| Apie blaivybę
Blaivybė abstinencija yra geras dalykas, bet
šiuo metu ji tarnauja tiktai pati sau. O turėtų tarnauti visuomenei.
Iš gero dalyko reikia daryti dar geresnį. Čia kalbama apie blaivybę
palaikančias ir propaguojančias organizacijas ir konkrečiai apie
Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdį. Lapkričio 15 dieną Kazlų
Rūdoje vyko Vilkaviškio vyskupijos trečiasis šios organizacijos
suvažiavimas, ir tai yra proga apie šias problemas pakalbėti.
Jeigu šios organizacijos žmonės tarnautų tiktai
sau, kaip šiuo metu atrodo, ir tai būtų gerai ir pateisinama net
ir dėl kelių žmonių, kurie, kada nors atsikratę alkoholizmo, rastų
sau tokios rūšies veiklą, ypač jeigu tokių būtų ne vienas žmogus.
Besigelbstintiems ir bandantiems atsikratyti alkoholizmo yra anoniminių
alkoholikų susiėjimai, bet jie yra tiems, kurie netvirti, ir skirti
jiems patiems kaip gelbėjimosi ratas. Jie tą žino, ta pagalba naudojasi,
ir tai yra puiku. Blaivystės draugija, kuri skelbiasi gelbstinti
visuomenę, visgi gali būti ir pačių gelbėjimasis, o atrodyti kitiems
skirta, ir toks jos buvimas būtų pateisinamas. Tačiau ji gali būti
ir tuo, kuo skelbiasi visuomenei padėti skirta organizacija. Čia
veiklos galimybių dar daug.
Tradiciškai, nors ir pati sau už tai priekaištaudama,
ji vis dar įrodinėja saviesiems girtumo žalą ir vis dar pasakoja
apie girtavimo nuostolius, ypač pačių paskutinių girtavimo stadijų.
O kur priežastys ir pradžia tai paaiškinti sekasi sunkiau.
Savaip ir savotiškai pradžių pradžias ir priežastis
atseka Onutė Kuorienė, respublikinės organizacijos Tėvai prieš
narkotikus pirmininko pavaduotoja, savo įdomiais aiškinimais jau
pradedanti garsėti Lietuvoje. Teisingai ar ne visai, bet patraukliai,
ir tai gali būti vienas iš mąstymo būdų. Tiesa, su spąstais, bet
vis pradžia, kada nėra geresnės. Ji kalbėjo ir minėtame suvažiavime,
pristatė savo knygą ir pasisiūlė galinti skaityti paskaitas.
Paprasčiau už O.Kuorienę būtų galima pasakyti
ir tokią priežastį: tai gyvenimo neprasmingumas, kurį gimdo savimeilė,
taigi ir meilės stoka, ir nebuvimas objekto, reikalingo jai atsirasti,
ir daug išvestinių iš to dalykų ką nors iš jų blaivystės sąjūdis
galėtų ir tarpusavyje nagrinėti.
Kitas tradicinis būdas yra savos blaivybės idėjos
visuomenei pateikimas paskaitomis, bet tam Vilkaviškio vyskupijos
blaivystės sąjūdis gal dar turi per mažai jėgų.
Vyksta darbas su valančiukais, rengiami jų sąskrydžiai,
bet rezultatais ne per daug džiaugiamasi, nes paaugę vaikai šiame
judėjime nepasilieka gal neįgyja pagrindų. Ir vėlgi svarbu savimeilę
nugalėti, pamatyti meilės vertą objektą.
Tradiciškai bandoma savo idėją perteikti, o gal
pateikti reikėtų save pačius? Ne tik savo organizacijoje dirbti,
bet būti aktyviems visuomenėje, visose jos organizacijose, bandyti
ten būti kitokiems ir šitaip tarsi rodyti negerti, nesisvaiginti
nėra blogiau.
Labai gerai matome girtavimo žalą, beveik ir nereikia
jos kam nors įrodinėti, bet nemažai pažįstame ir išgeriančių, ir
net girtaujančių (čia nelabai aiški riba) žmonių, kurie ir kūrybingi,
ir labai daug gero padaro, kai būna blaivūs. Tai dabar atspėk, ar
jie tikrai daugiau gero padarytų, jei visada būtų blaivūs? O gal
tokia jų sąmonės struktūra ir jų sėkmingai veiklai reikalingi tie
laikini sąmonės išjungimai? Gal tai tam tikra iškrova, ir kuriems
tos iškrovos ne per dažnos, tie gyvena darbingai ir sėkmingai? Arba
tik trumpiau gyvena, bet irgi darbingai ir sėkmingai? Blaivieji
manome ir esame įsitikinę, kad yra kitaip, bet tą reikia įrodyti.
Su girtaujančiais kūrybingaisiais reikia konkuruoti ir būti už juos
ne prastesniems ir tokia veikla būtų prasminga.
Girtuoklis geras žmogus, taip girdime
ne kartą sakant ir net matome, aišku, su išlyga, kad jis tik tada
toks, kai negirtas. Būtų bėda, jeigu tarp žmonių, kurie niekada
nebūna girti, gerų žmonių nepasitaikytų, tad tuo labai reikia rūpintis
blaivininkams savo pačių gerumu.
Nuo politikos niekur nepabėgsite, taip
teigė irgi suvažiavime dalyvavęs Algirdas Endriukaitis, nes jis
norėjo kalbėti apie V.Putiną, Dž.Bušą ir dar kai kuriuos politikus,
ir bijojo būti apkaltintas politikavimu.
Visur reikalingas darbas, nuolatinė įtampa ir
savęs kritiškesnis vertinimas. Priklausomybe, kvaišalu gali tapti
ir apsisvaiginimas visiems brukama propaganda. Ir jokio alkoholio
ten nereikia, o prarandama laisvė. Svaiginimo ir svaiginimosi būdų
yra įvairių, blaivybės tema neaprėpiama, todėl į valias dar yra
blaivininkams darbo. Veržlus, patrauklus, sudėtingas šis darbas,
ir jis turi nešti visuomenei dar didesnę naudą negu dabar padaroma.
Ir nuo politikos niekas nebėgo blaivininkų suvažiavime,
bet kai kalbama be tiesos, tai irgi būna melo naudai. Daug kas mielai
už daug ką kaltino Seimą, kaip yra madinga, o pasidavimas madai
irgi kvaišalas. Kaltinimai Seimui yra tam tikros rūšies melas,
nes tai yra kaltinimai sau. Seimas iš kosmoso nenukrinta. Seimas
pačių išrenkamas, taigi pačių kaltė, ir taip į jį reikia žiūrėti,
o kaltinimus kitur nukreipti. Jeigu ir nebuvo pačių balsuota taip,
kad prasčiau būtų, tai neagituota, nepatarta, nedalyvauta. O jeigu
kas mano, kad jiems galima nepatarti, neagituoti, nedalyvauti, tai
ir tada turi visiškai tylėti apie tą instituciją, o ne kartoti propagandos
teiginius, kad dėl visko gyvenime kaltas Seimas ir jo nariai, kurie
išgeria net ir darbo metu, jeigu iš viso galima atskirti, kada jie
dirba, kada nedirba. Tiesa, kad ten yra blogai, bet kaltė yra mūsų
pačių.
Politikuoja ir blaivininkai, bet geriau tą darytų
neapsisvaiginę ir laisvi nuo propagandos kvaišalų.
Gražina TRIMAKAITĖ
Kazlų Rūda
© 2003 "XXI amžius"
|