Atnaujintas 2003 m. rugsėjo 19 d.
Nr.72
(1176)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Žadama įkurti
Šeimos krizių centrą

Ukmergės specialiojoje internatinėje mokykloje vyko diskusija apie Šeimos krizių centro kūrimą. Mokyklos socialinė darbuotoja V.Puodžiūnienė padiskutuoti šia tema pakvietė Vilniaus motinos ir vaiko pensiono direktorę N.Dirsienę, Ukmergės dekanato dekaną kun. G.Kabašinską, rajono vicemerą G.Malčanovą, Seimo nario J.Veselkos padėjėją N.Kaselienę, Ukmergės ligoninės Vaikų ligų skyriaus vedėją Z.Kreivytę ir kt.

Šiuo metu veikia nemažai centrų, tačiau trūksta tokių, kuriuose būtų teikiama socialinė, dvasinė, psichologinė bei teisinė pagalbos. V.Puodžiūnienė pažymėjo, jog Šeimos krizių centras būtų labai reikalingas, ypač kaimo žmonėms.

Seimo nario J.Veselkos padėjėja N.Kaselienė išsakė mintį, jog dažnai jai pačiai tenka kalbėtis su moterimis, kurios kenčia nuo smurtaujančių vyrų, neturi kur prisiglausti. N.Kaselienė pasakojo, jog jai teko nakčiai priglausti girto vyro iš namų išvarytą moterį. Kitą dieną nuskriaustoji išvyko pas savo senelį į Kauną. N.Kaselienė domėjosi šios moters tolesniu likimu ir sužinojo, kad ją telefonu susirado vyras, atsiprašė ir parsivežė į namus. Seimo nario padėjėja mano, jog Šeimos krizių centras būtinas nukentėjusioms moterims, kurioms kartais reikalinga net medikų pagalba.
Specialiosios internatinės mokyklos direktorė E.Kliaugienė taip pat pažymėjo tokius atvejus, kuomet internatinės mokyklos auklėtiniai, išleisti į šeimas, patiria smurtą, ir pedagogai turi juos skubiai pasiimti, nuraminti.

Ukmergės dekanas kun. G.Kabašinskas Šv.apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios skelbimų lentoje buvo iškabinęs informaciją apie panašų centrą Kaune, nes Ukmergėje iki šiol tokios įstaigos, kuri padėtų nuskriaustam žmogui, nėra.

Vilniaus motinos ir vaiko pensiono direktorė N.Dirsienė teigia, jog krizės šeimoje – tai bendravimo vertybių problema, kuomet nukenčia ir sutuoktiniai, ir vaikai. Ji pažymėjo, jog didžioji dauguma Lietuvos vaikų neturi tėvų, gyvena su mamomis.

Diskusijoje dalyvavęs Pabaisko seniūnas G.Lapukas pasakojo, kad kaimo žmones slegia nedarbas, girtuoklystė, jie psichologiškai palūžę. Seniūno manymu, pagalbos tarnybos būtinai turi skverbtis į kaimą.
Ukmergiškė V.Puodžiūnienė mano, jog Ukmergėje taip pat būtų galima steigti analogišką centrą, koks įkurtas Vilniuje. Iš pradžių tai galėtų būti konsultacinis centras, kuriame dirbtų psichologas, teisininkas. Čia taip pat turėtų dirbti socialinis darbuotojas, medikas.

Jolita ŽURAUSKIENĖ

Ukmergė

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija