2001 metai
2002 metai
2003 metai

Lietuvos žemė yra išauginusi didelį būrį žinomų fotomenininkų. Tačiau iš jų nėra daug dirbančių užsienyje. Su vienu tokių, Rusijoje fotografuojančiu panevėžiečiu Algimantu ALEKSANDRAVIČIUMI, kalbasi žurnalistas Bronius VERTELKA.

Fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius Autoriaus nuotrauka

Sunku gyventi išgarsėjus?

Savęs nelaikau garsiu žmogumi. Esu šiek tiek žinomas.

Dabar daugiau laiko praleidžiate Rusijoje nei gimtojoje Lietuvoje. Ar prie tokio pokyčio įmanoma priprasti?

Beveik 20 metų laikau save panevėžiečiu. Šiaip esu žemaitis, gimęs Klaipėdoje. Panevėžyje prasidėjo mano, kaip fotografo, karjera. Šis miestas man yra ne mažiau reikšmingas nei uostamiestis. O Lietuva man - pats gražiausias ir mieliausias kraštas.

Bet Rusijoje tapote žymiu žmogumi, turite joje net asmeninį vairuotoją.

Neturiu asmeninio automobilio, jis – redakcijos. Dirbu firmoje „Naujieji leidybos projektai“. Ten kuriame bendrą projektą. Ką fotografuoti, renkuosi aš pats. Fotografuoju žymiausius Rusijos žmones. Tai mokslininkai, režisieriai, aktoriai, rašytojai, kultūros, meno žmonės. Nefotografavau kariškių, išskyrus žymųjį ginklininką M. Kalašnikovą. Savame krašte esu išleidęs šešias knygas. Tikri dalykai yra tai, kas išlieka. Pavyzdžiui, Juozas Miltinis. Kad ir kiek amžių praeitų, vis tiek jis išliks knygose, spektaklių įrašuose. O politikai – laikini, nebent šalių prezidentai, kurie įeina į istoriją.

Jums teko dirbti su Ala Pugačiova. Ar lengvai ji sutiko būti fotografuojama?

Fotografavau Maksimą Galkiną. Tuo metu su juo buvo atvažiavusi A. Pugačiova – kaip jo palydovė.Aš tada ją ir nufotografavau. Garsioji estrados atlikėja darė taip, kaip aš prašiau.

Kaip surandate savo herojus? Gal juos iš anksto pasiūlo?

98 proc. jų renkuosi pats. Bet yra tokių žmonių, apie kuriuos nieko nežinau. Tada į pagalbą pasitelkiu internetą.

Dirbau su 97 metų Igoriu Moisejevu. Jis yra įkūręs garsų šokių kolektyvą, pats kažkada buvo baleto šokėjas. Garbaus amžiaus sulaukęs žmogus tebedirba. Neseniai turėjau reikalų su kosmonautu Aleksejumi Leonovu. 1965 metais jis pirmasis išėjo į atvirą kosmosą. 1975 metais tas pats žmogus buvo Amerikos-Rusijos bendro kosminio laivo vadas.

Kaip prasiskynėte kelią į Rusiją? Gal padėjo koks nors atsitiktinumas?

Lietuvos fotomenininkų sąjunga organizavo mano kūrybos parodą Rusijos fotocentre. Joje eksponavau darbus apie žymiausius Lietuvos žmones. Po parodos sulaukiau pasiūlymo būti knygos-albumo sudarytoju ir meniniu redaktoriumi.Tai daugiau turistams skirtas leidinys apie Rusiją. Tuo pačiu pakvietė mane fotografuoti garsiausius šios šalies žmones. Daugiau nei metus darbuojuosi užsienyje. Minėta albumas-knyga turėtų pasirodyti dar šiais metais, tačiau to padaryti turbūt nesuspėsime.

Manęs dar laukia darbai Lietuvoje. Rugsėjo 3 dieną surengiau savo kūrybos parodą Panevėžio dailės galerijoje. Ji skirta miesto 500-ajam gimtadieniui. Parodoje eksponuojami Rusijoje sukurti darbai, Lietuvos žmonių portretai, natiurmortai.

Kur daugiau – Rusijoje ar Lietuvoje – praleidžiate laiko?

Gyvenu Lietuvoje, tačiau Maskvoje yra man išnuomotas butas ir ten dirbu. Būna momentų, kai mėnesį gyvenu Rusijoje, savaitę – Panevėžyje.

Manau, jog tarp kolegų yra jums pavydinčiųjų.

Tai natūralu. Jeigu žmogus pavydi, vadinasi, jis yra įsijungęs į susinaikinimo programą, pats nebesugeba dirbti. Į tokius dalykus stengiuosi nesigilinti. Meno negalima nupirkti už jokius pinigus.

Šiemet teko dalyvauti fotokonkurse, kuriam savo darbus buvo pateikę 18 šalių fotomeistrai. Aš tapau konkurso nugalėtoju. Gavau dešimt tūkstančių eurų premiją.

Kas jums padeda pasiekti tokių kūrybos aukštumų? Į fotomeną jūs įsiveržėte kaip viesulas.

Tiktai Dievas. Esu tikintis žmogus. Viskas yra iš aukštai užprogramuota. Aš esu tik įrankis. Gal kalbu banaliai, bet tuo esu įsitikinęs.

Maskva – didelis kosmopolitinis miestas. Ten erdvu. Dešimt dienų dirbote Sankt Peterburge. Į Sibirą buvote pakviestas kaip fotomeno vertinimo komisijos narys. Ten skaitėte dvi paskaitas apie portreto psichologiją. Daug važinėjate, bet kodėl jus vis traukia Panevėžys?

Šiemet norėjau persikelti gyventi į Vilnių.Tačiau dirbdamas Maskvoje suvokiau, koks ramus miestas yra Panevėžys. Matyt, tam įtakos daro amžius. Pragyvenau beveik 43 metus.

Kaip į ilgus išsiskyrimus reaguoja jūsų šeima?

Su ja bendrauju elektroniniu paštu, telefonu. Šiemet dukra Vilniaus universitete baigia tarptautinio verslo specialybę. Žmona – namuose. Jai ir ten pakanka darbų.

Rugsėjį vėl turiu išvažiuoti. Tai turbūt bus mano paskutinė išvyka į Rusiją. Nebent gimtų naujų sumanymų.

Panevėžys

© 2003 "XXI amžius"