2001 metai
2002 metai
2003 metai

Pavasario diena

Joana Danutė Žilaitytė

O čia – aš Vidutės ŠEPUTIENĖS nuotrauka

Vaizdas iš Raudonės pilies bokšto Lauros PAČTAUSKAITĖS (ELTA) nuotrauka

Gegužės vidury, per patį alyvų žydėjimą, užėjo dideli karščiai. Milda atostogavo, bet iš miesto niekur nevažiavo, trūko pinigų. Mažam ketvirto aukšto kambary buvo labai tvanku.

Vieną itin karštą dieną pagalvojo: gana čia dusti, juk galiu nuvažiuoti į užmiestį, į miškelį.

Apsivilko pilką medvilninę suknele, į krepšį įsidėjo kiek sausainių ir skėtį, jei netikėtai užkluptų lietus.

Miškely nesimatė žmonių. Nesimatė jų nė prie namų, tarsi juose niekas negyventų.

Buvo labai tylu, tik kartais sukukuodavo gegutės.

Tyla Mildą iš pradžių sudirgino, ji panoro grįžti atgal. „Nupratau nuo tylos“, – pamanė.

Atsisėdo ant išvirtusio medžio. Žiūrėjo į aukštą gražią žolę, į baltus ir geltonus drugius. Apie nieką negalvojo.

Panoro gerti.

Netoliese buvo geltonas namelis. Prie jo žydėjo keletas vyšnių. Matėsi baltai nudažytas šulinys.

Ant namelio durų kabojo popieriaus lapas: „Aš namie“.

Pasibeldė.

– Aš juk namie, namie, ko gi beldi, – išgirdo linksmą vyrišką balsą.

Senyvas žilaplaukis vyras sėdėjo ant sofos, kažką rašė pieštuku į storą sąsiuvinį.

– Laba diena.

– Labas. Maniau, kad Antanas,– ištarė nusivylusiu balsu.

– Gal galėčiau vandens atsigerti?

„Jis gražiai šypsosi, – pagalvojo Milda. – Ir akys gražios, žydros. Turbūt geras žmogus, nors ką gali žinoti“.

– Prašom. Mano šulinio vanduo gardus. Eime, pasemsiu.

Milda išgėrė didoką puodelį.

– Ačiū. Tikrai gardus. Seniai gėriau tokio vandens. Vyšnios labai gražiai žydi, žiūrėtum ir žiūrėtum.

– Neliūdna į jas žiūrint?

– Ne. Kodėl? – nustebo Milda.

– Antanas negali, sako, kad nuo jų dvelkia toks liūdnumas, nors į šulinį šok. Antanas mano draugas. Jis už mane daug jaunesnis, bet tai nesvarbu. Jis poetas. Kalba, kad geras poetas, bet jo eilių neskaitau.

– Kodėl?

– Aš pats nežinau. Gal kad nenusivilčiau. Ir jis man neskaito. Niekam neskaito, tik savo motinai. Aš apskritai nemėgstu eilių, – tarė patylėjęs. – O gal mėgstu. Nežinau... Mėgstu apsakymus, kuriuose lyg ir nieko neatsitinka. Beje, gal jūs gydytoja?

Vyro akyse šmėkštelėjo šešėlis. Milda sutriko.

– Ar aš panaši į gydytoją?

– Gal ir nepanaši. Nemėgstu gydytojų.

– Taip? Mieste baisiai karšta, atvažiavau čia atsigaivint. Mieste alyvos jau vysta. O čia dar vyšnios žydi.

– Šitos vėlai žydi.

– Aš atostogauju. Niekur neišvažiavau.

– Su pinigais striuka?

– Kam dabar nestriuka.

– Žinot kam, – šyptelėjo vyras.

– Žinau. Kaip gegutė kukuoja!

– Daug čia jų. Jos ir naktimis kukuoja. Šiandien kažkodėl kiti paukščiai tyli. Turbūt jau nusibodo žiūrėt į vyšnias?

– Nenusibodo.

– Matau, kad nusibodo. Eime į vidų, ten vėsiau. Čia jau darosi karšta.

– Nežinau...

– Gal manęs bijot?

– Ne.

– Tai eime. Aš ką nors rašysiu, o jūs galėsit gegučių klausytis.

– Tai jūs rašytojas?

– Ne, tik šiaip. Užeina kokia mintis į galvą, ir užrašau.

– Aš Milda.

– Aš Petras. Vardai nieko nereiškia, tik tuščias garsas, ar ne?

– Nežinau. Niekada apie tai negalvojau. Tuščias garsas? Kažin...

– Sėskit, jauskitės kaip namie.

Petras pasiėmė sąsiuvinį ir vėl padėjo atgal.

– Nebaisu, aš turiu šautuvą. Labai jo nemėgstu, bet ką darysi, miškas. Kol kas jo neprireikė. Yra butukas mieste, bet daugiausia būnu čia. Mieste tiek blogio, ir jis taip skverbiasi į sielą, – susirgt gali. Baisiausia – žmonių abejingumas. Jis žudo. Mieste nuo jo niekur nepabėgsi, jis kaip šešėlis. Gal norit ko užvalgyti? Nenorit? Kai karšta, tik gerti norisi. Gal dar Antanas atvažiuos. Jis labai mėgsta pušis ir mėnesieną miške. Dabar kaip tik pilnatis. Apie ką taip susimąstėte?

– Apie abejingumą. Tikrai jis žudo.

– Bijau, kad jis nenužudytų Antano, jis labai jautrus. Jo silpna širdis. Ir nemiga kamuoja. Kartais per naktį po miškelį vaikšto. Veidas blyškus, paakiai tamsūs. Turbūt jo širdis sušlubavo nuo tų baisybių prie televizijos bokšto. Menkai valgo, kažko bijo, nerimsta, kalba, kad jis visiems našta, ypač motinai. Nerimas ne visada blogis, bet Antano nerimas jau per didelis.

– Panašu į depresiją. Sunku ją išgydyt. Bet juk motina savo vaiko nepaliks niekad. Motinai savo vaikas jokia našta.

– Ir aš taip sakau Antanui, bet jis netiki. Našta aš, sako, geriau man būtų po žeme gulėti. O gal vis dėlto jūs gydytoja?

– Ne...

– Tokia gydytoja mano žmoną nugydė. Gydė visai nuo kitos ligos. Tos gydytojos akys buvo keistos, panašios į dumblą. Aurelija, žmona, buvo labai gera, graži, tik silpnos sveikatos. Vaikų neturėjom. Antanas man ne tik draugas, jis kaip sūnus, gal todėl ir jaudinuos dėl jo. Kartais jis čia pabūna ilgiau. Bet greit motinos pasiilgsta. Ir motina – jo. Ji dabar daug ir sunkiai dirba, o jau nejauna.

– Gal Antanui padėtų geras kunigas?

– Kunigas? Pagalvosiu. Taip... pagalvosiu. Einu į krautuvę šio to nusipirkti. Antanui šokolado nupirksiu, šokoladą jis mėgsta. Gal dar atvažiuos. Aš greit pareisiu, krautuvė čia pat. Luktelkit.

– Nežinau.

– Prašau luktelti, aš greit.

– Na, gerai.

Petras pasiėmė tinkliuką, susišukavo, išgėrė vandens, nusišypsojo ir išėjo.

Milda apsidairė. Kambario sienos išdažytos žalsvai. Baldų nedaug, vyšnių spalvos sena sofa, apvalus didokas stalas, dvi kėdės, spinta ir spintelė. Ant stalo naujas tranzistorius, keli laikraščiai, daili violetinė vazelė, pridėta ąžuolo gilių, prožektorius, balta dėžutė, daug pieštukų. Ant spintelės paberta baltų ir melsvų akmenėlių.

Ant vienos sienos kabojo didelis senoviškas laikrodis, jis nėjo. Ant kitos – paveikslas: baltas malūnas ant rusvos kalvos. Virš jo žalias paukštis su neužmirštuole snape. Gelsvas debesis buvo panašus į moterį. Ant paukščio sparno didelė raudona raidė P.

Mildai patiko paveikslas.

Kitas kambarys buvo užrakintas. „Ten laiko šautuvą“, – pamanė Milda. Virtuvė jos nedomino.

Atsivertė sąsiuvinį, perskaitė: „Vienatvė kaip ir tyla turi prasmę“. Žodis tyla buvo pabrauktas.

Lauke pasigirdo žingsniai. Milda užvertė sąsiuvinį.

– Nenusibodo?

– Ne. Gražus paveikslas. Ramios spalvos. Tas paukštis lyg gyvas. Paveikslą jūs nutapėt?

– Seniai, kai mirė žmona. Sakot, ramios spalvos. Mano tapyba rami, nemėgstu spalvų šėlsmo. Spalvų šėlsmas sukelia man fizinį skausmą. Tame užrakintame kambary daugoka paveikslų. Jūs norėjot pažiūrėt, kas ten?

Milda paraudo.

– Galėčiau vieną jums padovanot. Tik ne šiandien, kitą sykį. Jūs ir į sąsiuvinį žiūrėjot.

– Atleiskit. Aš smalsi, negerai.

– Nieko tokio.

– Kodėl laikrodis neina?

– Per daug garsiai tiksi.

– Ką reiškia ta raudona raidė P ant paukščio sparno?

– Paspėliokit.

– Neįspėsiu.Gal aš jau važiuosiu. Padovanokit paveikslą.

– Kitą sykį. Juk dar atvažiuosit? Galėtumėte ir pabūt, aukštai dar vienas kambarėlis. Argi čia negera?

– Gera, net labai gera. Bet... aš prisibijau poetų, jie daug kalba, nesuprasi, ar rimtai, ar juokias iš tavęs. Nemalonu. Nenorėčiau sutikt Antano.

– Jūs, Milda, nepažįstat poetų. Jie visada bijo: kad paliks mylimoji, pasijuoks draugas, kad užeis noras nusižudyti, pateks į psichiatrinę, iššoks iš dešimto aukšto, bijo mirties, nerimo, blogų sapnų, bijo, kad nieko nepasieks gyvenime. Jie mėgina išsivaduot iš baimės, todėl ir prikalba visokių niekų. Beje, ir ne niekų. O Antanas tylus.

– O ko bijo Antanas?

– Visko. Bijo net kad bijos. Atvažiuokit šeštadienį.

– Gerai, jei nelis. Norėčiau, kad paveiksle būtų daug geltonos ir žalsvos spalvos.

– Įdomu kodėl?

– Geltona spalva mane šviesiai nuteikia, ji tarsi dainuoja. Iš jos plaukia gyvybė. Kadaise buvau nusipirkusi paveikslėlį: du didžiuliai klevo lapai melsvam fone. Prieš užmigdama visada į jį pažiūrėdavau. Sapnuodavau gražius sapnus, vaikystės sodą, upę, jaunus linksmus tėvus. Gaila, tą paveikslą pavogė.

– O ką pasakysit apie žalsvą spalvą?

– Žalsvoj daug paslapčių, keisto žavesio, lyg skaitytum seną dienoraštį.

– Jūs emocionaliai suvokiat spalvas. Galėsit pati išsirinkt paveikslą. Jūsų akys žalsvos, bet jose nematau paslapčių. Įsižeidėt?

– Ne. Aš ir neturiu paslapčių. Kokių paslapčių gali turėti negraži moteris?..

– Jūsų veidas įdomus, atviras. Gražūs plaukai, riešuto spalvos. Nedažyti. Rudenį jus nutapysiu.

– Tikrai? O kodėl rudenį?

– Pavasarį ir vasarą aš netapau. Beje, jums pritinka ši pilka suknelė.

– Mėgstu pilką spalvą. Pilka skleidžia ramybe.

– Man pilka spalva liūdna, lyg išmesta į kiemą Kalėdų eglutė. Arba lyg kas toli dainuotų.

– Man gražu, kai toli dainuoja.

– Man liūdna. Beje, pilką spalvą mėgsta Antanas, sako, kad ji tokia pat tyra kaip ir balta. Jo motinos akys pilkos. Apie spalvas dar pasikalbėsim. Aš irgi būsiu smalsus. Jūs turite vyrą, vaikų?

– Nieko aš neturiu, nė draugės.

– Kodėl?

– Jei skaitėt „Mažąjį Princą“, suprasit kodėl. Sudie.

– Sudie.

Milda lėtai ėjo miškelio taku. Kvepėjo alyvos. Arti sukukavo gegutė.

– Vienatvė kaip ir tyla turi prasmę, – garsiai pasakė ir nusijuokė. Iš kažkur atsiradusi jaunyva moteris baikščiai pasižiūrėjo į Mildą. Jos plaukai buvo tamsūs, tarpais žili, akys pilkos, didžiulės, labai gražios. O rankos raudonos, nudirbtos.

– Laba diena, – pasakė Milda.

– Laba diena. Gal jūs pas poną Petrą buvot? Ar namie jis?

– Namie. Vandens buvau atsigert.

– Einu jam pasakyti, kad Antanėlį greitoji į ligoninę nuvežė. Sūnų.

– Kas atsitiko?

– Jūs pažįstat Antanėlį?

– Ne, Petras pasakojo.

– Aš nujaučiau, kad kažkas atsitiks. Infarktas.

– Į kokią ligonine paguldė?

– Į klinikas. Dieve! Dieve!

– Nesisielokit taip, pasveiks jūsų sūnus.

– Ačiū, daktare, už gerus žodžius.

– Iš kur žinot, kad aš gydytoja? – nustebo Milda.

– Matau iš akių.

– Iš akių? Įdomu. Jūsų sūnų paguldė į mano skyrių. Aš toj ligoninėj dirbu. Tuojau ten važiuoju. Tik nepasakykit Petrui, kad aš gydytoja, jis nemėgsta gydytojų.

– Jis jų bijo. Gerai, nesakysiu. Pažiūrėkit mano Antanėlį. Tik... aš pinigų neturiu. Bet ponas Petras duos. Pažinot? Jis garsus dailininkas N.

– A! Negalvokit apie pinigus.

– O viena gydytoja jau šnibžtelėjo, kad reikėtų šimtuko. Tokia apkūni, graži.

„Begėdė ta Laima“, – supyko Milda.

– Nesirūpinkit.

– Jau vakar prastai jautėsi, kalbėjo, kad vis serga nervais, nieko neuždirba. Daug rašė. Gėrė lašelius ir rašė. Jis man viską perskaito, ką tik parašo, o vakar nelabai norėjo skaityt.

Koks geras Viešpats: nuskina gyvybę lyg gėlę ir vėl grąžina amžinam buvimui.

– Gražu.

– Man nepatinka, lyg užrašas ant paminklo. Aš ir sapną negerą susapnavau. Eina Antanėlis per žydinčią pievą, vienoj rankoj laiko baltą leliją, o kitoj kryžių. Sako: lelija, mama, tau. O kryžius kam? – klausiu. Tyli, taip graudžiai žiūri. Atskrido juodi paukščiai ir nusinešė Antanėlį. Pabudau išpilta prakaito, nusigandusi.

– Tai tik sapnas, neverkit. Aš skubu į ligoninę. Kuo jūs vardu? Aš Milda.

– Karolina.

– Pasimatysim ligoninėj, Karolina.

Milda sustabdė taksi.

– Į klinikas!

... ir vėl grąžina

amžinam buvimui.

– Ką pasakėt, gražuole? – plačiai nusišypsojo įdegęs nenusakomo amžiaus taksistas.

– Nieko tokio. Važiuokit.

Vasara, ruduo

Lina staiga pabudo. Dilgčiojo širdį, trūko oro.

„Jeigu čia taip tvanku, tai kas mieste, – pagalvojo. – Kažkokį slogų sapną sapnavau. Bet ką? Neprisimenu. Keista, kad čia sapnuoju nemalonius sapnus, net košmarus. O kur Petras?“

Petras stovėjo prie lango.

„Koks keistas Petras mėnesienoj, lyg sapno būtybė“.

Lina susijuokė.

– Pabudai, – pasakė Petras. – Kodėl juokies?

– Aš... na...

Lina ieškojo tinkamų žodžių, nes Petras greit užsigaudavo. Tada jis kelias dienas tylėdavo.

Petro tylumas Linos netrikdė, net patiko. Nepatiko jo veidas: lūpos kietai sučiauptos, mažose pilkose akyse šmėkščiodavo lyg panieka, lyg kaltė. Lina jausdavosi pažeminta, nesuprasta.

– Aš sapnavau. Bet neprisimenu ką. Turbūt, kad senstu. Prisiminiau. Ėjau prie ežero. Žolė buvo juoda ir...

– Tu taip įsimylėjusi juodą spalvą, kad net sapnai tavo juodi.

– Ne visada. O kodėl tu nemiegi?

– Tvanku, nesimiega. Girdi?

– Paežerėj paukštis suriko, – ramiai tarė Lina.

– Tau čia nejauku?

– Vienai gal būtų ir nejauku. O gal ir nebūtų, nežinau.

– Gal nori šokolado? Šokoladas padeda nuo liūdesio, kažkur skaičiau. Geriau negu tie sumauti antidepresantai.

Lina sutriko. Atsikėlė, priėjo prie vyro.

– Kodėl manai, kad man liūdna? Man gera.

– Kažin.

– Man tikrai gera.

Petro veidas mėnesienoj buvo labai jaunas.

– Gal jau važiuokim namo?

– Ką tu, Petrai, mieste dabar siaubingai karšta. Ir triukšmas. Juk žinai, kaip aš mėgstu tylą. Ir aš nenoriu matyti jokių draugų, nei savo, nei tavo! Nenoriu televizijos! Nenoriu laikraščių! Nenoriu tapyti!

Petras paglostė Linos plaukus.

– Aš maniau, kad tau nuobodu. Čia tik medžiai ir ežeras.

– Visai nenuobodu. Medžiai labai gražūs, ypač pušys. Ir ežeras labai gražus.

– O kokius lobius laikai dėžutėj? – netikėtai paklausė Petras. – Kada man juos parodysi?

Lina šyptelėjo.

„Niekad nepagalvojau, kad Petras smalsus. Kaip aš jo nepažįstu, nors mes seniai kartu. Na, pažįstu, bet ne taip, kaip norėčiau. Ir jis manęs nepažįsta. Visi mes nepažįstamieji“.

– Visi mes nepažįstamieji, – tyliai pasakė.

– Ką?

– Prisiminiau kažkokios knygos citatą. Banali citata. Žiūrėk, mėnulis jau leidžiasi. Eime miegoti.

– Lina, ar tu gerai jautiesi?

– Gerai. Kartais sudilgsi širdį, bet tai niekis, pavargau nuo karnavalo.

– Nuo kokio karnavalo?

– Nuo parodos.

– A. Tu pablyškusi.

– Ne jaunystė. Man jau greit keturiasdešimt. Vakar pamačiau net tris žilus plaukus.

– O gal trumpam nuvažiuojam į miestą? Juk netoli. Padarytų tau kardiogramą. Pranas pakonsultuotų. Jis geras gydytojas.

– Ir tu geras gydytojas.

– Bet aš ne kardiologas.

– Pranas imtų kalbėt apie kančios pasireiškimo formas, apie egzistencinį laiką, kad muzika yra mokslas, abstrakti tapyba – nusikaltimas, o metafizika – psichotauškalai. Aš, žinoma, netylėčiau. Užvirtų ginčas. Infarktą gaučiau. Ir jis iš tų daktarų, kurie apie save sako ne „aš“, o „mes“. Nueisiu rudenį pas kitą.

... Rytas tykus, saulėtas. Virš ežero skraidė balti paukščiai. Lina su Petru suvalgė po sumuštinį, išgėrė šaltos žalios arbatos.

– Turbūt mūsų pašto dėžutėj daug laiškų, – tarė Petras.

– O gal nė vieno. Vasarą niekas nemėgsta rašyti laiškų. Eime maudytis, vanduo ežere šiltas.

– Pavalgius negalima maudytis.

– Jums, daktarams tik „galima-negalima“. Nepyk.

– Nepykstu.

– Eisiu pabraidyti. Koks nuostabus ežeras. Aš jį nutapysiu. Vėliau, mieste.

– Ir, žinoma, jis bus juodas.

– Ne. Juoda spalva man nusibodo. Pakankamai ją išaukštinau.

– Ir juodų labirintų netapysi?

– Ne. Tai aš einu.

– Nešiesi dėžutę?

– Be jos aš juk nė žingsnio.

– Ko atsidusai?

– Prisiminiau... Gražiai atsimenu tą spalio dieną. Lietus, vėjas. Atėjai tu. Vienoj rankoj laikei gintarinę dėžutę, kitoj – geltonų, rusvų, violetinių ir rausvų lapų puokštelę. „Čia tau. Gėlės nusibodo. Dėžutėje galėsi saugoti savo lobius“. Ir tu mane pabučiavai. Aš kažkodėl apsiverkiau. Kaip seniai tai buvo. Greit bėga laikas.

– Per greit.

– Ar jauti, lyg kas šviesaus, gero plauktų iš dėžutės? Gal kad joj... Paslaptis, – nusišypsojo Lina.

Apsivilko žalsvą drobinę suknelę, dėžutę įsidėjo į krepšiuką.

– Ateisi prie ežero?

– Nežinau. Gal ir ateisiu.

– Ateik. Šis rytas nepaprastas, toks... baltas.

„Kokia ji dar jauna, – žiūrėdamas į žmoną galvojo Petras. – Jos rusvi plaukai kvepia mėtom. Liūdnos žalsvos akys ir vaikiška šypsena visada kelia nuostabą ir kažkodėl užuojautą. Ji tokia maža, trapi. O aš tikras struobrys, įsižeidžiu dėl niekų, pasipučiu. Bet aš pasikeisiu, pasikeisiu, būsiu geresnis, švelnesnis. Juk dar ne vėlu. Gerai, kad Linai nusibodo juoda spalva. Man ta juoda taip įsipyko, jog nė namie nesinori būti.

Juodieji labirintai. Ir sugalvok! Keista, parodoj juos visus nupirko. Nesuprantu, kaip jie gali patikti. Bet pinigėlių sočiai gavom. Tas baltaplaukis vokietis nupirko net du paveikslus. Puiku, dabar turime šitą namelį prie ežero. Lina taip svajojo apie tokį namelį, apie tylą“.

Petras atsivertė medicinos žurnalą, paskaitinėjo, susiraukė, sviedė ant kilimėlio. „Kolegoms smegenys suminkštėjo, – burbtelėjo. – Eisiu pas Liną“.

„Kokia nuostabi balta gėlė pražydo prie šaltinėlio. Ar lelija? Apie gėles aš nieko nenutuokiu. Bet ji puiki. Nuskinsiu Linai“.

Lina gulėjo žolėj.

– Lina, atnešiau tau gėlę. Baltą, ne juodą!

„Dabar ji nusišypsos, pasakys: kvaileli, juk nėra juodų gėlių. Ir įdėmiai pasižiūrės, ar neįsižeidžiau. Mieloji“.

– Tu miegi? Argi galima saulėj miegoti! Lina! Linute!

Linos akys buvo plačiai atmerktos, švelnios, labai nustebusios. Jos širdis neplakė.

... Visą dieną lijo.

„Ką gi, ruduo“, – pagalvojo Petras.

Ilgai žiūrėjo į gatvę.

Medy nejudėdama tupėjo varna.

Praėjo maža sena moteris su dideliu geltonu skėčiu.

Paskum – du tylūs vaikai.

Petras palaistė alaviją, suvalgė bananą.

Sučirškė telefonas. Ragelio nepakėlė.

Vėl žiūrėjo pro langą.

Pasiėmė gintarinę dėžutę.

„Įdomu, ką joj laikė Lina? O gal nežiūrėti, gal sužinočiau kokią negerą paslaptį... O jei ten Linos meilužio laiškai. Na, ir idiotas aš. Bet ką gali žinoti. Ne, aš tikras idiotas!“

Dėžutėj buvo rausvas sudžiūvęs lapelis, Linos tėvų fotografija ir popieriaus skiautė. Perskaitė:

Jei mūsų širdis imtų mus smerkti:
Dievas didesnis už mūsų širdį...

Iš pirmo švento Jono laiško

– Tai štai kokie Linos lobiai, – garsiai pasakė. – O aš... aš pagalvojau...

Petras pravirko.

Verkė ilgai, rankom užsidengęs akis – kaip vaikystėj.

© 2003 "XXI amžius"