2001 metai
2002 metai
2003 metai

Su „Lukoil“, su „Lukoil“!

Tema su variacijomis

Petras KATINAS

Nacionalinis Lietuvos radijas jau kurį laiką vos ne kas penkias dešimt minučių transliuoja triukšmingą reklamą. Samdyti vyrukai visais balsais traukia: „Viens du trys, viens du trys – su „Lukoil“, su „Lukoil“!“, ir visa ši reklaminė kampanija prasidėjo bemat po to, kai visuomenė ėmė protestuoti prieš tos pačios Rusijos koncerno „Lukoil“ sprendimą pradėti naftos telkinio D-6 eksploataciją Kuršių nerijos pašonėje. Lietuvos Vyriausybė lyg ir prieštarauja „Lukoil“ užmačioms, Premjeras netgi bando kalbėtis su „Lukoil“ vadovu V.Alekperovu bei pačiu Rusijos premjeru M.Kasjanovu. Tiktai aišku, jog iš to nieko neišeis. Kažką visiškai neaiškaus šneka Prezidentūros atstovai. Tačiau už visų mokesčių mokėtojų pinigus išlaikomas Nacionalinis radijas ir televizija sugalvojo reklamuoti Rusijos monstrą. Nebūtų nieko nuostabaus, jeigu konkurentės LNK ar TV3 televizijos užsiimtų tokia ar panašia reklama, kuri faktiškai kenkia Lietuvos valstybės interesams. Šitie bet ką parduotų už pinigus. Juk ne be reikalo vienas iš LNK televizijos kanalo, brukte brukančio visuomenei akivaizdų niekalą ir sistemingai bei nuosekliai bukinančio ypač jaunų žmonių protus ir jausmus, veikėjas A.Valinskas, pasigyręs gaunąs 80 tūkst. litų per mėnesį, atvirai tyčiojosi iš visų kitų televizijų kanalų, išskyrus TV3, kurios, pasirodo, vienintelės Lietuvoje moka savo prodiuseriams ir laidų vedėjams „padorius“ atlyginimus. Ir kaip nemokės. Tokių laidų užsakovai, aišku, labdara neužsiima ir žino, kokių tikslų siekiama skiriant milijonus. Pirmiausia šlovinant „aukso veršį“, nežabotą seksą, visišką moralinį palaidumą, keliant į padanges neregėtai praturtėjusius nuvorišus, siekiama kuo labiau atitolinti žmones, ypač jaunimą, nuo tautos kultūros, nacionalinių tradicijų, sunaikinti patriotizmą, suniekinti Lietuvos kariuomenę, pagaliau pačią tėvynę Lietuvą. Taip sistemingai griaunami valstybės pamatai. Ir tai daroma kur kas išradingiau ir patraukliau nei okupacijos metais. Bet kaip suprasti, kai faktiškai antivalstybinės reklamos imasi Nacionalinis radijas ir televizija?

Matyt, neatsitiktinai valdančioji neokomunistinė dauguma ar Prezidentūra staiga nustojo kritikuoti LRT vadovybę, kurios norėtųsi paklausti, kiekgi jai teko sidabrinių už tą „Su „Lukoil“, su „Lukoil!“. Todėl nejučiomis kyla mintis, negi kokiam nors Rusijos imperininkui už gerus pinigus pakišus reklamą, pavyzdžiui, „Klaipieda – ruskij gorod“ (Klaipėda – rusų miestas), būtų reklamuojama ir tai.

Tad neverta piktintis ir jaudintis pasirodžiusiais pranešimais, jog Rusijos saugumo tarnybos kontroliuoja ir tvarko krovinių tranzitą per Lietuvą pagal geležinkelio krovinių gabenimo tarifų susitarimą, vadinamą „2K“(Kaliningradas, Klaipėda). Ir jos tai daro nežiūrint į tai, kad oficialiai susitarimas dar nepasirašytas. Rusija, pasinaudodama „2K“ projektu, net nesidangstydama siekia kontroliuoti tranzitą per Lietuvą ir pasinaudoti Europos Sąjungos finansine parama Kaliningrado uosto plėtrai. Visi duomenys rodo, kad Lietuvos valdžios išreklamuotas „2K“ projektas naudingas tik Kaliningradui, kuris Klaipėdos sąskaita krovinių srautą padidino dvigubai. O tai, kad Rusijos saugumas (FST) kontroliuoja transporto arterijas, niekam neturėtų kilti abejonių. Juk dar sovietinės okupacijos metais „tarybų“ Lietuvos transporto sistemoje vadovaujančias pareigas užėmė asmenys su nelietuviškomis pavardėmis. Tiesa, tarp jų keletas buvo ir su lietuviškomis pavardėmis, tačiau nemokėjusių ir nekalbėjusių nė žodžio lietuviškai. Kaip ir buvęs vienas LSSR ministrų pirmininkų, iš Rusijos atsiųstas Josifas Maniušis, žinoma, čia pavadintas Juozu. Na, o geležinkelyje, automobilių transporte, jau nekalbant apie civilinę aviaciją, vadovavo ir darbavosi iš „plačiosios tėvynės“ atsiųsti kadrai. Galima priminti, jog, vos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, bemat pagal nurodymą iš Maskvos buvo kuriamos specialiosios ekonominės struktūros. Tokia buvo vadinamoji Laisvųjų verslininkų asociacija, kurios įstatus sukūrė geras dabartinio Premjero pažįstamas Vitalijus Šalyginas, buvęs LSSR valstybinio plano komiteto pirmininko pavaduotojas. Šioje „laisvųjų verslininkų“ asociacijoje buvo tokie veikėjai, kaip Vilniaus radijo matavimo prietaisų gamyklos direktorius, jedinstveninkų globėjas Oktiabris Burdenko, „Lietuvos avialinijų“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Nazajanas Chusnutdinovas, Naujosios Vilnios „komercinio“ banko valdytojas Aleksejus Mišakovas, buvęs „Lietuvos avialinijų“ generalinis direktorius Genadijus Liachovas, Ignalinos atominės elektrinės direktorius A.Chromčenko, LSSR milicijos, turėjusios ginti „socialistinę nuosavybę“, vadovas Vladimiras Šejinas. Dėl „nacionalinio kolorito“ paįvairinimo šioje pučistų organizacijoje buvo buvęs Kauno miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Petras Staškūnas, „Kuro aparatūros“ gamyklos direktorius Algirdas Didžiulis bei Žemės ūkio technikos gamyklos „Neris“ vadovas, vėliau tapęs aktyviu LDDP veikėju ir Seimo nariu, Vytautas Šumakaris. Šie „laisvieji verslininkai“ siekė ne tik aprėpti visą, be išimties, Lietuvos ūkį, bet pirmiausia Klaipėdos uosto ūkį, kas turėjo tapti svarbiu veiksniu atplėšiant Klaipėdą nuo Lietuvos, kaip „iskono ruskogo porta“. Taip dabar vadinamas ir Kaliningradas – „iskono ruskij gorod“.

Tą patį dabar bandoma padaryti kontroliuojant Klaipėdos uostą, remiantis „2K“ projektu, kurį taip palaiko dabartinė kairioji Vyriausybė ir Susisiekimo ministerija, net įsižeidusi pranešimais, kad Rusijos saugumas kontroliuoja tranzitą į Klaipėdą. Tačiau kur ne kur, o Susisiekimo ministerijoje, bendrovėje „Lietuvos geležinkeliai“ apstu senųjų sovietinių kadrų. Matyt, nereikia aiškinti, kiek yra pačiose aukščiausiose valdančiosios partijos sferose „Lukoil“ žmonių. Juk puikiai žinoma, kas daugiausia finansavo kairiųjų rinkimų kampaniją. Kas dėjo viltis į Prezidentą, taip pat pakankamai aišku. Apie tai visai neseniai atvirai prašneko ne kas kitas, o Rusijos Valstybės Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Dmitrijus Rogozinas, kaip vieną pagrindinių užsienio politikos uždavinių įvardijęs: „Mes privalome būtinai daryti įtaką parlamentų sudėčiai ypač kaimyninėse šalyse ir dėti pastangas, kad ten į valdžią ateitų politinės jėgos, kurios pagarbiai žvelgia į Rusiją“ („Argumenty i fakty“, 2003, Nr.10). Dar daugiau, D.Rogozinas sakė, kad jam labai gerą įspūdį padarė aukščiausieji Lietuvos pareigūnai, su kuriais jis neseniai buvo susitikęs Vilniuje. Matyt, nereikia aiškinti, kokie tai pareigūnai. Tai tie patys, tiesiantys draugystės tiltus į Rytus, netgi nežinia ko ieškodami Užkaukazėje. Pasirodo, ir to maža. Dabar visa Lietuva priversta klausytis: „Su „Lukoil“, su „Lukoil“!“ Taigi D.Rogozinas gali būti absoliučiai patenkintas.

Dar galima priminti to paties Kaliningrado (ir Lietuvos) kuratoriaus D.Rogozino suburtą naują politinį aljansą, kuriam priklauso patys didžiausi Maskvos imperininkai, nė kiek nenusileidžiantys savo užmačiomis garsiesiems raudoniesiems Dūmos rėksniams V.Alksniui ar V.Žirinovskiui. Tai desantininkų kariuomenės vadas generolas Špakas, nuolat reikalaujantis stiprinti Rusijos karinę galią, prieš kurią, kaip ir SSRS laikais, drebėtų visas pasaulis. Tai ir sparčiai kylanti politikos „žvaigždė“ S.Glazjevas, verčiantis daugeliui komunistų nusibodusį partijos vadą G.Ziuganovą dėl jo nepakankamai aktyvių veiksmų atkuriant sovietinę „erdvę“. O ką jau kalbėti apie D.Rogozino kompanijoje ne paskutiniuoju smuiku grojantį generolą gėkačėpistą Varenikovą, gerai žinomą ir Lietuvoje nuo tragiškų kruvinųjų 1991 metų sausio įvykių. Šis naujasis Rusijos politinis-karinis susibūrimas artimiausiu metu gali tapti įtakingiausia Rusijos politine jėga. To neslepia ir artimas V.Putino bičiulis D.Rogozinas, pareiškęs, jog visos dabartinės Rusijos politinės partijos, išskyrus komunistų, yra niekam tikusios. Jis aiškiai pateikė pretenzijas į valdžią ir visai realu, kad tą valdžią gaus. Ypač žinant daugiau nei artimus D.Rogozino santykius su prezidentu V.Putinu. Beje, Maskvos savaitraščio „Argumenty i fakty“ žurnalisto A.Svetlovo paklaustas, ar korektiška ir pagaliau padoru bičiuliautis su tokiais asmenimis kaip vienu iš 1991 metų rugpjūčio pučo organizatorių generolu, dabar tapusiu ir Dūmos deputatu, Varenikovu, D.Rogozinas nedvejodamas atsakė, jog tai patys padoriausi Rusijos žmonės, tikri patriotai, visada pasirengę aukotis už Rusijos didybės atgaivinimą. Negi viso to nemato ir nežino dabartiniai Lietuvos vadovai? Ir argi jie nemato, kad, akivaizdžiai didėjant Rusijos energetinei įtakai pasaulyje, dar labiau mažėja bent jau teorinė Lietuvos galimybė nors šiek tiek sumažinti vasalinę priklausomybę nuo Rusijos naftos ir dujų? Žurnalas „Ekstra“ neseniai (rugsėjo 8-14, Nr.36) išspausdino straipsnį „AMB kelias į niekur“ (AMB – Algirdas Mykolas Brazauskas). Kažin ar taip jau į niekur.

O dar yra neaiškiau, kur veda Prezidentas ir jo komanda. Politikai ir politologai kraipo galvomis, niekaip nesuvokdami, kokių tikslų vedamas Prezidentas lankėsi Pietų Kaukaze. Sprendžiant iš pranešimų, vyko mokyti gruzinus ir armėnus demokratijos. Tačiau Gruzijoje svečias pareikalavo, kad vietiniai žurnalistai pateiktų jam iš anksto klausimus tiktai raštu. Vienas Tbilisio žurnalistas vis dėlto išdrįso ne raštu užduoti klausimus apie Prezidento santykius su jų tautiete „aiškiarege“ L.Lolišvili ir kiek ši buvusi kirpėja iš Rustavi miesto turi įtakos Lietuvos užsienio ir vidaus politikai. Už tai žurnalistas gavo pylos iš paties šeimininko – Gruzijos prezidento. Tačiau Gruzijos žiniasklaida nieko daugiau ir nerašė, komentuodama mūsų Prezidento vizitą, kaip apie jo santykius su L.Lolišvili. Tiesą sakant, daugiau ir nebuvo apie ką rašyti. Jokių oficialių sutarčių, jokio bendro komunikato nebuvo pasirašyta ir paskelbta. Nes paprasčiausiai nieko ir nebuvo. Išskyrus vyno gamyklos bei panašių vietų lankymą. Tas pats buvo ir Armėnijoje. Čia svarbiausias vizito akcentas buvo pasirašymas ant konjako „Taikos statinės“ Jerevano konjako gamykloje. Abstraktūs ir nieko nesakantys Prezidento samprotavimai apie kažkokį tiltą tarp Pietų Kaukazo ir Europos Sąjungos valstybių skambėjo išties neįtikinamai. Neatrodo, kad Lietuvos Prezidentą kas nors įgaliojo kalbėti ES vardu, be to, ir pati ES neturi jokių planų veržtis į Pietų Kaukazą (gal išskyrus Azerbaidžaną). Antra vertus, Armėnija gana skeptiškai nusiteikusi ES ir NATO atžvilgiu ir visas viltis sieja su Rusija. Apie tai A.Paksui pareiškė pats Armėnijos prezidentas R.Kočarianas.

Taigi vizitą į Tbilisį ir Jerevaną galima vertinti tik kaip Prezidento ir jo bičiulių paprastą ekskursiją į Kaukazą, apvilktą oficialaus valstybinio vizito rūbu. Bet ir tai dar ne viskas. Matyt, supratęs, kad šis „tiltų tiesimas“ sukėlė labai neigiamą reakciją, Prezidentas, vos išlipęs iš lėktuvo, užsipuolė baigusį kadenciją prezidentą V.Adamkų, priskirdamas jį prie tų politikų, vis dar negalinčių susitaikyti su pralaimėjimu. Tiesa, V. Adamkaus pavardė nebuvo paminėta, tačiau visiems buvo aišku, apie ką kalbama. Tokio vaikiško įsižeidimo priežastis labai paprasta: Prezidento nuotaiką labai sugadino Rusijos NTV televizijos sporto komentatoriaus žodžiai transliuojant finalines Europos krepšinio čempionato rungtynes. Rusijos televizija, parodydama V.Adamkų, stebintį finalinį Lietuvos ir Ispanijos mačą, jį ne kartą pavadino Lietuvos Prezidentu. Taip komentavo ne vien tik rusų komentatorius, bet ir kitų šalių sporto apžvalgininkai. Sužlugus, o faktiškai pačiam sužlugdžius galimybes pasišildyti rankas prie Lietuvos krepšininkų pergalės laužo ir negailestingos vizito į Užkaukazę kritikos, Prezidentas vėl ėmėsi vienintelio kovotojo su korupcija Lietuvoje vaidmens. Prezidentinės partijos vadams buvo įsakyta sukelti eilinį kovos su korupcija vajų. Į Prezidentūrą buvo iškviestas STT vadovas V.Junokas ir jam liepta „suaktyvinti veiksmus“, kad bylos, susijusios su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu, būtų tiriamos operatyviau ir kaltieji būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau Prezidentas ir jo patarėjas teisėtvarkos klausimais V.Račkauskas puikiai žino, jog iš tų bylų nieko neišeis, bet to ir nesiekiama. Naudojamasi tuo pačiu įvaizdžio formavimo metodu, kuris labai pasiteisino per Prezidento rinkimus. Tam reikalui į visas tribūnas mesti prezidentinės partijos veikėjai V.Mazuronis, D.Barakauskas ir kiti. Pagal juos, tik vieni „prezidentiniai“ ir S.Daukanto gatvės rūmų „nepartinis“ šeimininkas gali atkurti Lietuvoje tvarką.

Šiuo atveju teisūs valdantieji socialdemokratai, kurių pareiškime pažymima, kad Lietuvoje lieka vis mažiau pareigūnų, kurių „asmeninės atsakomybės“ liberalai demokratai dar nėra pareikalavę. Ir ne tik liberaldemokratai. Jiems į pagalbą skuba Šustauskas. „Mano kontražvalgyba dirba!“ - šaukia „nunuodytas“ V.Šustauskas, ir sukelti ant kojų dešimtys higienos specialistų strimgalviais puola tikrinti „sąmokslininkų“ užnuodytą maistą Seimo restorane ir valgykloje. Seimo restoraną tiesiog užplūdo Vilniaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos gydytojai higienistai. Graudu buvo matyti televizorių ekranuose „apnuodytą“ parlamentarą gydžiusius gydytojus, kurie išsigandę tiesiog glostė per pečius savo pseudoligonį. Jų išgąstis suprantamas. Nes nežinia, ką gali padaryti Šustausko „kontržvalgyba“. Juk pats gyrėsi, kad į savo partiją pasirengęs priimti net žmogžudžius.

Keisti sutapimai, kai tokios vadinamosios partijos kaip garbėtroškos liberaldemokratai ir šustauskininkai imasi kurti tvarką Lietuvoje. Pagaliau kiekgi dar tęsis tokie dalykai, kai tautos išrinktieji nebegali (ar nenori) susitvarkyti su praradusiais sveiką nuovoką ir visiškai suįžūlėjusiais kolegomis.

© 2003 "XXI amžius"