Atnaujintas 2003 m. rugsėjo 24 d.
Nr.73
(1177)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Žmogiškosios būties problemos
Vlado Vaitkevičiaus kūryboje

Per 2003-iųjų „Poezijos pavasarį“ Kaune,
Maironio lietuvių literatūros muziejaus
sodelyje, Vladas Vaitkevičius skaito
eilėraštį „Kūrena per naktį aukštybėse laužą...“

Birutės KAIRAITYTĖS nuotrauka

Gyvenimas yra sunkiai įmenama mįslė. Žmogus, beeidamas didžiuoju keliu, svarsto jo prasmę ir sudėtingumą. Svarstydamas gyvenimo problemas, žmogus pajunta, kad negalima tik tyliai eiti, nieko nepastebėti, niekam nieko nepasakyti. Ateinama čia, į gyvenimą, pranešti apie savęs buvimą. Taigi gyvenimo prasmės klausimai išjudina ne vieną sielą, pažadina kūrėjo geismą pasakyti viską, kas padaryta, ką dar norima padaryti, pasakyti, duoti...

Žmogaus būtis su gražiausiom kasdienybės smulkmenom ir skaudžiais praradimo atodūsiais atsiveria talentingo poeto Vlado Vaitkevičiaus kūryboje. Taip rašau, nes gerai pažįstu jį kaip žmogų, mokantį išklausyti, įsiklausyti ir ištiesti ranką. Taip, kaip jis rašo savo knygose „Horizontas be širmos” (1991), „Viltis visada vieniša” (1996), „Kasdien trumpėjantys eilėraščiai” (2000).

Noras matyti šviesią kiekvieno žmogaus mintį, jausti tyrą jo žodžio prasmę byloja apie neužgesinamą gėrio kibirkštį, „vandens stebuklingiausią lašą”, kaip pasakytų pats poetas. Gyvenimo prasmė dažnai atskleidžiama per meilę - šventą, vienintelę, tikrą. Dėl jos žmogus pasirengęs gyventi, aukotis, šviesti savo širdimi ir akimis amžiną spindesį ir džiaugsmą. Meilė stipri. Vienas poeto eilėraščių iš rinkinio „Viltis visada vieniša” pavadintas „Aš sau nepriklausau”. Jame išsakoma meilės prasmė, gyvenimo prasmė: „Aš sau nepriklausau, klausau, ką liepia meilė, nors per dažnai iš rūškano dangaus nuodai į širdį laša...”

Toks tas gyvenimas - su nuoskaudom, netekimais, skausmu ir amžinu tikėjimu, viltimi, meile. Šviesią laimės akimirką V.Vaitkevičiaus lyrikos žmogus teigia, „kaip lengva, kaip gera, kai pūgos nuščiūva”, kai nurimsta kenčianti siela ir žmogus visa savo esybe pajunta gyvenimo pilnatvę. Nerimas ir ateities nežinia neleidžia pasitikėti savimi, bet verčia galvoti apie aukštesnįjį gėrį ir būties prasmę. Žmogus mažas ir silpnas. Jo gyslomis teka meilė gyvenimui ir noras padaryti kažką gero. Tai įgimta ir šventa. Gyvenimas prašo įrodyti savęs vertę. Tada ir suklūsta žmogus, pajutęs savyje poetą:

 

Sugebėti mylėti sekundę -
Jos nėra, ji sutirpo, ji bus,
Tik ne ta, o kita, vėl ne ta
Sutviskės vėriny, jeigu ji -
Savo būtį - ant kaklo nešiosi.

(Eil. „Būties vėrinys“)

 

Gyvenimo vėrinį mes nešamės kaip rožinį. Kiekvienas stabtelėjimas įspėja apie galimą kliūtį, pavojų, kryžkelę, į kurią nereikėtų pasukti. Sulaužęs gyvenimo džiaugsmą žmogus tampa nelaimingas ir vienišas. Reikia saulės blykstelėjimo, kad siela sušiltų, kad tikėjimas savo buvimu patvirtintų amžiną meilę gyvenimui, mažajam gyvenimo broliui. Poetas sako, kai sunku, kai esi vienas savo buvime, „atsiremk, jei nusilpęs, į petį”. Toks gražus žmogaus ryšys su žmogumi papildo gyvenimo pilnatvę, suteikia prasmę ir sielą viskam, kas yra ir kas dar bus po mūsų. „Kai palydi ir kelią parodo, ir įtikina - viskas gerai”,- teigia V.Vaitkevičiaus eilėraščių žmogus. Jo veikimo erdvė didelė ir plati - žemė, kurioje laikas išsupa buvimo prasmę ir slėpiningos būties suvokimą. Žmogus ateina gyventi, ateina eiti ir eiti... Išėjęs iš vienatvės nakties jis skuba laukti spindulio, „kaip ženklo gyventi”. Toks tas gyvenimas - eiti ir laukti...

Norėčiau, kad šių dienų jaunas žmogus atsiverstų poeto V.Vaitkevičiaus nors vieną poezijos rinkinį (jų išleista penki) ir pamąstytų apie gyvenimo prasmę, apie žmogaus būties slėpinį ir gilų savęs suvokimą. Mes gyvename vieni šalia kitų, bet nepažįstame, nes nežinome, kas yra tikrasis džiaugsmas ir tikrasis skausmas. Žmogus eina ieškoti ir atrasti. Toks jo kelias, tokia V.Vaitkevičiaus poezija.

Marytė Gustainienė

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija