Atnaujintas 2003 m. rugsėjo 19 d.
Nr.72
(1176)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Užsitęsęs pasaulio galingųjų letargo miegas

Petras KATINAS

Garsus prancūzų filosofas Andrė Gliuksmanas dar gegužės pabaigoje priminė Europos Parlamento nariams, jog Rusijos skelbiamas „karas prieš terorizmą“ Čečėnijoje tapo politine teise teroristiniam karui. Rusija vykdo tokį karą, kasdien prievartauja ir žudo čečėnus, kurie bėga iš savo tėvynės, sklaidosi po visą pasaulį, nesitikėdami likti gyvi Čečėnijoje.

O populiaraus Italijos laikraščio „La Repubblica“ žurnalistas Adriano Sofri paskelbė straipsnį, savotišką kreipimąsi į Europos valstybes: „Europa privalo neužmiršti apie čečėnų tragediją“. Jis priminė, jog kalbant apie tarptautinę bendruomenę privalu atsiminti, kad Čečėnija ir Kaukazas yra Europoje, ir faktiškai yra jos lopšys. „Jeigu Europa nuspręstų atrasti savo sielą, tai ją rastų būtent ten“, - rašo A.Sofri. Jo žodžiais tariant, Europa, įvertindama Rusijos vykdomą čečėnų tautos genocidą, įvykdytų lemtingą savo ateities moralinį ir teisinį apsivalymą, o tiesus ir atviras Rusijos veiksmų įvertinimas taptų taikos ir humanizmo pagrindu. Italų žurnalistas primena, jog tie, kas mano, jog Čečėnija yra Kremliaus vidaus reikalas, turi pagaliau suvokti, kaip pavojinga, kai masinės žmonių skerdynės vyksta valstybės suvereniteto vardan, tai šimtą kartą žiauriau nei prievartos, kankinančios Izraelį ir Palestiną, eskalavimas. Jeigu Europa pripažįsta Rusijos teisę išlaikyti Čečėniją savo federalinių sienų ribose, tai, kad ir kaip būtų paradoksalu, sudaro situaciją, keliančią dar didesnį pasipiktinimą: jeigu čečėnai yra Rusijos piliečiai, vadinasi, Rusijos vyriausybė naikina ir kankina savo pačios piliečius ir net, atrodo, svajoja visiškai juos išnaikinti.

Žinoma, geriausias būdas išspręsti Čečėnijos problemą būtų Jungtinių Tautų įsikišimas, spaudžiant Maskvą sutikti sudaryti laikinąją Jungtinių Tautų administraciją. Tačiau to spaudimo nei iš JT, nei iš Europos Sąjungos, nei iš Jungtinių Valstijų, kurios užsiėmusios Irako problema, deja, nematyti. Tokį planą Vašingtonui pateikė buvęs Čečėnijos užsienio reikalų ministras Iljasas Achmadovas. Jame raginama, įsikišus Jungtinėms Tautoms ir laikinajai JT administracijai, kurios tikslas būtų per ribotą laikotarpį atkurti pilietinę ir politinę tvarką šalyje, virtusioje griuvėsių krūvomis ir didžiulėmis kapinėmis. Plane siūloma nusiginkluoti čečėnų laisvės kovotojų pajėgoms ir tuo pačiu išvesti Rusijos okupacinę kariuomenę. Atrodo, kas gi gali prieštarauti tokiam nacionaliniam sprendimui, tačiau Kremlius deda visas įmanomas pastangas įtikinti Briuselį ir Vašingtoną, jog Čečėnijoje kaunasi teroristai, kurie yra net Afganistane ar Irake. Tai akivaizdus melas. Juk tarp daugybės nukautų ir paimtų į nelaisvę Afganistano talibų nebuvo rastas nė vienas čečėnas – nei gyvas, nei miręs. Tačiau Europa, kaip jau įpratusi, į daug ką, kas vyksta Rusijoje, užmerkia akis. Deja, tai jau tęsiasi ištisus dešimtmečius, nepaisant to, jog be Amerikos pastangų ta Europa jau seniai būtų tapusi „demokratine“ pagal Stalino, Chruščiovo, Brežnevo ir Andropovo kurpalį. Kitas dalykas, apie ką stengiamasi neprisiminti ir nepriminti pasaulio visuomenei – Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto, paskelbto Jungtinėse Tautose 1966 m. gruodžio 16 d. Štai kas sakoma šio pakto 1-ajame straipsnyje: „Visos tautos turi apsisprendimo teisę. Remdamosi šia teise, jos laisvai nustato savo politinį statusą ir laisvai garantuoja savo ekonominį, socialinį ir kultūrinį vystymąsi“.

Dar reikšmingesnis, ypač Čečėnijos atžvilgiu, yra šio pakto 50-asis straipsnis: „Šio pakto nuostatos taikomos visoms federacinių valstybių dalims be jokių apribojimų ar išimčių“.

Tuo tarpu Rusijos prezidentas V.Putinas vienintelę išeitį iš Čečėnijos skerdynių mato Čečėnijos prezidento rinkimuose. Rusijos laikraščio „Novaja gazeta“ žurnalistas Orchanas Džemalis pažymėjo, jog klysta tie, kas mano, kad svarbiausias šio rudens politinis įvykis yra Rusijos Dūmos rinkimai. „Pagrindinis politinis įvykis bus Čečėnijos prezidento rinkimai“, - teigia O.Džemalis. Rusijos spaudoje teko skaityti, jog prezidentas V.Putinas, gerai susipažinęs su Vietnamo karo veteranų paskelbtais atsiminimais bei memuarais, įsidėmėjo vieno amerikiečių generolo žodžius, pasakytus, kai tapo aišku, jog pergalės Vietname nebus. Tada generolas pasiūlė: „Jeigu jau mes negalime pasiekti pergalės, tai reikia pasitraukti ir paskelbti, jog pasiekėme ją“.

Todėl ir Kremlius turi vienintelę išeitį pareikšti apie pergalę Čečėnijoje: pastatyti Čečėnijos Respublikos - Ičkerijos priešakyje savo prezidentą. O Kremliaus ir V.Putino nuomone, prezidentu gali būti tiktai A.Kadyrovas. Jis vienintelis, kurio visišku lojalumu neabejojama. Pirmiausia todėl, kad A.Kadyrovas paprasčiausiai, išskyrus Kremlių, neturi į ką atsiremti. Tai ir yra pagrindinė jo lojalumo Kremliui garantija. Tuo tarpu Čečėnijai jis visada buvo ir liks didžiausias veidmainis. Tačiau V.Putinas turi vieną problemą. Mat žaidimo taisyklės tokios, kad A.Kadyrovą privalo išrinkti patys čečėnai. Tikriausiai ir išrinks. Viskas vyks panašiai, kaip kovo mėnesį surengtas „referendumas“, kuris buvo pats tikriausias pasityčiojimas iš tautos valios pasireiškimo. Šiame referendume, kurio vienintelis tikslas buvo parodyti, jog čečėnai su džiaugsmu paklūsta Rusijos okupacijai, vieningai balsavo 100 tūkst. okupacinės Rusijos armijos kareivių. Juk A.Kadyrovo ir jo Maskvos viršininkų rankose visos rinkimų komisijos, marionetinė administracija, jam suteikta teisė amnestuoti ne tik kriminalinius nusikaltėlius, bet ir laisvės kovotojus, o svarbiausia, skirstyti pinigus žmonėms iš biudžeto kaip kompensaciją už subombarduotus namus, sunaikintus gyvulius ir kitą turtą. Vienintelio dalyko, kurio trūksta A.Kadyrovui, tai bent mažiausio čečėnų pasitikėjimo. Tą supranta ir Kremlius.

Juk koks gali būti pasitikėjimas, kai savo metu A.Kadyrovas steigė asmeninius kalėjimus, grobė įkaitus, reikalaudamas už juos didžiules išpirkas, buvo dargi Čečėnijos muftijus, paskelbęs džihadą („šventąjį karą“) Rusijai. Kaip praneša Rusijos spauda, prezidentas V.Putinas pažadėjo savo statytiniui, kad jis ilgai Čečėnijos prezidentu neužsibūsiąs ir bus paskirtas Rusijos Federacijos atstovu Jungtinių Tautų Organizacijoje (!). Taip V.Putinas siekia vienu šūviu nušauti ne du, o kelis zuikius. Visų pirma ištrimituoti pasauliui: žiūrėkite, koks aš demokratas, tikras čečėnas, musulmonų muftijus, dargi buvęs teroristas atstovauja visai Rusijai autoritetingiausioje tarptautinėje organizacijoje.

aigi Kremlius atkakliai veda savo statytinį į Čečėnijos prezidento postą. Maskva jokiu būdu negali sau leisti, kad A.Kadyrovas pralaimėtų rinkimus, nes tai reikštų ir Rusijos pralaimėjimą antrajame Čečėnijos kare. Tačiau netgi išrinkus šį statytinį, Rusija iš tos „pergalės“ nieko nepeš. Visų pirma čečėnų kovotojų nusiginklavimo ir Čečėnijos, kaip standartinio Rusijos regiono, atsiradimo. Tai yra viso to, dėl ko ir tęsiasi nesibaigiantis Čečėnijos karas.

Juk per pastaruosius devynerius metus, su keliais trumpais intervalais, iš Čečėnijos slapta išvežami tūkstančiai Rusijos kareivių kūnų. Tuo pačiu nepraeina dienos, kad Rusijos kariškiai neuždėtų duoklės kokiam nors Čečėnijos kaimui arba miesto kvartalui, neįsiveržtų į namus ir jų neapiplėštų, nepagrobtų taikių gyventojų, kurie paskui dingsta be pėdsakų, ar nereikalautų išpirkos už jų išlaisvinimą, arba dažniau – už jų kūnų grąžinimą. Faktai rodo V.Putino melagingų pareiškimų krachą, kuris savo žengimą į valdžią grindė viešais pažadais ištrinti čečėnų „piktžaizdę“. Žlugus tokiai politikai, dabar bandoma pakartoti ją jau „demokratišku“ būdu - prezidento rinkimais. O ES ir NATO ramiausiai stebi, kaip visa tauta „strateginių sąjungininkų“ pagalba nyksta nuo žemės paviršiaus.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija