| Didžioji animacija
Skirmantas Valiulis
Animacinių filmų režisierius Valentas Aškinis
ir jaunas vadybininkas Egidijus Švarcas padovanojo Vilniui didžiąją
animaciją - tarptautinį animacinio kino festivalį Tindirindis.
Vienas seniausių mūsų animacininkų Antanas Janauskas šaipėsi: Tindirindis?
Ar supras užsieniečiai, ką tai reiškia? O jeigu ir supras, ar neatrodysime
pernelyg suvaikėję? Tikrai neatrodėme nei suvaikėję, nei dar nesubrendę
rimtam festivaliui. Žiuri pirmininkė Sajoko Kinošita, šauni japonė
iš Hirosimos, kur irgi vyksta tarptautinis animacinių filmų festivalis,
sakė, kad pirmojo festivalio klaidos ir nesklandumai - dovanotini,
kad antrąsyk bus sunkiau. Linkėjimus festivalio rengėjai suprato,
bet šypsenos nedingo iš jų veidų nei per festivalio atidarymą, kai
visus sveikino kultūros ministrė Roma Žakaitienė, nei per uždarymą,
kai reikėjo dalyti gausius prizus, bet dėl vieno ir pasiteisinti
- reikli žiuri neskyrė pagrindinio prizo lietuviškam animaciniam
filmui.
Ką gi, buvome vieningi - viešnia iš Japonijos,
prityrusi režisierė ir žurnalistė iš Maskvos Natalija Lukinych,
žymus estų animacinio kino režisierius Reinas Raamatas ir šių eilučių
autorius dėl Grand Prix sutarėme greitai ir vienbalsiai - jį gavo
bene ilgiausias festivalio filmas - lenkų režisieriaus iš Krokuvos
Ježio Kuncios Instrumentų derinimas.
Tai labai muzikalus ir nuolat keičiantis vaizdą
filmas - nuo simbolio iki abstrakcijos, suduriantis miesto triukšmą
ir kaimo tylą, muzikos garsus ištirpdantis gamtos garsyne ir atvirkščiai.
Žinau, kad dabar populiaresnis lenkų debiutanto Tomašo Baginskio
filmas Katedra, kurį mačiau dar vasarą Lagovo kino festivalyje.
Jis ir Vilniuje paliko stiprų įspūdį kosminiais temos užmojais ir
labai šiuolaikiškai įrašytu garsu. Tarp žiuri narių net sukėlė diskusijas:
ką gali šiuolaikinė kompiuterinė animacija? R.Raamatas ryžtingai
pareiškė, kad vien technologija negali būti filmo vertingumo kriterijus,
tad Katedra gavo prizą už dailininko darbą lygia greta su rusų
filmu Raudonieji Rasiomono vartai, kuris parodijuoja šeštojo dešimtmečio
sovietinį socrealizmą ir supina dvi istorijas, parodydamas tiesos
realiatyvumą, kaip ir anuomet Europą nustebinusiame garsiame japonų
režisieriaus A.Kurosavos filme Rasiomonas.
Neapsiėjo be dviejų laureatų ir paskiriant specialius
žiuri prizus. Čia laimėjo skirtingos animacijos mokyklos, skirtinga
filosofija ir nacionalinė kultūros tradicija: japonų Misteris Galva
papasakojo keistą istoriją apie žmogų, kuriam ant galvos išdygo
simboliška japonų vyšnia, po kuria visi stengėsi prisiglausti ar
pasilinksminti; meksikiečių filme Žemyn, pas griaučius irgi netrūko
linksmybių, tik jos irgi buvo keistos: šoko ir bučiavosi skeletai,
o ryškiai dažytomis lūpomis dainininkė traukė meilės dainą, kuri
nesibaigia mirtimi.
Toliau su prizais ėjo kaip iš pypkių: estų Koncertas
morkų pyragui buvo pripažintas geriausiu filmu vaikams, o lietuvių
Stebuklingi pieštukai - geriausiu vaikų sukurtu filmu. Pridurčiau:
ir gausiausiu, nes devynių minučių trukmės filmą piešė 121 moksleivis,
o jiems vadovavo Valentas Aškinis, globojant Muzikos, teatro ir
kino muziejui. Negavusiems savojo Grand Prix lietuviams nepašykštėta
visokių kitokių apdovanojimų: rež. J.Leitaitė ir kompozitorius L.Rimša
įvertinti už garsą filme Solistė, o J.Leitaitė dar ir už geriausią
festivalio premjerą- filmą Paparčio žiedas. Specialus žiuri prizas
atiteko šeimyninei porai - Aurikai ir Algirdui Seleniams už filmus
Neringa, Žemaitė - žemaičių pramotė ir Vilniaus mergelė. Ne
ką mažiau filmų festivaliui pristačiusi N.Valadkevičiūtė gavo diplomą
už ištikimybę savo kūrybinei manierai, kuri, tiesą sakant, yra pakankamai
sudėtinga, kai reikia prisikapstyti iki filmo minties. Šmaikštusis
A Janauskas - ištikimas filosofiškam, lakoniškam raiškos prasme
humorui, todėl diplomas už humorą Telegasrovizijoje, regis, buvo
pats tas. Jei būtų gyvas, į tokį diplomą galėtų pretenduoti Zenonas
Šteinys, kurio retrospektyva labai pagyvino festivalio nekonkursinę
programą, kaip ir režisierių J.Noršteino, F.Chitruko, G.Brašiškytės,
A.Janausko, R.Raamato specialios programos. Kaune pradėjusio kurti
animacinius filmus dar XX a. pradžioje Vladislovo Starevičiaus kūryba
tik aptarta puošniame, spalvotame festivalio kataloge - jo filmus
matėme Vilniuje pavasarį. Rasa Miškinytė yra parašiusi scenarijų
pilnametražiam filmui apie jį. Bet ar užteks prizų šiam sumanymui
Lietuvoje? Dvi labai veiklios jaunos kino režisierės Sandra Januševičiūtė
ir Daiva Minkevičiūtė jos užsiiminėja animacija kaip psichikos
terapija - buvo įvertintos už debiutinį filmą Lėliukas, nors pačios
jos dabar labiausiai serga dėl filmo Apsisaugojimas nuo masinio
naikinimo priemonių, kurio intencijas iš tiesų nelengva suvokti.
Tokių, jų pačių vieno filmo pavadinimu Arabarų, būta festivalyje
ir daugiau, tačiau net dešimt festivalio programų buvo sudarytos
taip, kad visko pramaišiui būtų po truputį - ilgo ir trumpo, linksmo
ir rimto, aiškaus ir mįslingo, juodai balto ir spalvoto.
Štai ir diplomai atspindi įvairovę - latviai gavo
už animacinį serialą Katės, švedai už globalizacijos problemų
atspindį filme Toumai, už debiutinius filmus apdovanoti rusai,
už klasikinio stiliaus filmą Apie mergaitę ir suomiai už Oro
paštą - niūroką istoriją apie vienišių vienišoje saloje ir netikėtai
atsibaladojusį bičiulį - paukštį. Diplomas už režisūrą atiteko anglų
filmui Kaip susiremti su mirtimi - sąmojinga satyra iš televizijos,
kuri it giltinė laiko mus pagriebusi už gerklės. Estas gavo diplomą
už visą programą, nes ji buvo tikrai gero lygio ir atspindėjo estų
animacinio kino brandumą, ką sunku būtų sakyti apie lietuvių animacinį
kiną. Tačiau tam ir rengiami festivaliai, kad pamatytume ir save
platesniame animacijos pasaulyje. Buvo gerų vokiečių, norvegų, danų,
amerikiečių, indų filmų, bet visų 120 neapdovanosi ir nesuminėsi.
Kaip sakė kur kas labiau patyrę žiuri nariai, filmai į Lietuvą buvo
atsiųsti rinktiniai, keliaujantys iš vienų tarptautinių festivalių
į kitus, daugelis matyti, todėl svečiai akis daugiau kreipė į lietuvišką
programą ir Vilniaus bei Trakų grožybes. N.Lukinych Barbakano
bare parodė ir savo filmus iš animacinio kino istorijos.
Akropolyje dvi festivalio salės dažnai būdavo
pustuštės gal trūko reklamos, gal kliudė tai, kad filmai nebuvo
išversti į lietuvių kalbą. Festivalio rengėjai pailgino šventę -
visą spalį Barbakane buvo rodoma rinktinė festivalio programa.
© 2003 "XXI amžius"
|