2001 metai
2002 metai
2003 metai

Darbovietė, parinkta lemties…

Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejuje Virginija PAPLAUSKIENĖ
dirba jau nebe pirmą dešimtmetį ir už tai dėkinga likimui…

Virginija Paplauskienė Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Ar tiesa, kad į savo būsimą darbovietę patekote būdama tik pusės metukų?

Taip likimas lėmė... Mano močiutė – poeto Maironio dukterėčia. 1941 m. birželio 14 d. ji su visa savo šeima buvo išvežta į Sibirą. Kartu išvežta ir Maironio sesuo Pransiška, kuri tuo metu gyveno kartu. Likimas jiems buvo žiaurus. Sibire mirė Pransiška Mačiulytė, Martynas Babonas, Mikalojus Babonas ir mano močiutės Elenos Lipčiūtės-Babonienės jauniausioji dukrelė Cicilė. Mano senelis žuvo Vorkutos šachtoje. Gimiau aš Vorkutos miestelyje, Babonų šeimoje. Tėveliai Santuokos sakramentą gavo slapta Vorkutos lagerio barake. Šią vasarą, po 50 metų bendro gyvenimo, jų santuoką Garliavos Švč.Trejybės bažnyčioje palaimino kunigas V.Bobinas. Augome trys dukros, vėliau gimė brolis.

Kokiomis gyvenimo sąlygomis jūs pirmą kartą susidūrėte su lietuvių kultūra, su sritimi, kuriai skiriate savo gyvenimą?

Poselok Tundrovyj buvo mūsų barakas. Jis tapo savotišku kultūros centru. Čia, iš lagerio išėję, rasdavo prieglobstį daugelis inteligentų, kultūros ir visuomenės veikėjų. Jame gyveno „Sakalo” leidyklos direktorius Antanas Kniūkšta, monsinjoras K.Vasiliauskas, kuris atnašaudavo šv.Mišias barake. Į jas slapta susirinkdavo nemažai žmonių. Šie du žmonės mano gyvenime suvaidino svarbų vaidmenį. A.Kniūkšta turėjo J.Paleckio išrūpintą oficialų leidimą grįžti į Lietuvą. Jam padedant mūsų visa šeima pasiekė Lietuvą, nors nė vienas neturėjo oficialaus leidimo grįžti. Taip, būdama pusės metukų, aš papuoliau į šiuos Maironio namus, kuriuose dabar mes ir kalbamės, t.y. į savo pirmą ir, tikiuosi, paskutinę darbovietę.

Ar ilga buvo ta pirminė pažintis su šiais namais?

Graudu, bet ne. Mus priglaudė Marcelė – Maironio sesuo ir mano močiutės teta. Tačiau milicija pradėjo lankytis ir klausinėti, kokie čia žmonės, ką jie čia veikia ir pan. Mano tėvelis neturėjo reabilitacijos, tremties panaikinimo dokumentų ir galimybės juos gauti. Bijodamas dėl šeimos ir vengdamas lagerio ar kalėjimo buvo priverstas grįžti ten, iš kur nelegaliai pasitraukė – į Sibirą.

Kada vėl peržengėte šių namų slenkstį?

Praėjus 17 metų, jau baigusi vidurinę mokyklą Vorkutoje. Tuometė muziejaus direktorė Marija Macijauskienė priėmė mane į darbą. Mokslus baigiau Vilniaus universitete, Kauno vakariniame fakultete studijavau filologiją. Muziejininkės darbas mane žavėjo nuo vaikystės. Vorkutoje buvo kraštotyros muziejus, į kurį mus, mokinius, vesdavo. Man jau tada buvo įdomu stebėti, kaip parengta ekspozicija, klausytis ekskursijų vadovės pasakojimo apie Komiją, eksponatai dvelkė paslaptimi ir mistika. Labai prieštaringi jausmai sukildavo mano viduje... Muziejus, kaip justicija, viliojo nuo vaikystės. Noras įspėti neįspėjamą paslaptį žavi mane, muziejininkę.

Pirmasis jūsų autorius, pradėjus dirbti šiame muziejuje?

Juozas Tumas - Vaižgantas. Nuodugniai susipažinau su jo archyvu, pamilau šią kilnią ir šviesią asmenybę. Įvykiams palankiai susiklosčius, atsirado galimybė įvykdyti Vaižganto testamente išreikštą norą. Įkūrėme memorialinį butą – muziejų. Rengiau literatūrinę ir memorialinę ekspoziciją, rinkau, rengiau medžiagą. Išleidome leidinį apie šį muziejų, vykau į ekspedicijas.

Ir į Ameriką?

Į Ameriką pirmą kartą išvykau 1989 metais, savo tetos Danutės Lipčiūtės -Augienės, kuri gyveno Maironio namuose trylika metų, padedama. Ji džiaugiasi ir yra laiminga, kad aš dirbu Maironio namuose. Dar sovietiniais metais teta man atveždavo lietuvių išeivių rašytojų knygų, tuo ugdydama ir skiepydama meilę lietuvių literatūrai ir tiems žmonėms, kurie sugebėjo kurti lietuviškai, gyvendami svetur. Manyje augo noras sužinoti apie juos kuo daugiau, pažinti tuos žmones. Pirmoji kelionė buvo privati, jos metu aš sumąsčiau lankyti lietuvių rašytojus, gyvenančius JAV. Medžiagos apie juos čia, Lietuvoje, turėjome labai mažai. Taip susiklostė, kad buvau pakviesta į Bostono lietuvių namus, kuriuose ir įvyko pirmasis mano susitikimas su lietuvių išeivių inteligentija, pasitraukusia iš Lietuvos 1944 metais. Pristatant aktoriaus Henriko Kačinsko plokštelę, renginyje pirmą kartą pamačiau dailininką V.Vizgirdą, filosofą J.Girnių, satyriką A.Gustaitį, poetą S.Santvarą. Jurgis Blekaitis buvo atvykęs iš Vašingtono, skaitė paskaitą apie H.Kačinską. Po renginio bendravau su Amerikos lietuvių rašytojais. Sužinoję apie mano darbą ir ketinimus rinkti medžiagą muziejui, domėjimąsi archyvais, pradėjo kviestis mane susipažinti su archyvais. Pirmasis apsilankymas buvo pas S.Santvarą. Kai atvykau į jo namus, labai jaudinausi, tačiau buvau šiltai ir maloniai sutikta. Poetas pakvietė mane į savo darbo kabinetą. Mes atsisėdome prie jo rašomojo stalo ir S.Santvaras pasakė: „Dabar papasakok apie save. Noriu žinoti viską“. Aš sutrikau nuo tokio tiesmukiškumo, bet greitai susivaldžiau ir pradėjau viską tiesiog vaikiškai tiesiai pasakoti apie Vorkutą, tėvus, save. Kai nutilau, poetas S.Santvaras pasakė tokius žodžius, kurie man ir šiandien tebeskamba ausyse: „Jūs Sibire sunkiai dirbote ir neturėjote ko valgyti, mes Vokietijoje juodomis nuo darbo rankomis laikėme baltą duoną“. Po šios mano „išpažinties“ jis atvirai ėmė pasakoti apie savo gyvenimą, leido man, kas reikalinga, atsirinkti muziejui iš savo archyvo, dedikavo knygas. Toks buvo pirmasis mano, kaip muziejininkės, susitikimas su išeivijos kūrėju. Kiti mano aplankyti rašytojai pirmosios kelionės metu buvo satyrikas Antanas Gustaitis, filosofas Juozas Girnius Bostone, Maciūnas Filadelfijoje, Česlovas Grincevičius, Stasė Petersonienė, K.Bradūnas Čikagoje, su jais bendravau, gavau eksponatų. Iš pirmosios savo kelionės po JAV parvežiau apie 600 eksponatų.

Tuomet dar skridote per Maskvą. Kaip sekėsi viską pravežti?

Viską vežiau lagaminuose, kuriuos tikrino rusų muitininkai. Jie nesuprato, kokie ten daiktai, popieriai ir nuotraukos, mano veidas, matyt, jiems nesukėlė įtarimo, jie nekvietė ekspertų ir nuodugniai manęs netikrino. O buvo ką tikrinti... Jei būtų pasižiūrėję specialistai, visas mano bagažas būtų konfiskuotas.

Antroji jūsų kelionė į JAV jau buvo oficiali?

ALKA (Amerikos lietuvių kultūros archyvo) direktoriaus daktaro Juozo Kriaučiūno kvietimu stažuotis jų archyve ir Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos vienuolyno seserų patikinimu, kad stažuotės metu aš būsiu išlaikoma, maitinama, turėsiu gyvenamą vietą, pateikiau projektą Atviros Lietuvos fondui, kuris finansavo kelionę, patvirtinęs mano stažuotę. Tai buvo įspūdinga man ir nepaprastai vertinga, muziejui naudinga kelionė. Aš vykau į Vašingtoną, Bostoną, Baltimorę, Niujorką, aplankiau daugelį mums Lietuvoje žinomų ir gerbiamų žmonių bei jų šeimos narių – Joaną Vaičiulaitienę, Petro Pilkos žmoną, Mirgą Girniuvienę (vaikų literatūros rašytoją), P.Jurkų, S.Narkeliūnaitę, A.Staknienę, apie Gražiną Tulauskaitę rinkau medžiagą Čikagos lituanistikos tyrimo centre. Ir dar su daugeliu kitų mūsų tautos šviesuolių susitikau tos kelionės metu, parvežiau daugybę eksponatų. Antrosios kelionės metu iš ALKA muziejaus gavau ir Vaižganto kailinius mūsų J.Tumo – Vaižganto memorialiniam muziejui. Antrosios kelionės metu susipažinau su ALKA turtais, tyrinėjau jų turimus archyvus, man leido atsirinkti medžiagą Maironio muziejui. Už tai esu labai dėkinga daktarui J.Kriaučiūnui. O seselei Paulei esu dėkinga už stogą virš galvos ir už pasidalijimą duona kasdiene. Jų globa, jų rūpestis leido padaryti darbus, įvykdyti savo sumanymus ir planus. Esu amžina seselių vienuolių skolininkė: seselė Eugenija aukojo savo brangų laiką ir vežė į Bostoną pas rašytojo P.Pilkos žmoną, sėdėdavo mašinoje ir laukdavo, kol aš atsirinksiu medžiagą. Muziejininko darbas sudėtingas, reikalaujantis daug kruopštumo, atidumo, jautrumo. Juk negali atėjęs pas žmogų pasakyti, kad man reikia to ir ano – kaip parduotuvėje. Žmonės sunkiai skiriasi su savo relikvijomis. Jie turi patikėti tavimi, turi suprasti, kad tai, ką atiduos į tavo rankas, tikrai nežus, bus įvertinta, bus saugoma, branginama.

Kartą girdėjau, kaip jus pavadino darboholike...

Kai nuvažiuodavau į archyvus, neskaičiuodavau valandų. Mačiau didžiausius turtus, o laikas buvo ribotas. Tada užmiršdavau: diena dabar ar naktis, metas valgyti ar ilsėtis... Man rūpėjo tik archyvai, rankraščiai, nuotraukos. Norėjau kuo daugiau peržiūrėti ir parvežti į Lietuvą, į Maironio muziejų. Jei Dievulis daug duoda – turi daug ir atiduoti. Neturi teisės švaistyti laiko veltui. Darbas yra mano gyvenimas. Džiaugiuosi ir esu laiminga, kad tai supranta mano šeima ir padeda man. Kai tik atsiranda galimybė išvykti ir dirbti savo mėgstamą darbą, kuris yra ir, tikiuosi, bus naudingas daugeliui, – reikia dirbti. Gauti eksponatus, bendrauti su žmonėmis, suprasti jų vidaus pasaulį, įeiti į jų pasaulį taip, kad jie patikėtų tavimi, tavo darbu. Tikėtų, kad tau šis darbas yra brangus, kad tau rūpi jų ir jų artimo likimas, kad tai nėra tuščias smalsavimas. Reikia mokėti atsargiai, jautriai elgtis, negali savo draugijos įpiršti per jėgą... Esu labai paprasta, neapsimetinėju. Ir dėkinga visiems, kas mane tokią su mano paprastumu priima. Jei matau, kad manęs nereikia, aš pasitraukiu, nes žinau: ateis laikas ir tas žmogus pats pradės ieškoti priežasties susitikti. Tas laikas visada ateina.

Kitą jūsų išvykimą jau inspiravo Joana Vaičiulaitienė?

Taip, J.Vaičiulaitienė stebėjo mano darbą, matė, kaip aš tvarkau archyvus, skaitė mano straipsnius, pasitikėjo manimi. Ji norėjo perduoti į Lietuvą savo vyro, rašytojo Antano Vaičiulaičio, archyvą, tam pasirinko Maironio lietuvių literatūros muziejų ir išreiškė norą, kad būtent aš atvykčiau tvarkyti A.Vaičiulaičio archyvo ir paruoščiau parvežti į Lietuvą. Taip aš trečią kartą išvykau komandiruotėn į JAV, gyvenau p.Joanos namuose Vašingtone ir dirbau A.Vaičiulaičio archyve, jausdama pastovų jos rūpinimąsi manimi. Deja, šis pavasaris atėjo su praradimais... J.Vaičiulaitienės jau nebėra tarp mūsų. O ji dar tiek turėjo įvairiausių planų ir sumanymų... Aš nuoširdžiai jai dėkinga, kad ji patikėjo į mano rankas savo vyro, rašytojo A.Vaičiulaičio kūrybinį palikimą, kurį tvarkau su tikru atsidavimu ir meile jo kūrybai, ir jų gražiai porai. Rašytojo archyve radau labai daug vertingos medžiagos, suvokiau, koks buvo didis žmogus A.Vaičiulaitis. J.Vaičiulaitienė norėjo, kad aš parengčiau archyvinį dokumentų leidinį apie rašytoją, kad jis būtų parengtas monografiniu principu, kad būtų pacituotos laiškų ištraukos, atsiminimai. Dabar jau žinau, kad leidinys bus toks, kokį norėjo matyti J.Vaičiulaitienė.

Ketvirtoji kelionė turbūt susiklostė jau kaip loginė seka, savaime?

Atvirai kalbant, aš neieškojau nė vienos kelionės, jos pačios kažkokiu būdu ateidavo pas mane. Ketvirtoji kelionė nebuvo išimtis. Ją pasiūlė Lituanistikos tyrimo ir studijų centras – LTSC, profesoriaus Jono Račkausko kvietimu, kuris daugiau nei 20 metų vadovauja archyvui. Jis ir archyvų direktorė Skirmantė Miglinienė atsiuntė oficialų pakvietimą stažuotis LTS centre, padėti tvarkyti literatūrinius archyvus. Tai vienas gausiausių, turtingiausių ir įdomiausių lituanistinių archyvų Amerikoje, kuris įsikūręs Čikagoje.

Kaip sutikote šią žinią?

Neramiai. Vis dėlto šeši mėnesiai – tai didelis laiko tarpas tiek profesinėje srityje, tiek mano asmeniniame gyvenime. Tačiau ragino artimieji, draugai, kolegos, kad tai yra labai gera proga įgyti kvalifikacijos, nuodugniau susipažinti su vertingais archyvais, tiesiogiai pabendrauti su išeivijos rašytojais, jų artimaisiais. Už supratimą ir sudarytas sąlygas esu dėkinga Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorei Aldonai Ruseckaitei. Kultūros ministerijos darbuotojų Inos Marčiulionytės ir Romano Senapėdžio paraginta, pateikiau Lietuvos kultūros ministerijai projektą ir man buvo paskirta keturiems mėnesiams valstybės stipendija. Dėkoju Lituanistikos centro vadovui J.Račkauskui. Jo dėka aš galėjau ne tik dirbti ir tobulintis Lituanistikos tyrimo centre, kuris įsikūręs Jaunimo centro komplekse Čikagoje, bet ir nevaržoma, netrukdoma rinkti ir kaupti medžiagą Maironio lietuvių literatūros muziejui, tiesiogiai bendrauti su rašytojais. Kelionė buvo nepaprastai vertinga, be galo gausi muziejiniais eksponatais ir žiniomis. Tai dalis Alfonso Nykos-Niliūno archyvo, atrinkto jam pačiam dalyvaujant, siejanti ne tik jį, bet ir Marių Katiliškį, Henriką Nagį, Julių Kaupą Vokietijos laikotarpiu, DP stovyklose. Tai vaizdai skurdaus gyvenimo materialine prasme ir visaverčio dvasiškai. Parvežtas ir diplomuoto režisieriaus, lankiusio teatro studiją pas Algirdą Jakševičių, literatūros kritiko, poeto Jurgio Blekaičio archyvas, jo diplominio darbo originalas bei nuotraukos. Teko bendrauti su poete, rašytoja Egle Juodvalke, kuri leido atsirinkti nemažai medžiagos iš jos kūrybinio archyvo. Dėkinga Aloyzo Barono žmonai Nijolei, kuri perdavė Maironio muziejui didelį savo vyro A.Barono archyvą, atspindintį jo visavertį kūrybinį gyvenimą, apdovanojimus. Ilgus metus jis redagavo „Draugo“ literatūrinį priedą, humoristinį priedą „Spygliai ir dygliai“. Su jauduliu prisimenu bendravimą su poete Liūne Sutema – Zina Nagyte-Katiliškiene. Ji atidavė man penkis savo rankraštinius sąsiuvinius, pradėtus rašyti 1942 metais Kėdainiuose, nuotraukas. Žurnalistas Edvardas Šulaitis perdavė Algimanto Mackaus archyvo dalį. Žurnalo „Į laisvę“ redaktorius Juozas Baužys perdavė labai vertingą medžiagą apie poetą, rašytoją Paulių Jurkų ir apie savo artimą draugą Aloyzą Baroną. Vienas įdomiausių archyvų, kurį gavau, – žurnalisto Juozo Vaidelio. Jis dirbo žurnalistinį darbą Lietuvoje, vėliau pasitraukė į Vokietiją. Vokietijoje aktyviai dalyvavo Lietuvių žurnalistų sąjungos veikloje, steigė mokytojų sąjungą, pradėjo rūpintis švietimu, gimnazijų, vaikų darželio įkūrimu, skatino kurti aukštąsias mokyklas. Prisidėjo rengiant dailės ir knygų parodas, plėtojo kultūrinį gyvenimą, rūpinosi teatrų trupių steigimu. Buvo surengta Pabaltijo olimpiada ir futbolo varžybos. J.Vaidelis buvo vienas iš steigėjų ir leidėjų vieno populiariausių Vokietijoje ėjusių laikraščių – „Žiburiai“. Tai vienas pirmųjų lietuviškų laikraščių, atsiradusių Vokietijos stovyklose, ėjo 1945-1949 metais. J.Vaidelio archyvuose išsaugotos beveik visos nuotraukos, kurios buvo spausdintos tame laikraštyje, bei nuotraukos Vokietijos miestelių, kuriuose buvo įkurtos DP stovyklos.

Koks gautas eksponatas jums pačiai yra labai brangus?

Visi ligi vieno. Gal paminėsiu tik keletą. V.Mykolaičio-Putino nuotrauka su dedikacija Edvardui Turauskui, gauta iš Birutės Prapuolenienės. Tikrai man labai svarbūs ir netgi stebuklingi A.Škėmos rankraščiai. Tvarkydama Lietuvių lituanistikos tyrimo centre A.Škėmos archyvą atradau, kad vieno kūrinio yra po tris keturis kartus perrašyta ranka: A.Škėma niekuomet nenaudojo spausdinimo mašinėlės, o perrašinėdavo pats ranka. Tuomet aš paprašiau direktoriaus, profesoriaus J.Račkausko, kad jis perduotų į mūsų muziejų po vieną rankraštį. Jo dėka Maironio muziejuje yra A.Škėmos rankraščiai.

Laikas yra pinigai. Ypač tai pabrėžia amerikiečiai. Ir tiek žmonių jus suprato, palaikė ir aukojo savo brangų laiką?

Esu muziejininkė, priklausau Tarptautinei muziejininkų asociacijai. Mano tikslas buvo ne tik dirbti, bet ir kelti savo kvalifikaciją, domėtis Amerikos muziejais. Būdama JAV, su malonumu ir dideliu dėmesiu lankiau muziejus. Jie ir panašūs, ir skiriasi nuo mūsų muziejų Lietuvoje. Muziejai labai turtingi, juose sukaupta ypač vertingų dailės kūrinių. Esu dėkinga visiems, kas man aukojo savo brangų laiką, kas mane vežiojo į muziejus, pas rašytojus, suprato, kad man tai iš tiesų rūpi ir yra reikalinga ne tik man. Tai Amerikos lietuviai Niujorke, Baltimorėje, Vašingtone, Čikagoje, Sietle. Su dideliu dėkingumu prisimenu kunigą Valdemarą Cukurą, su kuriuo susipažinau dar Lietuvoje, vėliau jis mane globojo jau Putname, kasdien prisimenu visas seseles vienuoles, meldžiuosi už jas, joms esu labai dėkinga už tai, kad jos buvo, kad jos yra. Dėkinga visiems savo dvasios draugams – kunigams, kurie palaiko mane ir supranta.

Jūs ir toliau keliate savo kvalifikaciją?

Praėjusį rudenį pradėjau studijuoti Vilniaus universitete muziejininkystės specialybės magistratūrą. Tai dar nauja specialybė mūsų aukštojoje mokykloje. Džiaugiuosi, kad ji atsirado, kad galiu ir Lietuvoje toliau tobulintis savo profesinėje srityje.

Rengiate paskaitas. Apie Maironį taip pat?

Esu parengus paskaitą „Maironis – giminaičių globėjas“. Pasigirdo sakymų, kad Maironis buvo šykštus, neatjausdavo jaunų žmonių, nepadėdavo jiems. Tai netiesa. Maironis labai mylėjo savo artimuosius. Visus septynis savo sesers Kotrynos vaikus jis globojo, išleido į mokslus. Jo namuose visuomet gyveno neturtingų studentų, kuriuos jis maitino, rėmė materialiai, teikė dvasinę paramą. Savo vaikaičiams nurodydavo, kokias knygas reikia skaityti, kuo netuščiai domėtis, t.y. pakreipdavo visaverčio gyvenimo link, ugdė mąstymą, meilę literatūrai, kūrybai. Užsienio kalbų mokė pats. Jis puikiai mokėjo prancūzų, vokiečių, rusų, lenkų kalbas. Ir giminaičius taip pat jų išmokė. Teklė, atsidūrusi Vokietijoje, Amerikoje pragyveno dėstydama prancūzų kalbą, kurios ją išmokė pats dėdė Maironis. Šią paskaitą esu skaičiusi Vašingtone, Čikagoje, Sietle. Norėjau, kad ir užsienyje žinotų, koks buvo Maironis – dėdė, Maironis – brolis. Jo seserys labai dėkingos Maironiui už globą, auklėjimą, pagalbą. Ypač Maironio sesuo Kotryna su savo gausia septynių vaikų šeima, kurią jis rėmė moraliai ir materialiai.

Jūs rūpinatės ir archyvinių spaudinių leidyba?

Iš savo kelionių parsiveždavau ne tik įdomios ir vertingos medžiagos, grįždavau ir su jau gimusiomis mintimis, kad reikia išleisti vieną ar kitą archyvinį leidinį. Vienas pirmųjų buvo apie Vincą Krėvę-Mickevičių. Kitas leidinys buvo parengtas apie Juozo Tumo - Vaižganto memorialinį muziejų. Apie Gražiną Tulauskaitę-Babrauskienę buvo kitas archyvinis leidinėlis. Su ja susipažinau Putname 1989 metais. Ji jau gyveno palaimintojo Jurgio Matulaičio namuose, buvo silpnos sveikatos. Aš norėjau apie ją parašyti, išleisti nors ir nedidelį leidinėlį, nes kaip moteris rašytoja Nepriklausomoje Lietuvoje ji buvo viena žinomiausių po Salomėjos Nėries. Rašytojas Česlovas Grincevičiaus surinko, sukaupė G.Tulauskaitės – Babrauskienės ir jos vyro rašytojo Benedikto Babrausko archyvus. Jos kūrybą labai vertino Bernardas Brazdžionis, Jonas Aistis, Antanas Miškinis. Didžiausias mano archyvinis – dokumentinis darbas išėjo pasitinkant 2003 metus. Šis leidinys yra visų mano kelionių, bendravimų rezultatas. Tai medžiaga apie lietuvių rašytojų gyvenimą DP stovyklose Vokietijoje, Austrijoje 1944-1950 metais. Jo nebūtų be Alės Santvarienės pastangų ir rūpesčio. Jos vyro, poeto S.Santvaro archyvas tapo pagrindu leidiniui „Išėję sugrįžti“.

Šiandien vėl daug kas baiminasi, kad mes galime patys savęs netekti...

Aš iš tiesų labai džiaugiuosi, kad Lietuva atgavo nepriklausomybę ir per tuos metus tikrai įvyko daug pokyčių, mes pajutome, kas yra laisvė tikrąja to žodžio prasme. Jaunimas gali nevaržomas išvažiuoti, susipažinti su pasauliu ir jo meno šedevrais, pažinti kitų tautų gyvenimo būdus, kultūrą. Mes būsime Europos Sąjungoje, NATO, atsivers dar platesnės galimybės mums, lietuviams, su savo kalba, su savo papročiais, su savo kultūra įsilieti į bendrą įvairių tautų kultūrų šeimą. Aš manau, kad jei patys nenorėsim, tai neprarasim savo lietuviškumo. Tikiu, kad Europai mes įdomūs būtent savo papročiais, savo kultūra ir kalba. Tačiau reikia suvokti, kad kalbų mokėjimas yra didelis turtas. Dar Maironis sakė: „Rublio ir markės vertė kris, o mokslo vertė niekada nekris“. Lietuvių kalba tikrai nežus. Ji išsilaikys, gali nesibaiminti ir patys didžiausi pesimistai ar skeptikai. Galų gale visi turi suprasti, kad mes būsime neįdomūs Europai, jei kalbėsime tik angliškai, jei perimsim tik kitų tautų papročius, švęsim jų šventes, o ne kelsim į pasaulio viešumą savo kultūrą, jei nepristatysim jos, neatskleisim. Europai įdomus mūsų lietuviškas identitetas, mentalitetas. Mano gyvenimas neatsiejamas nuo Lietuvos. Esu laiminga, galėdama prisistatyti, kad esu lietuvė.

Turbūt gaunate daugybę laiškų? Jūsų bendravimo ratas labai platus.

Esu dėkinga žmonijai už tokį technikos pasiekimą kaip elektroninis paštas. Be jo neįsivaizduoju, kaip atrodytų mano pašto dėžutė... Susirašinėjimas iš tiesų vyksta intensyvus. Iš pradžių bendravimas susirašinėjant vyksta tik darbiniais reikalais, neakivaizdžiai žmogui kartais lengviau atsiverti. Laikui bėgant tas bendravimas peržengia darbines ir profesines ribas. Susipažįsti su žmogumi, pradedi jau kitaip bendrauti, jis tampa artimas ir savas, jis tampa tarsi neatskiriama tavo dalimi, kuria negali nesirūpinti ir apie ją negalvoti. Įeina į tavo širdį ir pasilieka... Ir būna su tavimi.

Ir jūs, Virginija, įeinate į jų širdis savo darbu ir žmogiška šiluma. Ačiū jums už tai ir už pokalbį. Sėkmės.

Kalbėjosi Džiuljeta KULVIETIENĖ

Kaunas

© 2003 "XXI amžius"