Igno Kiaušo kryžiai
Algirdas MEILUS
|
Kryžius, kuris buvo nuverstas
kelis kartus |
Jei dabar būtų gyvas Molėtų rajono Balninkų seniūnijos
Perkalių kaimo gyventojas Ignas Kiaušas, jam būtų per 100 metų.
Mirė jis sovietinės okupacijos metais, nebaigęs kovos su komunistiniais
ateistais.
I.Kiaušo tėvai į nuošalų Perkalių kaimą buvo perkelti
iš Žemaitkiemio krašto (Ukmergės r.) po 1831-ųjų ir 1863 metų sukilimų
prieš rusiškąjį carizmą. Sumažinus didelio Perkalių dvaro valdas,
į Perkalius lyg į tremtį iš Klepšių, Rundžių, Valų, Valtūnų, Medinų
ir kitų Žiemaitkiemio krašto kaimų išsiųstos Morkūnų, Meilų, Periokų,
Lunių, Strazdų, Stragolių ir kitos šeimos. I.Kiaušo gyvenimas prabėgo
Perkaliuose. Čia jis ūkininkavo, turėjo kalvę, kurioje meistravo.
Vedė Petronėlę Gervinskaitę, po raudonosios revoliucijos grįžusią
iš Sankt Peterburgo į Lietuvą. Susilaukė sūnaus, bet jis dar mažas
mirė, užaugino ir išmokslino dvi dukras. I.Kiaušas buvo vienas šviesiausių
Perkalių kaimo ūkininkų. Jis kūrė Perkalių pradžios mokyklą, savo
sodyboje suteikė butą mokytojams.
I.Kiaušas labiausiai gyvenime neapkentė netiesos.
Jis teigė, kad tas žmogus, kuris neišpažįsta Amžinojo gyvenimo,
netiki Dievo buvimu, apgaudinėja pats save ir kitus. Jis meluoja
sau ir kitiems, į amžinąją pražūtį stumia savo ir kitų sielas. Tokias
savo mintis Ignas dėstė tiems, kurie skleidė laisvamanių pažiūras.
Jis, kaip galėdamas, rėmė Balninkų Šv. Stanislovo
bažnyčią, beveik visą gyvenimą buvo pastoracinės tarybos narys.
Toks uolus katalikas nepatiko komunistams ir ateistams. Būtų ištrėmę
į Sibirą, kaip kaimynų Varžgalienės, Paškevičiaus, Naviko, Liškausko
ir kitas šeimas, bet mirė Stalinas, ir trėmimai baigėsi. Tačiau
nesibaigė I.Kiaušo kova su ateistais.
Kai prasidėjo laukų melioracija, vienkiemių naikinimas,
Ignas sakė, kad prie kiekvienos buvusios sodybos reikia pastatyti
po kryžių. Tokios jo šnekos siutino komunistus. O Ignas ne tik kalbėjo,
bet ir darė.
Kartu su kaimynu Stasiu Savicku nuvažiavo į lauką,
kur melioratoriai vertė akmenis. Stasys pasirinko vieną akmenį paminklui,
o Ignas keletą apžiūrėjo. Parvažiavęs namo, nukalė metalo kryžių,
pašventino jį bažnyčioje, primatavo prie beveik dviejų metrų aukščio
akmens ir naktį, pasitelkęs galingą melioratorių techniką, pastatė
kryžių prie kelio Alanta-Balninkai. Kai kryžių pamatė vietiniai
komunistai, kolūkio vadovai, kilo didelis triukšmas. Į Perkalius
suvažiavo Molėtų rajono komunistų partijos komiteto vadovai, KGB,
komjaunimo darbuotojai ir ėmė auklėti seną žmogų ateistine dvasia.
Tačiau Ignas nesutriko. Aš esu tikintis ir niekada niekam neleisiu
versti kryžiaus, - sakė jis. I.Kiaušą, kaip nusikaltėlį, saugumiečiai
išsivežė į Molėtus, o kryžių melioratoriams įsakė nuversti ir užkasti.
Netrukus kryžiaus pakelėje nebebuvo. Igną pagąsdino ir paleido namo.
Jau kitą dieną I.Kiaušas susirado tą patį traktorininką,
kuris užkasė nugriautą kryžių, gerai jį pavaišino ir paprašė atkasti
kryžių ir vėl pastatyti. Mechanizatoriai tuomet už degtinę viską
galėjo padaryti. Rytojaus dieną kryžius vėl stovėjo. Kilo dar didesnis
triukšmas kliuvo ir melioratoriams, ir vietos komunistams, ir
ūkio vadovams, bet daugiausia Ignui. Kryžių sulaužė, o akmenį išvežė
į Molėtus.
Keletą mėnesių buvo ramu. Tačiau Ignas žvalgėsi
į akmenis ir kūrė naujus planus, kaip pastatyti kryžių. Užsidaręs
daržinėje, kalė naują kryžių ir nusprendė jį statyti arčiau namų,
kieme, prie tako. Atsivežė didelį akmenį, aptašė jį ir, pritvirtinęs
kryžių, pastatė savo kieme. Tai irgi nepatiko ateistams. Atvažiavęs
buldozeris sulygino toje vietoje žemę, kad nė pėdsakų kryžiaus neliko.
O šeimininką griežtai įspėjo, jei dar kartą jis bandys statyti kryžių,
bus uždarytas į beprotnamį. (Taip buvo įkalintas psichiatrijos ligoninėje
ne vienas sveikas žmogus, kuris nenorėjo paklusti komunistų reikalavimams.)
I.Kiaušas neišsigando grasinimų ir nenuleido rankų.
Jis ėmė montuoti naują kryžių prie pat savo namo pamatų, palangėje.
Sumontavo ne žemą, o sulig stogu. Susilaukė priekaištų ir šįsyk,
bet nė vienas buldozerininkas nedrįso važiuoti per rūtų darželį
prie palangės versti kryžiaus. Jis stovi ir dabar prie namo, kurį
Igno vaikaitis Salvijus Bučiūnas padidino, suremontavo. Dabar Bučiūnų
sodyba viena gražiausių ir tvarkingiausių ne tik Perkalių kaime,
bet ir Balninkų seniūnijoje.
Senasis I.Kiaušas nesulaukė nepriklausomybės
mirė jis sovietiniais laikais (palaidotas Balninkų kapinėse), bet
jo siekiai ir darbai tebėra gyvi. Kas važiuoja keliu iš Alantos
į Balninkus ar Žiemaitkiemį, pasukę į Perkalius, prie pat kelio
pastebi ant akmens kryžių. Tai tas pats kryžius, kurį ateistai sovietinės
okupacijos metais ne kartą griovė, o Ignas statė.
Surado jį, atkasė I.Kiaušo artimieji ir pastatė
toje pat vietoje, kurią buvo numatęs Ignas. Prie kryžiaus nuo pavasario
iki rudens žydi gėlės. Sodina jas, prižiūri I.Kiaušo dukterys Valė
ir Bronė, vaikaičiai ir provaikaičiai.
Bučiūnų trobos garbingiausioje vietoje kabo dar
vienas kryžius, kurio istorija irgi verta dėmesio. 1923 metais Perkaliuose
buvo įkurta pradžios mokykla. Kai ji buvo šventinama, klasėje pakabino
dailų kryželį. Jis ten buvo iki 1940 metų sovietinės okupacijos.
Jau pirmosiomis dienomis ateistai ėmė laužyti ir deginti mokyklose
rastus kryželius, paveikslus ir kitus religinio turinio daiktus,
neatsižvelgdami netgi į jų meninę vertę.
Perkalių pradžios mokykloje tuomet dirbo pažangi
mokytoja, Lietuvos patriotė Genė Četkauskaitė. Ji nuomojosi butą
pas I.Kiaušą. Mokytoja nukabino kryželį nuo sienos klasėje ir parnešė
į Kiaušų namus.
Mes šį kryželį saugome ir gerbiame tai mūsų
Perkalių kaimo mokyklos dalis. Mokyklos seniai nebėra, tik kryželis
primena ją. Aš irgi mokiausi šioje mokykloje, prisimenu, kaip melsdavomės
prieš pamokas, buvo speciali maldelė. Beveik visą gyvenimą dirbau
mokytoja, bet man melstis klasėje griežtai draudė. Tačiau buvau
ir likau tikinti, - sakė vyriausioji I.Kiaušo duktė V.Bučiūnienė.
Tai mano tėvų nuopelnas.
Balninkai,
Molėtų rajonas
Autoriaus nuotrauka
© 2003 "XXI amžius" |