2001 metai
2002 metai
2003 metai

Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys

Humanistė, filantropė,
pasiaukojusi tautos veikėja

Apie JAV Lietuvių bendruomenės
socialinių reikalų pirmininkę Birutę Jasaitienę

Prof. Ona VOVERIENĖ

Birutė Jasaitienė

Birutė Jasaitienė visur dirba ir randa laiko pasidžiaugti vaikaičiais Olivija ir Tėriuku Petry Aušros JASAITYTĖS-PETRY nuotrauka

„Šiame greitai judančiame pasaulyje, kuriame valdo materializmo siekiai, retas asmuo, nors ir jaustų norą, teatranda laiko ir jėgų padėti kitiems, o dar retesnis pagalbą artimui bei tautai laiko pagrindiniu gyvenimo tikslu. Tokiam altruistiškam ir išskirtiniam asmeniui skiriama 2002 Metų Balzeko Lietuvių kultūros Metų žmogaus premija – humanistei, filantropei, pasiaukojusiai veikėjai Birutei Jasaitienei“, - rašoma pagarbos šiai moteriai pareiškimo komiteto pristatyme (Škiudaitė A.Humanistė, filantropė, tiesiog Birutė // „Draugas“, 2002, rugsėjo 14).

Šio fondo laureatų sąraše – buvęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, Lietuvių fondo steigėjas dr. Antanas Razma, buvęs Lietuvos ambasadorius JAV Stasys Sakalauskas, solistai Stasys Baras ir Algirdas Brazis, buvusi garbės konsulė Čikagoje J.Daudžvardienė ir kt.

Nedaug mes čia, Lietuvoje, žinome apie mūsų tautietes Amerikoje. Ir į Ameriką su jomis susitikti dažniausiai važiuoja ne tie žmonės, kurie turėtų važiuoti ir fiksuoti mūsų tautiečių pėdsakus svečiose šalyse, - nedaug mūsų tėra, ir kiekvienas ryškus mūsų tautiečio prarastas vardas yra praradimas visai mūsų tautos istorijai, jis turėtų brangakmeniu joje žibėti. Tačiau ir tai, kas mus pasiekia per spaudą ir gerus žmones, per jų atsiliepimus, yra svarbu, reikšminga, registruotina ir gerbtina, ypač mūsų tautiečių šventi darbai savo tautai, savo tėvynei.
Šv. Jonas Boskas sakė: „Gailestingumas yra didžiausias mumyse augančios Dievo meilės požymis“.

Nežinome, kada ši meilės kibirkštis ėmė rusenti Birutės sieloje. Gal tada, kai, aštuonerių metų netekusi mamos, ji pajuto pareigą švelnumui ir gailestingumui savo jaunesniems broliukams ir sesutėms? O gal tada, kai, traukiantis į Vakarus karo ir pavojų keliais, reikėjo jais rūpintis? O gal jau Amerikoje, kai tėvelis išeidavo į darbą, o jie, penki vaikai, likdavo namie? Kas žino? O gal kai pamatė Lietuvos vaikų skurdą ir negalią, beviltiškumą jų akyse? Nežinome. Kada nors pavyks sužinoti ir šį pasakojimą pratęsti.

Bet tai, ką žinome, atrodo, ir yra svarbiausia. Tarnavimas savo tautai, savo gimtajam kraštui, savo tėvynei, kad ir kur būtum, - pats svarbiausias ir prasmingiausias, išskiriantis žmogų iš kitų šventumo ir žygdarbio aureole.

B.Jasaitienės gyvenimas nelepino: anksti liko našlė, daug metų dorai ir sąžiningai dirbo mikrobiologijos laboratorijoje, išaugino, išmokslino ir į visavertį gyvenimą išleido tris vaikus, ir, nors dar galėjo dirbti visų mylima ir gerbiama, atėjus metui, išėjo į pensiją… Ir pakilo naujam gyvenimui, naujam skrydžiui - tarnauti Lietuvai.

Tuo Amerikos lietuvės ir skiriasi nuo mūsų. Mes, persiėmusios rusų kultūra ir nuo Jekaterinos laikų puoselėjama dvasia, teigiančia, „jeigu tu ne tarnyboje, tai jau esi miręs“, išėjusios į pensiją vegetuojame, dejuojame, reikšminamės ir aukštinamės… savo ligomis, prigalvodamos jų milijonus, pačios kankinamės ir kankiname kitus nieko neveikdamos. Mūsų sesės Amerikoje į tai žiūri kaip į naujo gyvenimo, į naujo skrydžio jame, reikšmingesnio ir prasmingesnio už ankstesnįjį, galimybę. Gal kaip tik dėl to ir turime tiek daug mūsų tautos istorijoje lietuvaičių iš Amerikos vardų. Čia ir J.Daudžvardienė, ir Jadvyga Damušienė, ir Regina Narušienė, ir Marija Remienė, ir Angelė Nelsienė, ir Maria Rudienė, ir daug daug kitų vardų, kuriuos nuo mūsų slepia tolimos tolumos ir skiria Atlantas.

B.Jasaitienė keliolika metų buvo BALF’o direktore, Putnamo seselių rėmėjų Čikagos skyriaus pirmininke, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ji tapo JAV Lietuvių bendruomenės socialinių reikalų komiteto pirmininke.

1991 metų sausį jos iniciatyva buvo įsteigtas „Lietuvos Vaikų vilties“ komitetas. Kai B.Jasaitienė, kuri tam komitetui ir ėmė vadovauti, 1991 metais kreipėsi į Čikagos Shriner’s ligoninės vyr. gydytoją Džoną Lubickį (John Lubicky), prašydama chirurginės pagalbos nelaimingiems Lietuvos vaikams, šis susidomėjo Lietuva ir medicinos būkle mūsų šalyje. Vaikai, reikalingi ortopedinės medicininės pagalbos, buvo pradėti vežti ir nemokamai gydomi Amerikoje nuo 1991 metų.

1993 metais Dž.Lubickis pats atvyko į Lietuvą ir, čia aplankęs keletą medicinos įstaigų ir ligoninių, pasakė: „Lietuvos gydytojai stebuklus daro, turėdami operacinėje instrumentus, kurie pas mus tiktų tik muziejui“ (Jasaitienė Birutė. „Lietuvos Vaikų vilties“ daktarų ir kitų komiteto narių kelionė // „Draugas“, 2002; kovo 30 d.).
Tais pat metais B.Jasaitienė su dukra Jūrate Budriene atvyko į Vilnių ir Santariškių universitetinėje ligoninėje kartu su tos ligoninės vyr. administratoriumi G.Dolženko bei vyr. chirurgu Kęstučiu Sanuku įsteigė ir 1993 m. spalio 2 d. oficialiai atidarė „Lietuvos Vaikų vilties“ ortopedinę operacinę.

Nuo 1993 metų kasmet į Lietuvą atvyksta „atostogauti“ keli gydytojai ir medicinos seserys. Jau vienuolika tokių „atostogų“ Lietuvoje praleido altruistai JAV gydytojai dr. Teris Laitas (Terry Light), dr. Gregas Bribachas (Greg Brebach), dr. Maiklas Gordonas (Michael Gordon) ir keturios gailestingosios seselės. Vyresnioji seselė Norena Džemison (Jamieson) visus metus renka įvairiausius instrumentus bei kitus operacinei reikalingus daiktus. Vien tik 2001 metais amerikiečiai tai operacinei atvežė dovanų 45 dėžes įvairiausių instrumentų ir medikamentų už 294 tūkst. dolerių. Amerikos lietuvis R.Pukštys, turintis transporto įmonę, tas dėžes nemokamai nuvežė į oro uostą, jo firmos darbuotojai pakrovė į lėktuvą. Tai jo dovana tėvynei Lietuvai.

Jau padaryta per šimtą ortopedinių operacijų vaikams – jiems grąžinta sveikata ir galimybė visaverčiam gyvenimui.

Ši Amerikos dovana Lietuvai ir jos ateičiai – tai gailestingumo ir nuoširdumo tiltas tarp Amerikos ir Lietuvos, nutiestas per Atlantą atsidavusios ir Dievo meilės kibirkštėlę nešiojančios širdyje lietuvaitės B.Jasaitienės.

Jai tarpininkaujant Lietuvos prezidentas V.Adamkus apdovanojo Čikagos Shriner’s ligoninės vyriausiąjį gydytoją Dž.Lubickį už nuopelnus Lietuvai Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, o dr. T.Laitui ir gailestingajai seselei N.Džemison įteikė padėkas.

1993 metų birželio mėnesį vėl B.Jasaitienės iniciatyva Amerikoje buvo įsteigtas Lietuvos našlaičių globos komitetas (pirmininkė B.Jasaitienė, sekretorė Irena Kairytė, studentų šalpa – Gražina Liautaud ir kt.). Įsteigti ir šio Komiteto skyriai Filadelfijoje (pirm. Jeanne S.Dorr), Vašingtone (pirm. Teresė Landsbergienė), Omahoje (pirm. Laima Antanelienė).

Komitetas remia našlaičius iki 18 metų, invalidus, studentus, gausių tvarkingų šeimų vaikus. Pirmenybė teikiama našlaičiams ir tvarkingoms šeimoms, kuriose telikę arba viena mama, arba vienas tėvas, arba vienas iš jų invalidas. Lietuvoje našlaitis arba jį globojantis asmuo iš Komiteto kas mėnesį gauna 50 Lt. Šiuo metu Komitetas Lietuvoje globoja 1033 vaikus. Studentai gauna vienkartinę 250 dolerių pašalpą. Tokių šelpiamų studentų kasmet atsiranda per 100, 2001-aisiais – 139. Tais metais į Lietuvą Komitetas išsiuntė 243,3 tūkst. dolerių.

Lietuvos našlaičių globos fondas Lietuvoje turi šešis įgaliotinius – kun. A.Baniulį, kun. L.Dambrauską, kun. A.Gražulį, seselę Jūratę Plonytę ir Gražiną Landsbergienę. Vašingtono, Filadelfijos Omahos skyriai kasmet išsiunčia Lietuvos neturtingoms šeimoms apie 30 siuntinių: avalynės, drabužių, vitaminų, kitų reikalingų daiktų.
Šiuo metu B.Jasaitienės globoje yra keletas komitetų: Lietuvos našlaičių globos fondas (pirm. B.Jasaitienė), „Lietuvos Vaikų vilties“ komitetas (pirm. G.Liautaud), pagyvenusių žmonių laisvalaikio c5entras „Seklyčia“ su lietuviško maisto restoranu, viešbučiu, kuriame apgyvendinami vaikai ir mamos iš Lietuvos, atvykstantys gydytis; veikia lietuviškas radijas „Margutis II“, leidžiamas lietuviškas žurnalas „Pensininkas“. Veikia Lietuvos našlaičių globos komiteto fondo pakomitečiai: „Studentų ir Almos fondas“ (prez. B.Jasaitienė), „Vaikai“ (prez. Alė Kėželienė), Lietuvos partizanų globos (prez. Leonas Maskaliūnas).

B.Jasaitienė jau daug metų yra „Draugo“ leidėjų valdybos narė ir „Draugo“ fondo valdybos narė.

Tapusi „Seklyčios“ valdytoja, ji įsitraukė į Čikagos ir Marquette Parko apylinkės gyvenimą – atlikdama įvairiausius įpareigojimus miesto savivaldybėje, ji ir „Seklyčią“ pavertė miesto socialinio gyvenimo dalimi, kasmet gauna „Seklyčiai“ išlaikyti dotaciją per 30 tūkst. dolerių. „Seklyčioje“ įkurta Marquette Parko saugos tarnybos būstinė, todėl čia gyventi tapo saugiau.

Didžiąją dalį savo laiko B.Jasaitienė praleidžia priimdama interesantus, dažniausiai atvykusius iš Lietuvos tautiečius, kuriems reikia vienokios ar kitokios pagalbos. Į Ameriką atvyksta visokių lietuvių – ir dorų, ir nedorų. Tie pastarieji ir kelia daugiausia rūpesčių, kuriais tenka dalytis ir Birutei. Tokiems, kaip rašo A.Škiudaitė, Birutė paprastai būna „ir teisėjas, ir kunigas, ir psichologas, žodžiu, paskutinė viltis“. Visiems ji stengiasi padėti ir dažniausiai atranda išeitį iš sunkiausios padėties.

B.Jasaitienė turi unikalią Dievo dovaną – moka pritraukti pinigus. Prieš dvylika metų atėjusi į „Seklyčią“, ji rado didžiulę skolą. Per trumpą laiką ją likvidavo, o „Seklyčios“ veiklą, reikalaujančią daug lėšų, plėtė.

Ji turi šimtus rėmėjų, daugybę aukotojų, šimtus savanorių nemokamai veiklai plėtoti, taip pat ir šimtus ieškančiųjų jos pagalbos, supratimo ir užtarimo.

Kokią paslaptį ir kokį Dievo raktą į žmonių širdis ji valdo, kokiais žodžiais į juos prabyla – mes nežinome. Žinome tik viena – žmonės ją myli ir pasitiki. Ir matome rezultatą. O tas rezultatas, kurio liūto dalis tenka Lietuvai, stulbinantis. Vien tik Lietuvos našlaičių globos komitetas per kelerius metus surinko ir Lietuvos našlaičių globos reikalams perdavė 1,8 mln. dolerių.

Už nuopelnus visuomenei, lietuvybei, katalikybei B.Jasaitienė ne kartą buvo apdovanota Čikagos miesto savivaldybės, šaulių, Amerikos lietuvių Romos katalikių moterų, „Giedros“ ir kitais pagarbos ženklais, 2002 metais jai buvo suteiktas Metų moters titulas, 1998 metais – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinas už nuopelnus lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei.

Jos kelias į Istoriją ir Amžinybę – per gailestingumą yra pats humaniškiausias. Ne veltui sakoma: „Rankos, teikiančios pagalbą, yra šventesnės už besimeldžiančias lūpas“.

Redakcijos prierašas. Kai šis straipsnis buvo parengtas spaudai, iš Čikagos mus pasiekė liūdna žinia: Birutė Jasaitienė jau iškeliavo Amžinybėn. Tai įvyko rugsėjo 9 d. Liko daug neužbaigtų darbų, liko daug sušildytų našlaičių širdžių. Nežinia, kas perims B.Jasaitienės darbus, kurių liko išties daug. Bet tikėkimės, atsiras, kas ir toliau rūpinsis jos puoselėta „Seklyčia“, jos remiamais ligoniais ir našlaičiais Lietuvoje ir Amerikoje.

© 2003 "XXI amžius"