Tarptautinė prekyba
turi remtis etikos normomis
Mindaugas BUIKA
|
Pasaulio prekybos organizacijos generalinis sekretorius
Supačajus Paničpakdis (kairėje) sveikina Kankuno
konferencijai vadovavusį Meksikos
užsienio reikalų ministrą Luisą Ernestą Derbesą |
Rugsėjo viduryje Bažnyčios dėmesys buvo sutelktas
į popiežiaus Jono Pauliaus II apaštalinį vizitą Slovakijoje. Tačiau
taip pat atidžiai sektas tomis pat dienomis Meksikos mieste Kankune
vykusios Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) 5-osios ministrų
konferencijos darbas, kuris, kaip žinoma, nedavė rezultatų. Dėl
iškilusių prieštaravimų 146 valstybių atstovams nepavyko susitarti
dėl turtingų šalių kasmet skiriamų beveik 350 milijardų dolerių
subsidijų žemės ūkiui sumažinimo. Vargingosios valstybės skundžiasi,
- šias nuostatas palaiko ir Bažnyčia, - kad šios didžiulės subsidijos
dirbtinai sumažina pasaulio rinkoje vaisių, daržovių, javų, medvilnės
kainas ir jų žemdirbiai neišlaiko tokių dempingo sąlygų sudarytos
konkurencijos.
Mums sakoma, kad laisva prekyba atneša naudą
visiems žmonėms, ne tik nedaugeliui laimingųjų, - sakoma rugsėjo
10 dieną, pradedant penkias dienas trukusią Kankuno konferenciją,
Jungtinių Tautų Organizacijos generalinio sekretoriaus Kofio Anano
pareiškime. Deja, realybėje tarptautinės prekybos sistema neatitinka
šios retorikos. Vietoje atvirų rinkų iškeliama daugybė barjerų,
kurie stabdo augimą, troškina ir skatina badą. Vietoje teisingos
konkurencijos, turtingų šalių subsidijos skatina nevienodas sąlygas,
nukreiptas prieš varginguosius.
|
Antiglobalistų protestuotojai vaizduoja
pasaulio galingųjų
valstybių vadovus,
negirdinčius vargšų balso |
Pastangos subalansuoti visų PPO narių valstybių
politinius, socialinius, ekonominius bei kultūrinius poreikius pradėtos
prieš dvejus metus, 2001-aisiais, Kataro sostinėje Dohoje vykusiame
viršūnių susitikime. Tuomet buvo vieningai nuspręsta iki 2005 metų
pradžios derybų keliu parengti globalinį prekybos susitarimą, ir
Kankuno konferencija buvo vienas etapų šiame kelyje. Kaip minėta,
didžiausi sunkumai, atvedę į aklavietę, yra susiję su vieno milijardo
dydžio kasdienėmis turtingų šalių subsidijomis savajam žemės ūkiui,
kas sąlygoja nelygiateisiškumą. Štai paskaičiuota, kad kiekviena
melžiama karvė Europos Sąjungoje kasdien gauna vidutiniškai dviejų
dolerių subsidijas, tuo tarpu trečdalio pasaulio gyventojų (dviejų
milijardų!) dienos pajamos yra mažesnės nei tie du doleriai. Arba
kitas pavyzdys: Jungtinėse Amerikos Valstijose vietiniams medvilnės
augintojams kasmet iš biudžeto skiriama keturių milijardų dolerių
parama, tuo tarpu jų išauginamos produkcijos vertė tik trys milijardai
dolerių!
|
|
Antiglobalistų protestuotojai |
Nėra abejonių, kad šių subsidijų lygis moraliniu
atžvilgiu yra pasibjaurėtinas ir ekonomiškai nepateisinamas. Tos
subsidijos, beje, teikiamos mokesčių mokėtojų sąskaita, veda į
didžiulę perprodukciją, pasaulinių kainų dirbtinį sumažinimą ir
vargingų šalių dešimčių milijonų ūkininkų visišką sužlugdymą, neretai
iki bado mirties. Vakarų Europos ir JAV vadovai, įskaitant prezidentą
Džordžą Bušą, ne kartą yra pabrėžę, jog šių dirbtinių barjerų globalinėje
prekyboje pašalinimas yra viena svarbiausių sąlygų kovoje su skurdu
Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir nemažoje dalyje Azijos žemyno. Tačiau
realaus susitarimo dėl minėtų subsidijų sumažinimo čia turima
omenyje vietos elektorato sąlygos, lobizmas parlamentuose, dažnos
kelių blokados ir kitos protesto akcijos iki šiol nepasiekta.
* * *
Šventojo Sosto nuomone, pasaulinės prekybos sutvarkymas
turi būti nukreiptas į tikrąją žmonijos pažangą ir gebėtų įveikti
siaurų nacionalinių interesų egoizmą dėl visos tautų šeimos
gerovės. Kankuno konferencijos išvakarėse Vatikano laikraštyje LOsservatore
Romano paskelbtose Etinėse direktyvose tarptautinei prekybai
nurodoma, kad tarptautinės prekybos konteksto etinis vertinimas
turi būti grindžiamas žmogiškojo asmens neatskiriamos vertės principu,
kuris yra visų žmogaus teisių ir kiekvienos socialinės tvarkos šaltinis.
Ekonominė laisvė yra tik vienas iš bendrosios žmogaus laisvės elementų
ir tik vienas iš visų žmogaus veiklos aspektų. Todėl ekonominio
gyvenimo laisvė negali būti suabsoliutinta, pabrėžiama dokumente.
Ekonominio augimo turi būti siekiama platesniame žmogiškosios pažangos
kontekste, užtikrinant žmonių teises ir vykdant tokią politiką,
kurios tikslas būtų skurdo eliminavimas pasaulyje.
Štai kodėl laisvoji prekyba gali būti pavadinta
tokia, tik jeigu ji atitinka socialinio teisingumo reikalavimus
ir sulygina išsivysčiusių bei besivystančių šalių galimybes globalinėje
prekybos sistemoje su kiekvienos jų piliečių gerovės atžvilgiu.
Šventasis Sostas perspėjo, kad nacionalinių interesų vyravimas
dabartinėse prekybos derybose, nepaisant visų pareiškimų, kad jų
tikslas yra vargingų šalių pažanga, netarnauja tautų šeimos idėjai,
kuri savo bendruomeniška prigimtimi grindžiama abipusiu pasitikėjimu,
abipuse parama ir nuoširdžia pagarba. Daugiašaliuose prekybiniuose
susitarimuose, žinoma, reikia atsižvelgti į savas ekonomines ypatybes,
tačiau ypač dėl žemės ūkio bei tekstilės, nuo kurios daugiausia
priklauso trečiojo pasaulio šalių ekonomika, reikia rodyti didesnį
solidarumą ir vengti marginalizacijos.
Šventojo Sosto nuomone, pagrindinis iššūkis dabartiniam
tarptautinių prekybos derybų procesui yra sukurti tokius teisinius
rėmus, kurie besivystančioms šalims duotų ekonominę naudą ir pakankamą
autonomiją žmogiškosios pažangos tikslų politikai, atsižvelgiant
į bendruosius socialinius bei ekologinius standartus ir normalių
darbo sąlygų reikalavimus. Daugiašalė prekybos sistema bus tikrai
tobula, kada neturtingos šalys galės visiškai integruotis į tarptautinę
bendruomenę, pabrėžiama Vatikano dokumente. Autentiška kiekvieno
žmogaus pažanga ir sąlygų jai realizuoti sudarymas yra pagrindinis
tos sistemos vertinimo kriterijus.
Kuriant tokią etiškai priimtiną sistemą, Šventasis
Sostas pateikia Pasaulinei prekybos organizacijai šiuos pasiūlymus:
Vertinant kiekvieno PPO susitarimo įgyvendinimo
kainą ir atsižvelgiant, jog kartais to susitarimo rėmuose vyriausybėms
nepaliekama galimybių užsiimti skurdo problemomis, reikia visuomet
išanalizuoti, kiek naujos tvarkos nuostatos padės įgyvendinti žmonių
teisę į maistą, padorias gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugą ir
švietimą bei kitus būtinus dalykus.
Pasaulinė prekybos sistema visuomet savo ypatingu
rūpesčiu turi palaikyti vargingų šalių pažangą. Atskiros valstybės
pačios turi nusistatyti savo prioritetus šioje sistemoje, atsižvelgiant
į savo gyventojų specifines sąlygas, geografinę padėtį ir kultūrines
tradicijas.
Kaip kiekviename ekonomikos sektoriuje, taip
pat ir tarptautinėje prekyboje turi galioti principas, jog reikia
daryti viską, ką galima, kad būtų apsaugoti silpniausieji. Todėl
reikia sudaryti sąlygas, kad į rinką galėtų patekti ta neturtingų
šalių produkcija, kuri pajėgi konkuruoti. Negalima iki neapibrėžtumo
atidėlioti išsivysčiusių šalių rinkos reformos, kad jos pasidarytų
palankios trečiojo pasaulio valstybių žemės ūkiui, tekstilei ir
pan. gaminiams.
Kadangi tarptautinės prekybos sistemoje atskiros
šalys nėra lygiaverčiai partneriai dėl jų išsivystymo nevienodumo,
tai reikalingas didesnis lankstumas atvirų rinkų kontekste, sudarant
geresnes sąlygas besivystančių šalių eksportui. Laisvoji prekyba
gali vykti be sutrikimų, kada abi pusės yra vienodoje ekonominėje
padėtyje, todėl silpnesniųjų pažangos stimuliavimas naudingas visiems.
Dėl tekstilės ir žemės ūkio produktų bei pusgaminių
kainų kritimo ir dėl gamybos specializacijos neturtingos ir menko
išsivystymo šalys, net ir suteikus joms priėjimą į pasaulinę rinką,
iš laisvos prekybos pelną gauna mažesnį nei pramoninės šalys su
savo aukštomis technologijomis ir brangia produkcija. Todėl besivystančioms
šalims reikia suteikti tam tikras nuolaidas bendrųjų prekybos nuostatų
taikyme, kad tokia asimetrija padėtų įgyvendinti socialinės paramos
programas, kurių tikslas apsaugoti silpnuosius gyventojų sluoksnius
nuo sunkumų dėl didesnio savos rinkos atvirumo.
Neturtingų šalių integracija į subalansuotą
pasaulinę prekybos sistemą yra naudinga tiek moraliniu, tiek ir
žvelgiant iš ilgalaikių perspektyvų ekonominiu požiūriu. Ir
atvirkščiai, joks tarptautinės prekybos modelis, kuris ignoruoja
socialinį teisingumą ir marginalizuoja ištisas visuomenės grupes,
negali išlaikyti ilgesnio stabilumo net ir vien ekonominiu atžvilgiu.
Vatikano dokumentas užbaigiamas tvirtinimu, kad
dabartinių konfliktų ir teroristinių išpuolių akivaizdoje politinius
ir ekonominius santykius tarp tautų ir žmonių reikia kurti naujoje
bazėje. Savanaudiški interesai ir pastangos sustiprinti dominavimo
pozicijas turi būti palikta nuošalyje. Besivystančioms šalims reikia
padėti specialių prekybos sąlygų priemonėmis, kad jos taptų tikromis
partnerėmis teisingesnėje tarptautinėje tvarkoje ir galėtų reikšmingai
prisidėti prie visos žmonijos šeimos gerovės.
* * *
Kankuno konferencijoje Vatikano delegacijai vadovavęs
Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pasekretoris monsinjoras
Frenkas Diveinas savo pasisakyme paaiškino, kad Šventojo Sosto dalyvavimas
Pasaulio prekybos organizacijoje stebėtojo teisėmis kyla iš jo
charakteringo ir nuolatinio rūpinimosi žmonija. Kadangi prekyba,
kaip ir PPO veikla, yra svarbi pasaulio tautų ateičiai, tai Vatikanas
rodo savo suinteresuotumą moralės, žmogiškojo orumo, kiekvieno
asmens, tautų ir visuomenės pažangos klausimais.
Mons. F.Diveinas pabrėžė, kad 2001 metų balandį
Dohoje pradėtose derybose dėl globalinės prekybos liberalizavimo
vargingų šalių atžvilgiu buvo duota nemažai pažadų. Tačiau jų atžvilgiu
prekybos srityje pažanga buvo nepakankama, ir nors šie pažadai
yra gyvybiškai svarbūs jų gerovei, tai, kaip yra pastebėjęs popiežius
Jonas Paulius II, pažadų nevykdymas labai nuvilia. Pažadai, duoti
vargingiesiems, turi būti laikomi ypač siejančiais, sako Šventasis
Tėvas.
Vatikano atstovas Kankuno konferencijos dalyviams
priminė Bažnyčios mokymą, jog kiekvienos veiklos dėmesio centru
ir tikslu turi būti žmogus, todėl prekyba turi teikti naudą žmonėms,
o ne vien tik rinkoms ir ekonomikai. Nustatyti prekybos principai
ir tvarka turi politinę ir socialinę prigimtį su ilgalaikėmis ir
giliomis pasekmėmis žmonijos gyvenimui. Todėl Šventasis Sostas
pasisako už globalinį prekybos sutvarkymą, kuriame visi gamintojai
ir ypač smulkieji verslininkai galėtų visiškai pasinaudoti teikiamomis
galimybėmis. Bet potvarkių rinkinys pats savaime negali užtikrinti
teisingo tarptautinės prekybos sutvarkymo, jeigu nėra suderintas
su socialinio teisingumo reikalavimais.
Jau minėtos industrinių valstybių subsidijų politikos
akivaizdoje mons.F.Diveinas dar kartą pabrėžė būtinumą atverti rinką
žemės ūkio produktams, kuo ypač suinteresuotos besivystančios šalys.
Antra vertus, 70 proc. pasaulio vargingiausių žmonių gyvena kaimo
vietovėse, todėl mažas pajamas turintys žemdirbiai labai priklauso
nuo įvestų tarifų neturtingose valstybėse. Tarifų sumažinimas šiose
valstybėse ir eksporto subsidijų poveikis kas faktiškai reiškia
industrinių valstybių dempingą yra ypač žalingas smulkiesiems
ūkininkams, sakė Vatikano atstovas. Tačiau jis perspėjo, kad
ir besivystančios šalys turi vengti vilionių užsiimti protekcionistine
politika. Reikalingas subalansuotas mechanizmas, kuris įgalintų
smulkiojo ūkininko produkcijos ir našumo augimą, kaip ir darbo vietų
daugėjimą kaimo vietovėse.
Monsinjoras pažymėjo, kad, atsižvelgiant į bendrojo
gėrio reikalavimus, ne viskas turi būti palikta rinkos jėgų logikai,
ypač kai kalbama apie fundamentaliųjų žmogaus poreikių patenkinimą.
Vanduo, švietimas ir sveikatos apsauga tradiciškai visada buvo
valstybės atsakomybėje, sakė mons. F.Diveinas. Siekiant didesnio
šių tarnybų efektyvumo galimas ir privataus sektoriaus įtraukimas,
tačiau tai turi būti daroma aiškiuose įstatyminiuose rėmuose su
tarnavimo visuomenės interesams tikslu. Taip pat yra aktualus intelektualinės
nuosavybės klausimas dėl jos visuomeninės reikšmės. Intelektualinės
nuosavybės teisių sistema turi skatinti ne tik kūrybingumą ir novatoriškumą,
bet pirmiausia tarnauti visos žmonijos šeimos bendrajam gėriu.
Todėl intelektualinės nuosavybės globa šalia rinkos logikos reikalauja
specifinių kontrolės mechanizmų.
* * *
Kaip buvo minėta, Pasaulio prekybos organizacijos
5-oji ministrų konferencija Kankune pasibaigė visiška nesėkme, nebuvo
pasiekta jokio susitarimo. Turtingosios šalys atsisakė reikšmingai
sumažinti subsidijas žemės ūkiui, o besivystančios šalys atsisakė
priimti siūlomą naują liberalią tvarką užsienio investicijoms. Daugelis
antiglobalistų ir besivystančias šalis palaikančių nevyriausybinių
organizacijų ekonomiškai silpnųjų atsisakymą priimti turtingųjų
valstybių vyriausybių sąlygas šventė kaip savotišką pergalę prieš
Vakarus. Kankuno kongreso rūmų holuose ir miesto gatvėse buvo šokama
iš džiaugsmo, visur matėsi plakatai su užrašais We won (Mes laimėjome).
Iš tikrųjų praeityje turtingųjų šalių delegatai
priimdavo sprendimą už uždarų durų ir pateikdavo kitiems PPO konferencijų
dalyviams, sakė žinomos Britanijos socialinės paramos sąjūdžio Oxfam
vadovas Filas Blumeris. Panašiai buvo bandoma daryti ir Kankune,
tačiau šį kartą besivystantys kraštai parodė stebėtiną vieningumą
ir atsisakė priimti turtingųjų siūlomą sandėrį. Iš pradžių susiformavo
vadinamasis vidutiniokų blokas iš 22 vidutinio išsivystymo, tačiau
daug gyventojų turinčių valstybių. Į šią G-22 grupę įėjo didžiausios
Azijos Kinija ir Indija bei Lotynų Amerikos Brazilija ir Meksika
valstybės. Šiai valstybių grupei priklauso 52 proc. pasaulio gyventojų
ir 64 proc. žemdirbių. Minėtoji G-22 parodė gana stiprų pasipriešinimą
JAV ir Europos Sąjungos delegacijų spaudimui ir tuo įgijo kitų 80
neturtingųjų valstybių pritarimą.
Tačiau, kita vertus, pats faktas, kad Kankune
nebuvo pasiekta susitarimo, gali būti vertinamas kaip prarasta
galimybė pačių neturtingųjų valstybių atžvilgiu. Juk iš pat pradžių
derybose dėl globalinės prekybos sutarties ir ypač šių derybų minėtame
Dohos etape pirmiausia buvo atkreiptas dėmesys į nepatenkinamą besivystančių
šalių padėtį, susidariusią dėl didžiųjų subsidijų žemės ūkiui bei
aukštų tarifų importuojamai tekstilei.
Po nesėkmės Kankune iškilo grėsmė, kad iki 2005
metų 148 valstybės, priklausančios Pasaulinei prekybos organizacijai,
gali nebesugebėti pasiekti bendro susitarimo dėl naujosios globalinės
prekybos tvarkos. Tai reiškia, kad nebus pabaigos ir dempinguojančioms
subsidijoms maisto produktams, kas taptų rimtu smūgiu milijonams
smulkiųjų ūkininkų besivystančiose šalyse, sakė katalikiškos
paramos organizacijos Caritas Internationalis globalinių problemų
skyriaus vadovas kanadietis Žakas Bertranas. Be to, kadangi kai
kurios valstybės, tarp jų ir Jungtinės Valstijos, rengiasi vėl grįžti
prie orientavimosi į dvišalius prekybos susitarimus, tai gali dar
labiau supainioti tarptautinės prekybos reikalus vis glaudžiau tarpusavyje
susietame pasaulyje.
Pasaulio banko parengtoje analizėje nurodoma,
kad sėkmingas Dohos proceso užbaigimas įgalintų globalinę prekybą
gerokai išplėsti ir padidinti pajamas pasaulyje iki 500 milijardų
dolerių bei iki 2015 metų trečdaliu sumažinti skurde gyvenančiųjų
skaičių. Taigi teisinga ir subalansuota tarptautinė prekybos sistema,
kaip nurodoma apžvelgtame Vatikano dokumente, būtų reikšmingas žengimo
į priekį rodiklis, todėl PPO vedamas derybas reikia tęsti, ir tai
yra visų tiek JAV ir Europos Sąjungos, tiek besivystančių šalių
atsakomybėje. Nesėkmė derybose nėra geras pasirinkimas, pažymi
Pasaulio prekybos organizacijos generalinis sekretorius Supačajus
Paničpakdis. Tai taptų nuostolingu signalu pasauliui apie ekonomikos
augimo perspektyvas ir dar labiau padidintų darbo žmonių vargus
visoje planetoje.
Nuotraukos iš Washington Post
© 2003 "XXI amžius" |