Atnaujintas 2003 m. rugsėjo 24 d.
Nr.73
(1177)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Tokius gerbia ir priešai...

Žemaičių vyskupo Gasparo Felicijono Cirtauto
90-osioms mirties metinėms

Dr. Regina Jonušytė

Vyskupas Gasparas Felicijonas Cirtautas
Petrapilyje 1897 metais

Gimė Gasparas Cirtautas 1841 m. birželio 21 dieną (senuoju stiliumi birželio 9 d.) Raseinių pavieto (apskrities) Veiviržėnų parapijos Aisėnų kaimo dalyje Padumblyje, Gasparo ir Marcijonos Skomantaitės dešimties vaikų šeimoje. Nors tėvai buvo pasiturintys, tačiau į mokslą išleisti du sūnus - kunigą ir gydytoją, irgi Žemaičių krašto šviesuolį Petrą Cirtautą, padėjo rietaviškis kunigaikštis Irenėjus Oginskis.

1862-1864 metais Gasparas mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje Varniuose (Varniai nuo XVI a. pabaigos - bažnytinis Žemaitijos centras, vyskupo rezidencija), 1864-1868 metais - Peterburgo dvasinėje akademijoje (Vilniaus dvasinė akademija 1844-aisiais drauge su jos biblioteka buvo iškelta į Petrapilį), ją baigė teologijos magistro laipsniu.

1868-1877 metais dėstė Žemaičių kunigų seminarijoje, jau Kaune, lotynų kalbą, Šventąjį Raštą ir dogminę teologiją, 1888 -1897 metais - tos seminarijos rektorius, 1877-aisiais vėl išvyko į Petrapilį - Dvasinėje akademijoje dėstė pagrindinę ir specialiąją dogmatiką iki 1888 metų, kai vyskupas M.L.Paliulionis parsikvietė jį į Kauną ir paskyrė Žemaičių kunigų seminarijos rektoriumi bei Šventojo Rašto dėstytoju.

1897 metais Popiežiaus išrinktas, Peterburgo dvasinėje akademijoje įšventintas, vyskupas G.Cirtautas, kartu su vyskupais Antanu Baranausku (vėliau Seinų vyskupu), Steponu Zvierovičiumi (Vilniaus vyskupu) Rusijos caro paskirtas Lietuvai (žr.Tėvynės sargas, 1898, Nr.1. Nauji Lietuvos vyskupai).

Nuo 1897 metų vyskupas G.Cirtautas pradėjo dirbti Žemaičių pavyskupiu, o nuo 1908-ųjų, vyskupui M.L.Paliulioniui mirus, - Žemaičių vyskupijos valdytoju. 1910 metais popiežius Pijus X paskiria vyskupą G.Cirtautą Žemaičių vyskupu (Jo Šventenybės popiežiaus Pijaus X gromata į J.M. vyskupą G.F.Cirtautą. Jo Šventenybės Pijaus X gromata į Žemaičių vyskupijos žmones //Draugija, Nr.41.- K., 1910).

Deja, 1913 m. rugsėjo 4(17) d. po sunkios kepenų akmenligės operacijos Berlyne vyskupas Gasparas mirė. Palaidotas Kauno Arkikatedros Bazilikos rūsyje.

Praėjo 90 metų nuo tada, kai Žemaičių vyskupo G.F.Cirtauto laidotuvių procesijoje Kaune ėjo minios žmonių (dalyvavę 30-40 tūkst.), ir ne tik katalikai, bet ir stačiatikiai bei žydai. Tose laidotuvėse dalyvavo ir aukštoji Kauno valdininkija, vadinamoji pasaulietinė vyriausybė: Kauno vicegubernatorius Kozlovas (gubernatoriaus Griazevo nebuvę tą dieną Kaune), iždo rūmų viršininkas Nedošivinas, Kauno vyrų gimnazijos direktorius Medvedevas, moterų gimnazijos direktorius Feoktistovas (Varpas, 1913, Nr.2, p.28-29). Vyskupą G.Cirtautą gerbė visi - matyt, apie tokius žmones kaip jis sakoma, kad juos gerbia ir priešai.

Vyskupo G.Cirtauto mirtį paminėjo visi lietuviški laikraščiai. Ir ne tik lietuviški. Laikraščiai rašė apie velionio nuopelnus Lietuvai - šalia bažnytinės veiklos - Lietuvos švietimui, blaivybės platinimui, labdarai. Pasak laikraščio „Šaltinis”, „Žemaičių vyskupas jautria savo širdimi apėmė ne tiktai Žemaičių vyskupiją ir visą Lietuvą, kaip protu spindėjo visai mūsų Tėvynei” (Varpas, 1913, Nr.2, p.28-29). Visi pažymi jį buvus nepaprastai teisingą - tikrą Kristaus meilės pavyzdį, pamini jo valios tvirtumą, „nepaprastus omenės gabumus“.

Daugiausia apie vyskupo G.Cirtauto bažnytinę ir visuomeninę veiklą rašė kun. A. Dambrauskas-Jakštas mėnesiniame laikraštyje „Draugija” ir atskirame Šv. Kazimiero draugijos leidinyje (A. Dambrauskas. A. a. Gasparo Cirtauto paminėjimui//Draugija, Nr.81, - K., 1913). Jis rašo: „Mūsų gyvenime vyskupas labai daug sveria… Vyskupo pažiūros ir įsitikinimai neretai pakeičia nauja vaga mūsų tautos sąmonės besiplėtojimą (…)“. Kun. A. Dambrauskas, apibūdindamas vyskupo Cirtauto asmenį, persako kun. Juozo Tumo-Vaižganto žodžius: „A. a. Gasparo kitaip ir neapibūdinsi kaip tik malonumas ir gerumas… - visados atvirai šypsantis, niekuomet nepaniuręs, nesusikrimtęs, nepiktas - jis viena savo išvaizda jau traukė žmones į save, ką besakyti apie jautrią, kaip styga jaunuomenę. Jis dirbo kiekvieną sau pavestą darbą ramiai, kantriai, be liguisto paskubio, taip paprasto šioje elektros ir garo gadynėje, teisingai manydamas, kad Dievas reikalauja iš mūsų ne to, kad mūsų darbų būtų daugiau, bet, kad jie būtų tikrai geri, tobulai atlikti” (Vaižgantas. A. a. vyskupo Gasparo meilumas ir gerumas. Iš atsiminimų//Viltis, 1913, rugsėjo11/24, Nr.106, p.2-3). Aprašytos tokios vyskupo G.Cirtauto būdo savybės, kurios rodo jį buvus mokslininko prigimties, nes jis „kiekvieną dalyką stengdavos pats ištirti, nepasiduodamas nei kieno įtakai, ilgai galvodavo, melsdavos, o paskui spręsdavo. Nusprendęs nebeatsitraukdavo nuo savo nuomonės“.

Kaip pedagogas ir lektorius, „G.Cirtautas nemėgo blizgėti, kitus stebinti ir žavėti… vartodavo visada paprastus, aiškius išsireiškimus… jam rūpėjo vien pasakyti tik tiek, kiek reikia, ir taip, kad dalykas būtų suprastas”. Vaižgantas rašo, kad rektoriaus pareigas jis ėjęs taip pat labai rūpestingai „kaipo profesorius, vadovas ir gaspadorius”.

Stebėtinas buvęs vyskupo G.Cirtauto - talentingo jaunuomenės auklėtojo - mokslo svarbos suvokimas - rūpinimasis Lietuvos švietimu. Kun. A.Dambrausko žodžiais tariant, „vyskupas G.Cirtautas, patsai mylėdamas mokslą, ir prisilaikydavo teisingos taisyklės, kad geriau turėti diecezijoj nors ir mažiau, bet užtat didesnio mokslo kunigų, noriai leisdavo jaunesnius kunigus išeiti aukštesnį mokslą, ne kartą patsai juos ne tik doriškai, bet ir medžiagiškai gausiai remdamas”. Eidamas vyskupo Motiejaus Valančiaus keliu, jis daug padėjo švietimą platinusioms „Šv. Kazimiero draugijai”, „Saulei”, „Blaivybei”, „Šv. Juozapo draugijai”, „Moterų draugijai” ir jos ūkio mokyklai ir kt., rėmė laikraščių leidybą ir šiaip naudingų knygų platinimą, dalyvavo visuotiniuose draugijų susirinkimuose - „drauge su kunigais, pasauliečiais inteligentais ir kaimiečiais tardavosi, kaip pakelti Lietuvos apšvietimą, žmonių dorą, Lietuvos ūkį… ”. Vyskupo žodis, tartas draugijų susirinkimuose, „lėkdavo per visą vyskupiją ir ragindavo kunigus darbuoties ir žmones padėti kunigams - visiems šviesties, dorinties, siekti aukščiau, kilti prie Dievo, tosios amžinosios šviesos”. Mokslo archyvinė komisija 1913 m. birželio 1 d. vysk.G.Cirtautą buvo išrinkusi garbės nariu.

Jis, kaip rašė kun. A. Dambrauskas 1913 metais laikraštyje „Vadovas”, - tartum antras Valančius stojo priešakyje kovotojų prieš girtybę. Vizituodamas dieceziją ir dalyvaudamas „Blaivybės” susirinkimuose, karštai ragindavo tikinčiuosius „atsikratyti svaigalų vergovės, pavyzdžiu ir žodžiu skatindavo kunigus stoti į pirmąsias blaivininkų eiles”.

Dar kun. A. Dambrauskas pažymi, kad anuomet buvo „neapsakomas vyskupijos valdymo sunkumas. Žemaičių vyskupijoje 360 bažnyčių, 600 kunigų, kokia pusė tūkstančio mokyklų, šalia neišvengiamas susirašinėjimas su visokiausiomis valdžios įstaigomis“.

Stebėtina buvo vyskupo G.Cirtauto tolerancija bei diplomatija. Šios būdo savybės bei gabumai padėjo jam Žemaičių vyskupiją išlaikyti lietuvišką tais labai sunkiais Rusijos caro valdymo metais. Caro civilinei ir bažnytinei valdžiai kliuvo ne tik lietuvybė, lietuvių kalba, bet ir katalikybė. „Vienintele tikrąja cerkve” buvo pripažįstama stačiatikystė, o „kitoms tikyboms” esą „nuo amžių skirta pranykti”. Savo diplomatinių gabumų dėka vyskupas G. Cirtautas sugebėjo padėti Lietuvių tautiniam judėjimui ir Knygnešių sąjūdžiui. Knygoje apie Vaižgantą (A.Merkys. Vaižgantas.-K., 1936) aprašytas atsitikimas, kaip pas vyskupą G. Cirtautą ateina kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, įkliuvęs caro valdžiai dėl lietuviškos tautinės veiklos – atneša parodyti savo parašytą pasiaiškinimą dėl iškeltos baudžiamosios bylos. Vyskupas, perkaitęs pasiaiškinimą, jį savo kambaryje net užrakinęs, kol šis neparašys kito – pataręs kaip. Nes iš to, kas jaunuolio buvo, matyt, atvirai išdėstyta, pasak vysk. G. Cirtauto, „būtų iškelta dar ne viena byla”.

Vyskupui mirus, nesibijant jam pakenkti buvo iškelti aikštėn jo nuopelnai lietuvybei. „Lietuvos žinios” rašė: „Gerai, kad jo įpėdiniu vėl liks ypata, kuriai turi vertės ir tautinis reikalas... Dėkui jam - lietuviai turi nors ir pačiame Kauno mieste vietų bažnyčiose, kur liuosai, nevaržomai tėvų kalba gali pasimelsti... Jeigu žvilgtelėsime gretimon vyskupijon, pradedantieji atsibusti vilniečiai nėra tiek liuosi, kad galėtų nesibijodami savo kalboje tikėjiminius jausmus išreikšti“ (Lietuvos žinios, 1913, Nr.109, p.2).

Vyskupas G. Cirtautas, nors ir palaikydamas lietuvių tautos lūkesčius, iš principo paisė „kad tik žmonės melstųsi – kokia nori kalba tegu meldžias” (Lietuvos žinios, 1913, Nr.103, p.3). Jis yra pasakęs: „Neužmirškit, kad aš esu vyskupas ne vien lietuvių, o ir kitaip kalbančiųjų”. Tačiau, kai pamatė lenkų tyčia daromas neteisybes, kai suprato, kad jie nori lietuvių kalbą išstumti iš Lietuvos bažnyčių – visaip stengėsi kovojantiems dėl teisybės lietuviams padėti. Tačiau sugebėjo pakilti aukščiau rietenų.

Vyskupo G. Cirtauto rūpesčiu ir pastangomis 1912 metais buvo pradėta dabartinė Šiluvos Švč. Mergelės Marijos koplyčios statyba.

Vyskupo G.Cirtauto gyvenimas ir veikla dar nėra giliai moksliškai ištyrinėta, apskritai mažai apie jį gyvą rašyta. Todėl žmonės palaiko tikra teisybe užsienio enciklopedijų teiginį, kad vyskupas G.Cirtautas buvęs priešiškas, nepritaręs Lietuvių tautiniam judėjimui, nepuoselėjęs lietuvių kalbos. Bandymas atsakyti į tai šiam rašiniui būtų per platus.

90-osios Žemaičių vyskupo Gasparo Felicijono Cirtauto mirties metinės bus paminėtos Kauno Arkikatedroje Bazilikoje rugsėjo 28 dieną 11.30 val. Per Sumą bus pirmą kartą atliekamas naujas kompozitoriaus prof. Vytauto Barkausko (vyskupo brolio vaikaitis) muzikinis kūrinys chorui ir vargonams, dedikuotas vyskupui G. Cirtautui, „Agnus Dei”.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija