Atnaujintas 2003 m. rugsėjo 24 d.
Nr.73
(1177)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Tarptautinė prekyba
turi remtis etikos normomis

Mindaugas BUIKA

Pasaulio prekybos organizacijos generalinis sekretorius
Supačajus Paničpakdis (kairėje) sveikina Kankuno
konferencijai vadovavusį Meksikos
užsienio reikalų ministrą Luisą Ernestą Derbesą

Rugsėjo viduryje Bažnyčios dėmesys buvo sutelktas į popiežiaus Jono Pauliaus II apaštalinį vizitą Slovakijoje. Tačiau taip pat atidžiai sektas tomis pat dienomis Meksikos mieste Kankune vykusios Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) 5-osios ministrų konferencijos darbas, kuris, kaip žinoma, nedavė rezultatų. Dėl iškilusių prieštaravimų 146 valstybių atstovams nepavyko susitarti dėl turtingų šalių kasmet skiriamų beveik 350 milijardų dolerių subsidijų žemės ūkiui sumažinimo. Vargingosios valstybės skundžiasi, - šias nuostatas palaiko ir Bažnyčia, - kad šios didžiulės subsidijos dirbtinai sumažina pasaulio rinkoje vaisių, daržovių, javų, medvilnės kainas ir jų žemdirbiai neišlaiko tokių dempingo sąlygų sudarytos konkurencijos.

„Mums sakoma, kad laisva prekyba atneša naudą visiems žmonėms, ne tik nedaugeliui laimingųjų, - sakoma rugsėjo 10 dieną, pradedant penkias dienas trukusią Kankuno konferenciją, Jungtinių Tautų Organizacijos generalinio sekretoriaus Kofio Anano pareiškime. – Deja, realybėje tarptautinės prekybos sistema neatitinka šios retorikos. Vietoje atvirų rinkų iškeliama daugybė barjerų, kurie stabdo augimą, troškina ir skatina badą. Vietoje teisingos konkurencijos, turtingų šalių subsidijos skatina nevienodas sąlygas, nukreiptas prieš varginguosius“.

Antiglobalistų protestuotojai vaizduoja
pasaulio galingųjų valstybių vadovus,
negirdinčius vargšų balso

Pastangos subalansuoti visų PPO narių valstybių politinius, socialinius, ekonominius bei kultūrinius poreikius pradėtos prieš dvejus metus, 2001-aisiais, Kataro sostinėje Dohoje vykusiame viršūnių susitikime. Tuomet buvo vieningai nuspręsta iki 2005 metų pradžios derybų keliu parengti globalinį prekybos susitarimą, ir Kankuno konferencija buvo vienas etapų šiame kelyje. Kaip minėta, didžiausi sunkumai, atvedę į aklavietę, yra susiję su vieno milijardo dydžio kasdienėmis turtingų šalių subsidijomis savajam žemės ūkiui, kas sąlygoja nelygiateisiškumą. Štai paskaičiuota, kad kiekviena melžiama karvė Europos Sąjungoje kasdien gauna vidutiniškai dviejų dolerių subsidijas, tuo tarpu trečdalio pasaulio gyventojų (dviejų milijardų!) dienos pajamos yra mažesnės nei tie du doleriai. Arba kitas pavyzdys: Jungtinėse Amerikos Valstijose vietiniams medvilnės augintojams kasmet iš biudžeto skiriama keturių milijardų dolerių parama, tuo tarpu jų išauginamos produkcijos vertė – tik trys milijardai dolerių!

Antiglobalistų protestuotojai

Nėra abejonių, kad šių subsidijų lygis moraliniu atžvilgiu yra pasibjaurėtinas ir ekonomiškai nepateisinamas. Tos subsidijos, beje, teikiamos mokesčių mokėtojų sąskaita, – veda į didžiulę perprodukciją, pasaulinių kainų dirbtinį sumažinimą ir vargingų šalių dešimčių milijonų ūkininkų visišką sužlugdymą, neretai iki bado mirties. Vakarų Europos ir JAV vadovai, įskaitant prezidentą Džordžą Bušą, ne kartą yra pabrėžę, jog šių dirbtinių barjerų globalinėje prekyboje pašalinimas yra viena svarbiausių sąlygų kovoje su skurdu Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir nemažoje dalyje Azijos žemyno. Tačiau realaus susitarimo dėl minėtų subsidijų sumažinimo – čia turima omenyje vietos elektorato sąlygos, lobizmas parlamentuose, dažnos kelių blokados ir kitos protesto akcijos – iki šiol nepasiekta.

* * *

Šventojo Sosto nuomone, pasaulinės prekybos sutvarkymas turi būti nukreiptas į tikrąją žmonijos pažangą ir gebėtų įveikti siaurų „nacionalinių interesų“ egoizmą dėl visos „tautų šeimos“ gerovės. Kankuno konferencijos išvakarėse Vatikano laikraštyje „L’Osservatore Romano“ paskelbtose „Etinėse direktyvose tarptautinei prekybai“ nurodoma, kad „tarptautinės prekybos konteksto etinis vertinimas turi būti grindžiamas žmogiškojo asmens neatskiriamos vertės principu, kuris yra visų žmogaus teisių ir kiekvienos socialinės tvarkos šaltinis“. Ekonominė laisvė yra tik vienas iš bendrosios žmogaus laisvės elementų ir tik vienas iš visų žmogaus veiklos aspektų. Todėl ekonominio gyvenimo laisvė negali būti suabsoliutinta, pabrėžiama dokumente. Ekonominio augimo turi būti siekiama „platesniame žmogiškosios pažangos kontekste, užtikrinant žmonių teises“ ir vykdant tokią politiką, kurios tikslas būtų skurdo eliminavimas pasaulyje.

Štai kodėl „laisvoji prekyba gali būti pavadinta tokia, tik jeigu ji atitinka socialinio teisingumo reikalavimus“ ir sulygina išsivysčiusių bei besivystančių šalių galimybes globalinėje prekybos sistemoje su kiekvienos jų piliečių gerovės atžvilgiu. Šventasis Sostas perspėjo, kad „nacionalinių interesų vyravimas dabartinėse prekybos derybose, nepaisant visų pareiškimų, kad jų tikslas yra vargingų šalių pažanga, netarnauja „tautų šeimos“ idėjai, kuri savo bendruomeniška prigimtimi grindžiama abipusiu pasitikėjimu, abipuse parama ir nuoširdžia pagarba“. Daugiašaliuose prekybiniuose susitarimuose, žinoma, reikia atsižvelgti į savas ekonomines ypatybes, tačiau ypač dėl žemės ūkio bei tekstilės, nuo kurios daugiausia priklauso trečiojo pasaulio šalių ekonomika, reikia rodyti didesnį solidarumą ir vengti marginalizacijos.

Šventojo Sosto nuomone, pagrindinis iššūkis dabartiniam tarptautinių prekybos derybų procesui „yra sukurti tokius teisinius rėmus, kurie besivystančioms šalims duotų ekonominę naudą ir pakankamą autonomiją žmogiškosios pažangos tikslų politikai“, atsižvelgiant į bendruosius socialinius bei ekologinius standartus ir normalių darbo sąlygų reikalavimus. „Daugiašalė prekybos sistema bus tikrai tobula, kada neturtingos šalys galės visiškai integruotis į tarptautinę bendruomenę“, – pabrėžiama Vatikano dokumente. Autentiška kiekvieno žmogaus pažanga ir sąlygų jai realizuoti sudarymas yra pagrindinis tos sistemos vertinimo kriterijus.

Kuriant tokią etiškai priimtiną sistemą, Šventasis Sostas pateikia Pasaulinei prekybos organizacijai šiuos pasiūlymus:

– Vertinant kiekvieno PPO susitarimo įgyvendinimo kainą ir atsižvelgiant, jog kartais to susitarimo rėmuose vyriausybėms nepaliekama galimybių užsiimti skurdo problemomis, reikia visuomet išanalizuoti, kiek naujos tvarkos nuostatos padės įgyvendinti žmonių teisę į maistą, padorias gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugą ir švietimą bei kitus būtinus dalykus.

– Pasaulinė prekybos sistema visuomet savo ypatingu rūpesčiu turi palaikyti vargingų šalių pažangą. Atskiros valstybės pačios turi nusistatyti savo prioritetus šioje sistemoje, atsižvelgiant į savo gyventojų specifines sąlygas, geografinę padėtį ir kultūrines tradicijas.

– Kaip kiekviename ekonomikos sektoriuje, taip pat ir tarptautinėje prekyboje turi galioti principas, jog reikia daryti viską, ką galima, kad būtų apsaugoti silpniausieji. Todėl reikia sudaryti sąlygas, kad į rinką galėtų patekti ta neturtingų šalių produkcija, kuri pajėgi konkuruoti. Negalima iki neapibrėžtumo atidėlioti išsivysčiusių šalių rinkos reformos, kad jos pasidarytų palankios trečiojo pasaulio valstybių žemės ūkiui, tekstilei ir pan. gaminiams.

Kadangi tarptautinės prekybos sistemoje atskiros šalys nėra lygiaverčiai partneriai dėl jų išsivystymo nevienodumo, tai reikalingas didesnis lankstumas atvirų rinkų kontekste, sudarant geresnes sąlygas besivystančių šalių eksportui. Laisvoji prekyba gali vykti be sutrikimų, kada abi pusės yra vienodoje ekonominėje padėtyje, todėl silpnesniųjų pažangos stimuliavimas naudingas visiems.

– Dėl tekstilės ir žemės ūkio produktų bei pusgaminių kainų kritimo ir dėl gamybos specializacijos neturtingos ir menko išsivystymo šalys, net ir suteikus joms priėjimą į pasaulinę rinką, iš laisvos prekybos pelną gauna mažesnį nei pramoninės šalys su savo aukštomis technologijomis ir brangia produkcija. Todėl besivystančioms šalims reikia suteikti tam tikras nuolaidas bendrųjų prekybos nuostatų taikyme, kad tokia asimetrija padėtų įgyvendinti socialinės paramos programas, kurių tikslas – apsaugoti silpnuosius gyventojų sluoksnius nuo sunkumų dėl didesnio savos rinkos atvirumo.

– Neturtingų šalių integracija į subalansuotą pasaulinę prekybos sistemą yra naudinga tiek moraliniu, tiek ir – žvelgiant iš ilgalaikių perspektyvų – ekonominiu požiūriu. Ir atvirkščiai, joks tarptautinės prekybos modelis, kuris ignoruoja socialinį teisingumą ir marginalizuoja ištisas visuomenės grupes, negali išlaikyti ilgesnio stabilumo net ir vien ekonominiu atžvilgiu.

Vatikano dokumentas užbaigiamas tvirtinimu, kad dabartinių konfliktų ir teroristinių išpuolių akivaizdoje „politinius ir ekonominius santykius tarp tautų ir žmonių reikia kurti naujoje bazėje. Savanaudiški interesai ir pastangos sustiprinti dominavimo pozicijas turi būti palikta nuošalyje. Besivystančioms šalims reikia padėti specialių prekybos sąlygų priemonėmis, kad jos taptų tikromis partnerėmis teisingesnėje tarptautinėje tvarkoje“ ir galėtų reikšmingai prisidėti prie visos žmonijos šeimos gerovės.

* * *

Kankuno konferencijoje Vatikano delegacijai vadovavęs Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pasekretoris monsinjoras Frenkas Diveinas savo pasisakyme paaiškino, kad Šventojo Sosto dalyvavimas Pasaulio prekybos organizacijoje stebėtojo teisėmis „kyla iš jo charakteringo ir nuolatinio rūpinimosi žmonija“. Kadangi prekyba, kaip ir PPO veikla, yra svarbi pasaulio tautų ateičiai, tai Vatikanas rodo savo suinteresuotumą moralės, žmogiškojo orumo, „kiekvieno asmens, tautų ir visuomenės pažangos“ klausimais.

Mons. F.Diveinas pabrėžė, kad 2001 metų balandį Dohoje pradėtose derybose dėl globalinės prekybos liberalizavimo vargingų šalių atžvilgiu buvo duota nemažai pažadų. Tačiau jų atžvilgiu „prekybos srityje pažanga buvo nepakankama“, ir nors šie pažadai yra gyvybiškai svarbūs jų gerovei, tai, kaip yra pastebėjęs popiežius Jonas Paulius II, pažadų nevykdymas labai nuvilia. „Pažadai, duoti vargingiesiems, turi būti laikomi ypač siejančiais“, – sako Šventasis Tėvas.

Vatikano atstovas Kankuno konferencijos dalyviams priminė Bažnyčios mokymą, jog kiekvienos veiklos dėmesio centru ir tikslu turi būti žmogus, todėl „prekyba turi teikti naudą žmonėms, o ne vien tik rinkoms ir ekonomikai“. Nustatyti prekybos principai ir tvarka „turi politinę ir socialinę prigimtį su ilgalaikėmis ir giliomis pasekmėmis žmonijos gyvenimui“. Todėl Šventasis Sostas pasisako už globalinį prekybos sutvarkymą, kuriame visi gamintojai ir ypač smulkieji verslininkai galėtų visiškai pasinaudoti teikiamomis galimybėmis. Bet potvarkių rinkinys pats savaime negali užtikrinti teisingo tarptautinės prekybos sutvarkymo, jeigu nėra suderintas su socialinio teisingumo reikalavimais.

Jau minėtos industrinių valstybių subsidijų politikos akivaizdoje mons.F.Diveinas dar kartą pabrėžė būtinumą atverti rinką žemės ūkio produktams, kuo ypač suinteresuotos besivystančios šalys. Antra vertus, 70 proc. pasaulio vargingiausių žmonių gyvena kaimo vietovėse, todėl mažas pajamas turintys žemdirbiai labai priklauso nuo įvestų tarifų neturtingose valstybėse. „Tarifų sumažinimas šiose valstybėse ir eksporto subsidijų poveikis – kas faktiškai reiškia industrinių valstybių dempingą – yra ypač žalingas smulkiesiems ūkininkams“, – sakė Vatikano atstovas. Tačiau jis perspėjo, kad ir besivystančios šalys turi vengti vilionių užsiimti protekcionistine politika. „Reikalingas subalansuotas mechanizmas, kuris įgalintų smulkiojo ūkininko produkcijos ir našumo augimą, kaip ir darbo vietų daugėjimą kaimo vietovėse“.

Monsinjoras pažymėjo, kad, atsižvelgiant į bendrojo gėrio reikalavimus, ne viskas turi būti palikta rinkos jėgų logikai, ypač kai kalbama apie fundamentaliųjų žmogaus poreikių patenkinimą. „Vanduo, švietimas ir sveikatos apsauga tradiciškai visada buvo valstybės atsakomybėje, – sakė mons. F.Diveinas. – Siekiant didesnio šių tarnybų efektyvumo galimas ir privataus sektoriaus įtraukimas, tačiau tai turi būti daroma aiškiuose įstatyminiuose rėmuose su tarnavimo visuomenės interesams tikslu“. Taip pat yra aktualus intelektualinės nuosavybės klausimas dėl jos visuomeninės reikšmės. Intelektualinės nuosavybės teisių sistema turi skatinti ne tik kūrybingumą ir novatoriškumą, bet „pirmiausia tarnauti visos žmonijos šeimos bendrajam gėriu“. Todėl intelektualinės nuosavybės globa šalia rinkos logikos reikalauja specifinių kontrolės mechanizmų.

* * *

Kaip buvo minėta, Pasaulio prekybos organizacijos 5-oji ministrų konferencija Kankune pasibaigė visiška nesėkme, nebuvo pasiekta jokio susitarimo. Turtingosios šalys atsisakė reikšmingai sumažinti subsidijas žemės ūkiui, o besivystančios šalys atsisakė priimti siūlomą naują liberalią tvarką užsienio investicijoms. Daugelis antiglobalistų ir besivystančias šalis palaikančių nevyriausybinių organizacijų ekonomiškai silpnųjų atsisakymą priimti turtingųjų valstybių vyriausybių sąlygas šventė kaip savotišką pergalę prieš Vakarus. Kankuno kongreso rūmų holuose ir miesto gatvėse buvo šokama iš džiaugsmo, visur matėsi plakatai su užrašais „We won“ („Mes laimėjome“).

Iš tikrųjų praeityje turtingųjų šalių delegatai priimdavo sprendimą už „uždarų durų“ ir pateikdavo kitiems PPO konferencijų dalyviams, sakė žinomos Britanijos socialinės paramos sąjūdžio „Oxfam“ vadovas Filas Blumeris. Panašiai buvo bandoma daryti ir Kankune, tačiau šį kartą besivystantys kraštai parodė stebėtiną vieningumą ir atsisakė priimti turtingųjų siūlomą sandėrį. Iš pradžių susiformavo vadinamasis „vidutiniokų“ blokas iš 22 vidutinio išsivystymo, tačiau daug gyventojų turinčių valstybių. Į šią G-22 grupę įėjo didžiausios Azijos – Kinija ir Indija – bei Lotynų Amerikos – Brazilija ir Meksika – valstybės. Šiai valstybių grupei priklauso 52 proc. pasaulio gyventojų ir 64 proc. žemdirbių. Minėtoji G-22 parodė gana stiprų pasipriešinimą JAV ir Europos Sąjungos delegacijų spaudimui ir tuo įgijo kitų 80 neturtingųjų valstybių pritarimą.

Tačiau, kita vertus, pats faktas, kad Kankune nebuvo pasiekta susitarimo, gali būti vertinamas kaip „prarasta galimybė“ pačių neturtingųjų valstybių atžvilgiu. Juk iš pat pradžių derybose dėl globalinės prekybos sutarties ir ypač šių derybų minėtame Dohos etape pirmiausia buvo atkreiptas dėmesys į nepatenkinamą besivystančių šalių padėtį, susidariusią dėl didžiųjų subsidijų žemės ūkiui bei aukštų tarifų importuojamai tekstilei.

Po nesėkmės Kankune iškilo grėsmė, kad iki 2005 metų 148 valstybės, priklausančios Pasaulinei prekybos organizacijai, gali nebesugebėti pasiekti bendro susitarimo dėl naujosios globalinės prekybos tvarkos. „Tai reiškia, kad nebus pabaigos ir dempinguojančioms subsidijoms maisto produktams, kas taptų rimtu smūgiu milijonams smulkiųjų ūkininkų besivystančiose šalyse“, – sakė katalikiškos paramos organizacijos „Caritas Internationalis“ globalinių problemų skyriaus vadovas kanadietis Žakas Bertranas. Be to, kadangi kai kurios valstybės, tarp jų ir Jungtinės Valstijos, rengiasi vėl grįžti prie orientavimosi į dvišalius prekybos susitarimus, tai gali dar labiau supainioti tarptautinės prekybos reikalus vis glaudžiau tarpusavyje susietame pasaulyje.

Pasaulio banko parengtoje analizėje nurodoma, kad sėkmingas Dohos proceso užbaigimas įgalintų globalinę prekybą gerokai išplėsti ir padidinti pajamas pasaulyje iki 500 milijardų dolerių bei iki 2015 metų trečdaliu sumažinti skurde gyvenančiųjų skaičių. Taigi teisinga ir subalansuota tarptautinė prekybos sistema, kaip nurodoma apžvelgtame Vatikano dokumente, būtų reikšmingas žengimo į priekį rodiklis, todėl PPO vedamas derybas reikia tęsti, ir tai yra visų – tiek JAV ir Europos Sąjungos, tiek besivystančių šalių atsakomybėje. „Nesėkmė derybose nėra geras pasirinkimas, – pažymi Pasaulio prekybos organizacijos generalinis sekretorius Supačajus Paničpakdis. – Tai taptų nuostolingu signalu pasauliui apie ekonomikos augimo perspektyvas ir dar labiau padidintų darbo žmonių vargus visoje planetoje“.

Nuotraukos iš „Washington Post“

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija