Lietuvių godos
Žurnalistės I.Gintarės pokalbis
su Laisvės Kovų dalyviu, publicistu Baliu Urbonu
(Tęsinys. Pradžia Nr. 67, 69,
71)
|
Svečiuose pas O.Mikulskienę |
|
Juozas Kojelis ir Balys Urbonas |
I.Gintarė: Ar neatrodys, gerbiamas
Baly, kad jūs, prisistatydamas XXI amžiaus skaitytojams, imate
ir pasigiriate?
B.Urbonas: Apie save taip viešai
ir išsamiai kalbu pirmą kartą. Todėl ir sakau taip, kaip man atrodo.
Kaip buvo, kaip yra. Girtis, aišku, nereikia, bet reikia turėti
kuo pasigirti. Taigi nepeik praeities, jei davė ji naudos ne tik
tau, bet ir kitiems. Juk ir V.Kudirka sakė: Iš praeities tavo sūnūs
/ te stiprybę semia.... Argi ne taip? Beje, per šį laikraštį aš
norėčiau pakviesti buvusius radijo laidos Lietuvių godos klausytojus
į savotišką talką. Susitaria, tarkime, dešimt bendraminčių pirkti
XXI amžių. Nuperka (ar užsiprenumeruoja) kuris nors vienas trečiadienio
ir penktadienio numerius, perskaito ir perleidžia kitam ir t.t.
Kitą savaitę jau perka kitas. Prašau nesijuokti, tačiau šitaip elgiantis
būtų ir laiko, ir pinigų sutaupyta, o nauda akivaizdi. Aišku,
iš tų dešimties atsiras ir keletas prenumeratorių, kurie savo prenumerata
prisidės prie laikraščio išsilaikymo. Juk šio laikraščio padėtis
tikrai nėra paprasta.
Dabar kreipsiuosi į tuos savo klausytojus, kurie
buvo labai aktyvūs, kai radijuje rengiau Lietuvių godas: gerbiamieji
ir gerbiamosios, birštoniete Olga Žukaite (Birštonas, Tulpių g.),
E.Ivanova (Švenčionių r., Miežionėlių k.), L.Šalčiūte (Jūrė, Liepų
g.), P.Motiečiene (Radviliškis, Maironio g.), J.Zvonkuviene iš laikraščio
Klaipėda, R.Prascevičiene (Kupiškio r., Subačius), O. ir A. Mikelioniai
(Druskininkai, Liškiavos g.), G.Rūtiene (Šiaulių r., Pakapė), Z.Arcimavičiene
(Panevėžio r., Dembava), P.Pliateriene (Skuodas, Mokyklos g.), B.Vaičiūniene
(Šakių r. Gerdžiūnai), O.Donelaite (Palanga, Ganyklų g.), E.Vaičėnaite
(Kaunas, Baltų pr.), J.Kranauskai (Šilutė, Karklų g.), A.Bruzga
(Šiauliai), A. Gudai (Panevėžys, Tulpių g.), vilniečiai D. ir J.Černiauskai
(Vilnius, Ateities g.), A.Čiučiulka (Vilnius, Žirmūnų g.), G.Gustaite
ir S.Vilkiene (Vilnius, Antakalnio g.) ir P.Dapkevičiau (Seinų aps.,
Žagariai) bei K.Uzdila (Punskas, Mickevičiaus g.).
Mielosios ir mielieji, padėkite sėti ir skleisti
lietuvišką, katalikišką, patriotinį žodį! Tegul jis prigyja ir auga!
Kviečiu jus, tapkite savotiškais spaudanešiais. Jeigu kiekviena
čia paminėtoji ir paminėtasis sugebėsite suburti bent dešimties
žmonių grupę, įsigyti ir platinti taip, kaip anksčiau pasiūliau,
XXI amžių, tai nenusivilsite, nes kiekviename laikraščio numeryje
perskaitysite įdomių straipsnių, nušviečiančių religinius, kultūrinius
ir visuomeninius Lietuvos vidaus gyvenimo klausimus, pateikiančių
užsienio svarbiausių įvykių panoramą, politinio, ekonominio žmonių
gyvenimo komentarus bei nuomones ir, svarbiausia, laikraščio puslapiuose
visada jusite rusenančią patriotizmo ugnelę, kuri, sutikite, Lietuvoje
turi įsiliepsnoti labiau. Visiems linkiu sveikatos ir vilties!
I.Gintarė: Nejaugi jūs manote,
kad dabar, XXI amžiuje, gali būti toks įtakingas vienas ar kitas
laikraštis, kai žmonės jau varto interneto puslapius?
B.Urbonas: O kaip jums atrodo,
kiek žmonių varto tuos interneto puslapius, kiek žmonių, kad ir
labiausiai norėdami, jokių laikraščių nevarto? Atsakymas vienareikšmis:
tokių žmonių daug, nes jie neišgali tų laikraščių nusipirkti. Tai
ką kalbėti apie kompiuterį. Ir paradoksas: laisvėjame, demokratėjame,
tačiau kažkoks gudruolis (o gal gudruoliai!) nuo pat pirmųjų nepriklausomybės
metų, matyt sutarė: pabranginsime benziną, padidinsime kainas už
pokalbius telefonu, sureguliuosime laisvos spaudos labai laisvą
platinimą, ir tiems V.Landsbergio patriotams bus amen. Fantazuoju?
Ne! Gyvenimas tai patvirtino. Nemačiau viešų apklausų, suvestinių,
ką labiausiai žmonės norėtų skaityti, kaip pasiekti tam tikrą paritetą
spaudą platinant, kaip įtikinti žurnalistus ir redaktorius, kad
jau visi pavargome nuo to psichologinio karo, kitaip tariant, kaip
išvengti psichologinių atakų, naikinančių mūsų moralę, dorovę. Mano
tėvai sakytų: Atleisk jiems, Viešpatie, nes jie nežino, ką daro.
Tačiau aš, jų sūnus, prieštaraučiau: Ne, brangieji, šitie, išsiritę
iš bolševikinio kiaušinio, žino, ką daro. Net, atrodytų, ir niekam
nereikalingus tų baltų kiaušinių lukštus raudonai nudažo, kad viskas
būtų įtikinamiau ir tikriau arba kad vėliau galėtų sakyti argi
mes kalti, jei jūsų vištos raudonus kiaušinius dėjo?! Aš niekaip
nesuprantu: neturėti laisvai ir nepriklausomai valstybei savo radijo,
televizijos, reprezentacinio laikraščio (ar net kelių!), tų reikalingiausių
savo žmonėms propagandinių vaistų (penkiasdešimt metų sirgusius
komunistiniu maru, šitaip gelbėjant, gydant) absurdas ir nesusipratimas.
Jokios savigarbos, jokio orumo, broliai lietuviai! Patys kertame
šaką, ant kurios sėdime!
I.Gintarė: Reikia pagirti žmones,
na, kad ir dabartinius socialdemokratus, jog jie sugebėjo išlaikyti
savąjį elektoratą kaip drausmingą, vieningą ir gerai organizuotą
vienetą. Ir nereikia, tarkime, konservatoriams, anot tavo dzūkų,
šitep sylycis, jei jie kaip Adomo bitės krinka.
B.Urbonas: Iš tiesų socialdemokratai
(tiksliau ir aiškiau būtų juos pavadinus buvusiu LDDP elitu) moka
žmones organizuoti ir prisivilioti. Štai LSDP nariai G.Kirkilas
ir pirmininko pavaduotojas Č.Juršėnas (iš dalies ir J.Karosas bei
keli kiti) geri diplomatai, nepriekaištingai dirba Lietuvos užsienio
politikos požiūriu. Jų diplomatiškas bendravimas su žmonėmis sprendžiant
vidaus gyvenimo problemas irgi duoda rezultatų. Papasakosiu vieną
linksmą epizodą iš praeities dienų.
Su Č.Juršėnu kartu dirbome tuometiniame Televizijos
ir radijo komitete. Kaip žurnalistai, vertinome vienas kito nuomones.
Vėliau, po N.Chruščiovo, demokratėjant sovietiniam rėžimui visi
džiaugėmės tuo atšilimu, viešesne, laisvesne mintimi. Tada, atrodo,
rengiau laidą Netikėti susitikimai. Savo forma ta laida buvo kaip
ir būsimų Lietuvių godų pamatas. Mėgdavau laidoje toje prakišti
ir satyrinių eilėraščių, humoreskų bei groteskų.
Kaip tik grįžo rašytojas satyrikas K.Bagdonavičius
iš Japonijos. Pakviečiau į laidą. Jis su būdinga jam satyrine gaidele
papasakojo apie Tokijuje matytą parodą, apie japonų technikos stebuklus
ir... kaip sovietiniai turistai tarp modernių keltų ar liftų įstrigo.
Dėl to, atrodo, net kelioms valandoms japonai sustabdė viso modernaus
parodos maniežo darbą. Vienu žodžiu, tuos japonų kapitalistus pagyrė,
o savo ivanus, taigi ir save, supeikė.
Perklausę laidą, literatūros ir dramos skyriaus
redaktorius B.Dačiulis, vyr. režisierius V. Grakauskas buvo sutrikę:
nei ką kalbėti, nei ką sakyti...Radijo programų direktorė B.Zabulytė
laidą įvertino... neliko akmens ant akmens. Kadangi B.Dačiulis
visą laiką beveik tylėjo, tai po perklausos aš jam ir sakau: Laidą
sukritikavo, bet taip ir nepasakė - transliuoti ar ne? Gal vis dėlto
nešiu ir atiduosiu į išleidimo skyrių. Vyr. redaktorius po pauzės
tarė: Na, nešk. Nunešiau. Bet jau tą pačią dieną aliarmas! Kviečia
LRT komiteto pirmininko pavaduotojas. O pirmininko pavaduotojas
buvo ką tik pradėjęs savo pareigas eiti J.Mažeikis, tuometinio Lietuvos
CK pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus giminaitis, matyt, svajojęs
apie svaiginančią karjerą. Taigi nueinu pas draugą Juozą. O jis,
mosuodamas virš galvos laidos aplankėliu, tiesa, iš karto dar šypsodamasis,
klausia: Tai ką, Baly, nori, kad mus visus iš darbų išmėtytų?
Ir nuosprendis: Netransliuosim! Šokau ginti savo darbą. Žodis
po žodžio ir susikibome kaip reikiant. Žiūriu, mano šefo skruostai
raudonomis dėmėmis išpilti ir jau tie žvėriški žandai tik dreba,
dreba... Supratau: jis įpyko. Išėjau pralaimėjęs, nes dar ir dar
kartą buvo išrėkta, kad laidos transliuoti negalima, neklausysi
iš darbo išlėksi!
Buvau pripratęs prie visokių kuriozų, bet tąkart
pasijaučiau įžeistas: žmogelis, ne kažin ką apie kūrybinį darbą
nutuokiantis, dėl savo karjeros man duonos kąsnį atimti žada. Taip
nebus! Bet ką daryti? Ir staiga kilo išganinga mintis: nueiti pas
Č.Juršėną. Jis tada dirbo Lietuvos KP CK instruktoriumi. Kaip tik
kuravo televizijos ir radijo veiklą. Nutarta: jei žūti, tai su muzika!
Paskambinau. Susitarėme. Nuėjau. Paspaudęs mano
ranką, jis pažadėjo laidą atidžiai perskaityti ir pasakė užeiti
šeštadienį. Taigi tos dvi paros (nuo ketvirtadienio iki šeštadienio)
atrodė tarsi visa amžinybė. Juk apeita pati aukščiausioji TVR valdžia
Jonas Januitis! Pats sau duobę iškasiau... Išdrėbs... sukosi
tokios ir panašios mintys. Pagaliau šeštadienis, ir aš stoviu prie
tos naujos CK bažnyčios (prie dabartinio Vyriausybės pastato).
Koks bus išrišimas? Ateina Č.Juršėnas. Priėjęs paduoda ranką,
suspaudžia savo siauras lūpas, nutaiso pusiau ironišką šypsenėlę.
Na, ko tu čia toks išbalęs? Prašau, - atkiša laidos aplankėlį,
- čia viskas gerai. Neškis, atiduok į išleidimo skyrių, persakyk
mano nuomonę B.Zabulytei ir transliuokit. Tiesa, kitą pirmadienį
pranešk man, kaip laida bus įvertinta...
Pirmadienį nuo anksčiausio ryto sėdžiu prie darbo
stalo. Pagaliau posėdžių salėje prasideda rytinis posėdis. Kaip
ten bus? vis klausiu savęs. Grįžta iš rytinio posėdžio vyr. redaktorius
B.Dačiulis. Bijau ir prasižioti. Bet jis, nieko nelaukdamas, lyg
patenkintas, lyg ir ne, ištaria: Tai va, Urbonai, tavo Netikėti
susitikimai buvo geriausiai įvertinti iš visų savaitgalio laidų...
Dar netikiu, todėl ir klausiu: Kas taip įvertino? Bronė Zabulytė,
- atsakė.
Vadinasi, taškas. Pergalė! Skambinu (žinoma, kitu
telefonu) Č.Juršėnui. Kai jam pasakiau, kad mano darbą įvertino
kaip geriausią iš visų savaitgalio laidų, išgirdau garsų juoką,
o po to: Na, ką aš tau sakiau, laidoje viskas gerai. O ten pas
jus, matyt, per daug viršininkų, tai ir neranda jie konsensuso.
Padėkojau. Atsisveikinome.
I.Gintarė: Atsiprašau... Ar jūs,
praeitame laikraščio numeryje papasakojęs tą praeities epizodą,
būsite žmonių suprastas? Toks superpatriotas, o giriate Č.Juršėną,
kuriam tikriausiai ne iš didelės meilės apie 1992 metus, kažkur
provincijoje, žmonės akinius sukūlė. Žinoma, aš tik taip klausiu,
o žinau paprastą tiesą: visiems geras nebūsi...
B.Urbonas: Teisingai sakai, visiems
geras nebūsi. O komunistų, dabar socialdemokratų partijos nario,
LSDP pirmininko pavaduotojo Č.Juršėno nei giriu, nei peikiu. Tiesiog
noriu konstatuoti jo principingumą, objektyvumą, visais laikais
(o ir dabar) suprantantį žmogų. Nors jis ir kairuoliškų pažiūrų,
bet valstybės atžvilgiu, sąžiningas ir orus politikas. Trumpai ir
tiksliai tariant, jis ne dėl to į valdžią atėjo, kad patogiai prie
lovio sėdėtų, jis ne toks.
Man regis, ateina laikas, kai vėl visi, kaip Baltijos
kelyje, turėsime stoti petys į petį ir ginti Lietuvą Tėvynę nuo
tos, penktosios kolonos, kurioje susibūrę ir savi, ir svetimi,
net ištiesę kaklus, dar vis siekia tos Kremliaus žvaigždės. Neštų
atneštų jie ją, kaip ir anuomet Stalino saulę, taigi dabar ne
mažiau spindinčią žvaigždę į čia, raudonom putino uogom apkaišytą.
Bet, ačiū Dievui, laikai keičiasi ir sveikas protas ima viršų. Bolševikinis
šleifas tirpsta.
Kai kadaise, po vieno mano interviu su V.Adamkumi
(tada jis dar nebuvo prezidentas), ten pat, prie radijo mikrofono,
pradėjome diskutuoti (V.Adamkaus iniciatyva) apie V.Landsbergio
vidaus ir užsienio politiką, supratau, kad Lietuvių godų svečiui
daug kas atrodo kitaip nei mums, pusšimtį metų virusiems tame sovietiniame
sultinyje. Ir kai šių metų Vasario 16-osios proga Lietuvos prezidentas
V.Adamkus apdovanojo Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine AT
Atkuriamojo Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį ir eksprezidentą,
dabartinį šalies Vyriausybės vadovą A.M.Brazauską, pagalvojau: gal
mūsų politika pasuks vieningesniu keliu? Juk tuodu vyrai, į nepriklausomybę
atėję skirtingais keliais, prireikus gali būti ir kartu? Gal tai
pavyzdys visiems, įstrigusiems kad ir į painiausias kryžkeles, išeiti
į tiesų nepriklausomybės kelią? Šiaip ar taip, o visi dar vis abejojantys
ir dvejojantys to kelio pasirinkimu pagaliau turi suprasti, kad
tas kelias vienas ir vienintelis. Jis visų mūsų Laisvė. Juk lietuvių
posakis: Vienybėje galybė! per tūkstantmečius ne šiaip sau kartotas!
I.Gintarė: Na, romantizuojate.Gyvenimo
proza kitokia. Štai prieš keletą mėnesių Lietuvos mokslų lopšyje
susirinkę tie niekaip nesugebantys nuo tų marksistiškųjų antimokslų
išsivėdinti saliamoniškai sumąstė: garbinti - pagarbinti savo
dievuką, Lietuvos duobkasį A.Sniečkų. Protas nesuima.
B.Urbonas: Taip. Tai buvo bolševikinių
degeneratų, arba, švelniau, homosovietikų eilinis pasispardymas.
Vienas to šou organizatorių bandė paaiškinti: Ko čia nervintis,
tai paprasčiausias pasikeitimas nuomonėmis, mokslinėmis nuomonėmis.
Aš nustėrau. Nuo kada gi nusikaltimas nuomonė? Na, tarkime, tai
buvusių, esamų KGB veikėjų, gudriai prisidengusių ta rinkos ekonomika
ir tuo raudonu kosmopolitizmu, mitologizuojant savus lyderius, žmonių
kvailinimas. Juk taip! Nes jeigu buvo norima labai moksliškai įvertinti
A.Sniečkaus palikimą, tai jis ir pats tam mokslui turėjo būti kažkuo
nusipelnęs? Taigi gal jis buvo mokslininkas, koks išradėjas ar atradėjas?
Ne. Jis buvo ne mokslininkas, o nusikaltėlis! Savo motinos atsižadėtas.
Ir keista, kad mūsų pažangūs mokslininkai, istorikai, filosofai,
sociologai nerado reikalo iš karto nuvalyti nuo Lietuvos Mokslų
akademijos jai prilipdomą juodą dėmę. Beje, siūlau, laisvos minties,
teisingą įvairių sričių mokslą kuriantiems, Dievo Apvaizda tikintiems,
išmintingiems vyrams temą: Ar nusikaltimas tik nuomonė?
Dabar tęsiu atsakymą į man užduotą klausimą.
Gal tą mokslinę konferenciją organizavę nė nežinojo,
kas yra nusikaltimas? Tuomet aš, paprastas žmogus, remdamasis vokiečių
filosofo, psichiatro Karlo Jasperso tyrinėjimais, bandysiu apibūdinti
kaltės klausimą. Taigi: asmeninės atsakomybės ir kaltės klausimą
jis (K.Jaspersas) siejo su tautos visuomenės istorinės atsakomybės
klausimais.
A.Sniečkus šiuo požiūriu - unikalus nusikaltėlis,
žudo savo visuomenę norėdamas išlikti, istorijos požiūriu - nekaltas.
Pats sau stato teisuolio paminklą, o XXI amžiui prasidėjus A.Sniečkaus
kruvinos idėjos tęsėjai jo vaikai ir vaikaičiai (tuo pačiu ir
Lenino provaikaičiai) tą didžiausio lietuvių tautos nusikaltėlio
paminklą ima kaišyti, ramstyti melu. Taigi nusikaltimas ir melas,
melas ir nusikaltimas? Kaip šitai vienas prie kito prilipę! Ir vis
dėlto pagal K.Jaspersą turime skirti keturias kaltės sąvokas:
1. Kriminalinė kaltė. Tokia, kai nusikaltimas
yra objektyviai įrodomi veiksmai, prieštaraujantys aiškiai apibrėžtiems
įstatymams (...).
Buvo Lietuvos nepriklausoma valstybė. A.Sniečkus
nusikalto jos įstatymams? Taip.
Yra atkurta Lietuvos nepriklausoma valstybė. A.Sniečkus
nusikaltęs esamiems įstatymams? Taip. Pusė milijono tautos žiauriausiais
būdais nužudyta, nukankinta kalėjimuose, numarinta badu lageriuose,
šaudyta ir gaudyta Lietuvos miškuose. Atimta duona ir kitas turtas,
sugriautas krašto ūkis. Taigi: tauta prievartauta visais įmanomais
būdais.
Todėl A.Sniečkus pirmiausia yra kriminalinis nusikaltėlis.
2. Politinė kaltė. Ji slypi valstybės veikėjų
veiksmuose ir valstybinėje pilietybėje (...) Kyla klausimas: pripažįstamos
galiojančios bendražmogiškos normos ar ne? Vadovaujamasi prigimtine
ir tarptautine teise ar ne?
A.Sniečkus buvo pavergtos Lietuvos per prievartą sukurtos sovietinės
respublikos aukščiausias vadovas. Vienu metu savo pilietybę iškeitęs
į rusiškąją. Veikęs pagal svetimos valstybės įstatymus, pamynęs
visas bendražmogiškas normas, išniekinęs prigimtinę teisę, suvulgarinęs
tarptautinę teisę.
Todėl jis, A.Sniečkus, - politinis nusikaltėlis.
3. Moralinė kaltė. Už visus veiksmus, kuriuos
aš visada atlieku, kaip paskiras individas, man ir tenka moralinė
atsakomybė, taip pat ir už politinius, ir už karinius. (...) Kiekvienas
veiksmas yra pavaldus ir moraliniam vertinimui. Instancija čia
sava sąžinė.
A.Sniečkus buvo visiškai praradęs sąžinę. Jis
nepaisė jokių moralinių normų. Niekino tradicijas, smaugė Bažnyčią,
griovė tautiniu pagrindu sukurtą kultūrą ir ugdė savąsias tiesas
represinių struktūrų pagalba. Taisyklė Įsakymas yra įsakymas niekada
pati savaime negalioja. Taigi už melą ir prievartą, atnešusius lietuviams
nelaimes ir vargus, atsakingas jis A.Sniečkus.
Jis moralinis nusikaltėlis.
4. Metafizinė kaltė. Yra tai, kad mes nepajėgiame
būti absoliučiai solidarūs su žmonėmis, kaip su žmonėmis. (...)
Šitam solidarumui nusižengiu, kai matau, kaip skriaudžiama ir nusikalstama.
Jeigu aš nė piršto nepakėliau, nė pusės žodžio netariau matydamas
neteisybes ir skriaudas? Jeigu aš buvau abejingas, kai buvo kiti
žudomi, ar aš buvau kaltės bendrininkas? Paprastas mirtingasis sakytų:
jaučiuosi kaltas, nors ši kaltė ir nėra iki galo suvokiama juridiniu,
politiniu ir moraliniu požiūriu.
Išskirtinis atvejis A.Sniečkus. Jis viską aiškiai
suvokė ir juridiniu, ir politiniu, ir moraliniu požiūriais. Tačiau,
atsikratęs Dievo, kuris vienas gali žmogų objektyviai nuteisti už
metafizinę kaltę, A.Sniečkus amžiams pasiliko abstrakčių spekuliacijų,
painių ir tuščių, nesusietų su tikrove, teorijų vergu. Taigi...
Jis A.Sniečkus - ir metafiziniu požiūriu nusikaltėlis.
Tik klausimas: nenuteisę jo kriminalinio, politinio,
moralinio bei metafizinio nusikaltėlio čia, žemėje, ar palikome
visa tai dangaus teismui? Amžinoms pragaro kančioms? Ilgai šitai
truks, ilgai reikės laukti paskutiniojo teismo.
Todėl garbūs Lietuvos teisėjai, filosofai, sociologai ir istorikai...
Įvertinkite kiekvienas pagal savo sritį tautos budelį, nes nusikaltimai
prieš savo Tėvynę, būtų jie baisiausi ar menkesni, buvo ir bus
jo nusikaltimai. Peršama mintis, kad nusikaltimas tik nuomonė,
pati savaime irgi yra nusikaltimas.
I.Gintarė: Prašau atsistoti.
Teismas eina!.. Ką man daugiau sakyti po šitų tavo čia išguldytų
K.Jasperso tezių ir tavo komentarų?
B.Urbonas: Daugiau nieko nereikia
sakyti ar pridėti. Čia - viskas aišku.
© 2003 "XXI amžius" |