Ar Kernavės bažnyčia
atgaus jai priklausiusią žemę?
Aldona KAČERAUSKIENĖ
1979 metais į Kernavę buvo atkeltas mons. Česlovas
Krivaitis. Nuo tada pradėjo keistis teritorija aplink bažnyčią.
Per dvidešimt metų ji tapo kiekvieno akį traukiančiu gamtos ir meno
vientisu kūriniu. Atėjusius į bažnyčią žmones pasitinka didinga
Mozės skulptūra, sukurta talentingo skulptoriaus prof. Antano Kmieliausko.
Ne tik sutinka. Mozės rankose iškelta lentelė su Dešimt Dievo įsakymų
tarsi sakyte sako: laikykitės jų ir būsite išganyti, tai yra, jau
čia, žemėje, galėsite būti laimingi. Įėjęs į šventorių, norom nenorom
atkreipsi dėmesį į dar vieną meno kūrinį. Tai dailininkės Kazimieros
Jadvygos Grišiūtės mozaikos, meistriškai įmontuotas į šventoriaus
aptvarą, vaizduojančios Kristaus kančios kelią. Išėjęs iš bažnyčios,
gali gręžiotis į kairę ar į dešinę - atrasi, ką pamatyti. Kairėje
- meniškas kryžius, atstatytas Geležinis vilkas; dešinėje - pasakiškame
gėlių ir medžių grožyje stovi geltonas klebonijos pastatas. Jei
sutvarkęs reikalus per daug neskubi, čia pamatysi tvenkinį su žydinčiomis
rausvomis vandens lelijomis, daug įdomių skulptūrų, apsodintų dekoratyviniais
augalais. Regis, tokioje aplinkoje apsilankęs žmogus darosi geresnis
ir gražesnis. Beje, Kernavės gyventojai teigia, jog ir jie per tuos
dvidešimt metų klebono pavyzdžiu ėmė gražinti savo sodybas.
Rugpjūčio 27-ąją Kernavės Švč. M.Marijos Škaplierinės
bažnyčios klebonas mons. Č.Krivaitis sukvietė daug garbingų žmonių,
iš kurių tikėjosi gauti atsakymą, ar bus Kernavės bažnyčiai grąžinta
jai priklausanti žemė. Atsakymą turėjo duoti Vilniaus apskrities
viršininkas Feliksas Kolosauskas, kultūros ministrės patarėjas Juozas
Pilipavičius, Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direktorius
Saulius Vadišis, Širvintų rajono savivaldybės meras Vytas Šimonėlis,
Kernavės seniūnas Virginijus Urbonas ir kt. Pokalbyje dalyvavo Kaišiadorių
vyskupas Juozapas Matulaitis.
Problemą pristatė klebonas mons. Č.Krivaitis.
Liepos 15 dieną Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą,
įpareigojantį neatlyginamai perduoti religinėms bendruomenėms ir
centrams jų turėtus žemės sklypus, kuriuos sovietų valdžia neteisėtai
nusavino 1940 m. liepos 21 d. Savo ruožtu Lietuvos Bažnyčios vadovai
išleido potvarkį, įpareigojantį klebonus sutvarkyti grąžintų žemės
sklypų teisinę registraciją, su vietos savivaldybe suderinti raudonųjų
linijų ribas. Tai, kas parašyta šiuose dokumentuose, turėtų veikti
ir Kernavėje. Tačiau
2002 metais Seimas priėmė nutarimą, pakeitusį
Kernavės statusą. 196,2 ha žemės tapo valstybiniu Kernavės archeologijos
ir istorijos rezervatu. Po ilgų pastangų šis rezervatas artimiausiomis
dienomis taps vienu iš šešių Lietuvos objektų, patekusių į Pasaulio
kultūros paveldo sąrašą; juo ypatingai domėsis ir globos UNESCO.
Į Kernavę atvažiuos turistai iš viso pasaulio. Esame įsitikinę,
jog atvažiavę nenusivils tuo, ką pamatys. Deja, šalia džiaugsmo
esama ir kartėlio.
Rezervato ribą žymintis kuolas įkaltas prie pat
šventoriaus tvoros. Į rezervato teritoriją pateko visai šalia bažnyčios
esantys senosios, vadinamos Vytautine, bažnyčios pamatai ir jos
šventorius su Riomerių giminės mauzoliejumi bei sena medine koplyčia,
statyta be metalinių vinių. Vytautinės bažnyčios šventoriuje nuo
XV amžiaus iki XIX amžiaus buvo laidojami Kernavės gyventojai. Apie
tai liudija kai kur išlikę kapai ir paminklai. Rezervato įstatymai
griežti: žemė neprivatizuojama, neleidžiamos jokios statybos, net
žemės judinti negalima. Tačiau paskutinysis Vyriausybės nutarimas
įpareigojo grąžinti Kernavės bažnyčiai jai priklausiusią žemę. Savo
žemėje ką noriu, tą darau.
Vilniaus apskrities viršininko F.Kolosausko nuomone,
šią koliziją galėtų išspręsti tik Seimas, nustatęs rezervato ribas.
Reikėtų į jį ir kreiptis, kad pakeistų rezervato ribas, tai yra
žemę su minėtais objektais paliktų Kernavės bažnyčiai. Tai ilgas
kelias ir rezultatai neprognozuojami. Nežinia, ar savo sprendimą
norės keisti parlamentarai.
Kultūros ministerijos atstovai patarė palaukti,
neskubėti. Juk be problemų leidžiama prie minėtų objektų prieiti,
juos apžiūrėti.
Tačiau problemų vis dėlto esama. Kernavė susijusi
su didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto vardu. Jis buvo pirmosios
Kernavės bažnyčios fundatorius. Skulptorius prof. A.Kmieliauskas
už klebono mons. Č.Krivaičio lėšas yra sukūręs Vytauto paminklą,
kuris buvo numatytas pastatyti senosios Vytautinės bažnyčios šventoriuje.
Dabar ten žemės judinti negalima, nes priklauso rezervatui. Kur
statyti paminklą? Kas išrinks geriausią paminklui vietą? Svečiai
į šį klausimą atsakė vienu balsu: tai turi būti kolektyvinis sprendimas.
Prieš kurį laiką sudaryta komisija paminklui vietą rekomendavo miestelyje,
prie kapinių, motyvuojant tuo, kad bažnyčios teritorijoje ir taip
gausu paminklų. Tačiau į komisiją nebuvo įtrauktas nė vienas Bažnyčios
atstovas, neatsižvelgta į fundatoriaus, tai yra klebono Č.Krivaičio
nuomonę.
Garbingieji svečiai rugpjūčio 27-ąją nutarė sudaryti
platesnę ir kompetentingesnę komisiją, įtraukiant ir Bažnyčios atstovus,
kuri nuspręstų paminklo Vytautui statymo vietą. Tai tik vienas atsakymas
į pokalbio pradžioje keltus klausimus. Problema, ar Kernavės bažnyčia
atgaus jai priklausančią žemę, lieka atvira. Jos sprendimas priklausys
nuo Vyriausybės nutarimų vykdytojų sąžinės ir geranoriškumo. Blaiviai
mąstantis kiekvienas Kernavės gyventojas atsakytų: jeigu kuolas
įkaltas ne vietoje, jį reikia ištraukti ir įbesti už kelių ar keliolikos
metrų. Taip aiškiai ir paprastai būtų išspręstas klausimas, dėl
kurio laužo galvas politikai, tarnautojai ir valdininkai.
© 2003 "XXI amžius"
|