2001 metai
2002 metai
2003 metai

Danutė Galkienė

Pakalniškių gimtinėlė,
Pakalniškiuose gimiau,
Tokio puikaus kaimužėlio
Niekur niekur nemačiau.

Ten už kluono Šuoja teka,
Ten kalnelis toks gražus,
Kuriame mano tėvelis
Pjovė gelstančius rugius

.

Ten toliau ir Kiršinėlis,
Susimąstęs, neramus,
Neša savo vandenėlius
Į giliuosius vandenis.

Tas neįmantrus eilėraštukas, deklamuotas prieškario metais Pakalniškių kaimo žmonių, mokėjusių džiaugtis upelių lankomis, baltomis plukėmis, melsvomis žibuoklėmis, didžiuotis jų žemėje esančiais pilkapiais. Po karų, tremčių ir melioracijos metų žmonės buvo išsklaidyti, bet senbuvių kaime likusios dvi šeimos sugebėjo pastatyti kaimo kryžių, jį pašventinti ir surengti tikrą Pakalniškių kaimo šventę.

Lietuvoje Pakalniškių kaimų yra Klaipėdos, Šakių, Jurbarko, Radviliškio, Kaišiadorių ir Kauno rajonuose. Panevėžio rajono Pakalniškių kaimas yra 3 km į vakarus nuo Naujamiesčio miestelio, prie Šuojos ir Kiršino santakos. 1959 metais jame gyveno 96 gyventojai. Kaimo pietiniame pakraštyje, prie Kiršino, buvo pilkapių grupė. XIX a. pabaigoje apie 20 pilkapių kasinėjo dailininkas R.Švainickis, o 17 pilkapių perkasė vietos dvarininkė M.Butrimuvna. Aptikti II-IV amžių griautiniai kapai. Kapų skaičius pilkapiuose nevienodas - nuo vieno iki septynių. Rasti du žalvariniai plokšteliniai antsmilkiniai, žalvariniai cilindrėliai ir kabučiai, stiklo ir molio karolių apvara, dvi žalvarinės sagės ir kt. Vieno pilkapio sampile rastas vėlyvas kapas su XVI amžiaus monetomis. Radiniai yra Varšuvos archeologijos muziejuje ir Vilniaus istorijos-etnografijos muziejuje. Apie tai rašoma Mažosios lietuviškosios enciklopedijos II tome.

Pakalniškių kaimo gyventojai susirinko pašventinti kaimo pastatytą kryžių, susitikti, pasikalbėti. Visi suvažiavusieji aplankė Naujamiesčio kapinėse palaidotus Pakalniškių kaimo žmones, padėjo gėlių. Bažnyčioje išklausė šv. Mišias už gyvus ir mirusiuosius. Žmonės rinkosi ir prie Pakalniškiuose pastatyto krekenaviečio tautodailininko Jono Tevainio išdrožto kryžiaus su užrašu „Viešpatie, globok mirusius ir gyvus Pakalniškių kaimo žmones“.

Naujamiesčio parapijos klebonas Algirdas Dauknys, pašventinęs kryžių, džiaugėsi plačiai išsisklaidžiusių pakalniškių gražia iniciatyva. Pakalniškių žmonės padarė ir kitų gražių darbų. Sutvarkius kaimo kapelius Mickiemėje gyvenantis Vytautas Liubinas prieš kelerius metus pastatė juose kryžių.

Pašventinus kryžių tikra pakalniškietė mokslų daktarė Giedrė Butkienė Pakalniškių kaimo vaikų vardu dėkojo Aukščiausiajam: „Viešpatie Dieve Tėve, dėkojame Tau, kad leidai mums gimti šituo laiku ir šioje vietoje. Dėkojame, kad mums davei tokius gerus, dorus senelius ir tėvus. Dėkojame už dosnią ir šventą kaimo žemę, už tyrą Šuojos ir Kiršino vandenį. Dėkojame, kad sukvietei šiandien čia, kur mūsų basomis kojomis išvaikščioti laukai, išbraidyti upeliai. Čia mums brangus kiekvienas akmenėlis, kiekviena žolytė, kiekvienas grumstelis. Ačiū Tau, Dieve, už tai, kad teikei mūsų tėvams globą ir stiprybę sunkiais pokario metais. Dėkojame už čia likusius gyventi kaimo žmones, kurie čia mus sukvietė. Meldžiame tavęs, Viešpatie, jums sveikatos ir palaimos. Prašome mums visiems vienybės dvasios, kad tęstume senelių ir tėvų pradėtus darbus ir tradicijas“. G.Butkienė padėjo prie kryžiaus gėlių.

Bronė Smilgienė prisiminė buvusį didelį ir gražų Pakalniškių kaimą. Daugelis gyvenamųjų namų buvo į vakarus nuo „ulyčios“. Kitoje pusėje buvo tik Antano Mikšio, Juozo Mikšio ir Ievos Kareckienės pastatai. Po 1932 metų žmonės kėlėsi į vienkiemius. Susikūrė 22 gražios sodybos. Deja, 1941 metais buvo išvežta į tremtį Grybo šeima. Vėliau ištremtos dar aštuonios šeimos.

Iš tremties negrįžo Veronika Brazdžionienė, Teklė Mikšienė, Elzbieta Grybienė, Dambrauskienė ir du jos sūnūs: Bronius ir Romualdas.

Ilgai Panevėžyje dirbusi gydytoja Bronė Žilinskienė prisiminė karus. Pirmojo pasaulinio karo metais į frontą išėjo savanoriu gausios Mikšių šeimos atstovas. Grįžęs gavo žemės. Buvo pašauktas ir Steponas Mikšys. Jam teko pabūti ir lenkų nelaisvėje. Vėliau kariuomenėje baigė sanitarijos puskarininkių kursus. Grįžęs gydė Pakalniškių kaimo žmones. Antrojo pasaulinio karo metu gydytojos brolis Jonas Juozaitis žuvo prie Liepojos. Kazys Juozaitis grįžo, sukūrė šeimą, užaugino ir išmokslino tris sūnus. B.Žilinskienė kalbėjo, kad vyko prie Liepojos ieškoti brolio kapo. Nerado.

Česlovas Mikšys prisiminė pilkapius netoli jų buvusios sodybos. 1950-1956 metais čia kasinėjo Naujamiesčio mokyklos kraštotyrininkai. Jis matė atkastas ir akmenimis apdėtas kapavietes. Vaikai tose vietose yra radę žalvarinių sagių liekanų. Mikšių kieme iš to lauko buvo suvežta didelė krūva akmenų 0,5-1 metro skersmens, kurių viena pusė buvo plokščia. Tėvai ir seneliai pasakodavo, kad kažkada ant to kalno „iškasė generolą su auksiniu kardu ir kažkur išvežė“. Kaimo žmonės pasakodavo, jog pilkapiuose rasti kaulai buvę labai ilgi, tarsi milžinų.

Kiekvieno širdyje pabudus gausybei prisiminimų, patraukta į V.Guoko sodybą. Buvo padėkota V.Guokui, užsakiusiam ir stačiusiam kryžių. Prisiminti darbštūs, tvarkingi, religingi kaimo žmonės.

Prisiminta ir Mieliauskų šeima, lyg tai draugavusi su vokiečiais. Pirmojo pasaulinio karo metais už tai jų sūnus buvęs nužudytas, motina perdurta, namai uždegti. Subėgę kaimo žmonės gaisrą užgesinę.

Prisiminta ir pakalniškiečių savanoriška tremtis į Ameriką. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą išvyko du broliai Mieliauskai. Jau vėliau - brolis ir sesuo Giedrikiai, Onutė Mikšytė. Kaimas laukdavo jų grįžtančių pasisvečiuoti. Tie susitikimai būdavo liūdni. Svečiuojantis O.Mikšytei tėviškėje, motina užėjo į seklyčią ir pamatė ją, stovinčią prie atviro lango, žiūrinčią į gėlių darželį ir verkiančią. Graudu palikti tėviškę, o išvažiuoti būtinai reikėjo.

Daug prisiminimų pažadino „bobutė“ Ieva Kareckienė, kuri visoms pakalniškiečių šeimoms apsčiai „prigaudė“ vaikučių: Ona Mieliauskienė pagimdė 11 vaikų, deja, iš jų penki mirė; Konstancija Klikūnienė - devynis, mirė šeši; Jonas Juozaitis gyveno su trimis žmonomis, užaugino devynis vaikus, bet net septynis palaidojo. Lėpos šeimoje iš 14 vaikų užaugo septyni. Visiems užteko darbų, vargų, artimo meilės. Kazio Mikšio šeima, auginusi šešis vaikus, dar priglaudė ir giminaitę.

Kaimas turėjo savo kalvį Kazimierą Meškauską, visiems reikalingą žmogų. Tikras šviesulys buvo Angelė Mikšytė, visų Analite vadinama. Ji buvo našlaitė, silpnos sveikatos, tačiau besirūpindama kitų reikalais ir bėdomis ilgai gyveno. Kai ji buvo dar piemenaitė, vietos klebonas R.Styravičius ragino ją pačią mokytis ir mokyti kaimo vaikus skaityti, rašyti, poterių. Mokydama vaikus ji ir pragyvendavo.

Prisiminta ir kaimo pavasarininkų veikla, vaidinimai klojimuose, gegužinės, vakarėliai, jiems pinti vainikai.
Kaimo vaikai uoliai siekė aukštųjų mokslų. Šiandien žmonės didžiuojasi iš čia kilusiais pedagogais, medikais, miškininkais, inžinieriais, psichologijos mokslų daktare G.Butkiene (jos senelis Kazimieras Mikšys uoliai prisidėjo prie Naujamiesčio bažnyčios statybos).

Buvo padainuota senų ir naujų dainų, pasidžiaugta atgauta Lietuvos laisve.

Pagal Bronės Smilgienės
pateiktą medžiagą

Naujamiestis

© 2003 "XXI amžius"