Religijos ir sekuliarios
valstybės
santykio aktualumas
Mindaugas BUIKA
Kada kalbama apie pagrindinės žmogaus
teisės teisės į religijos išpažinimo laisvės pažeidimus, kurie,
kaip ne kartą buvo rašyta, pasaulyje nemažėja ir prasidėjus XXI
amžiui, pirmiausia pastebimos tokios totalitarinių režimų valdomos
valstybės kaip komunistinis Vietnamas ar islamistinis Sudanas. Vietnamo
sekuliari ar net ateistinė valdžia religijoje mato savo ideologinę
varžovę, iškeliančią pagarbos žmogaus orumui reikšmę, o Sudane religinio
ekstremizmo sistema orientuojasi tik į vieną tikybą (šiuo atveju
islamą), nustumdama į pakraštį kitas religines mažumas. Tačiau
pastaruoju metu ir demokratinėse visuomenėse vis dažniau atnaujinamas
religijos ir sekuliarumo valstybės santykio klausimas, o vykstant
kovai su terorizmu, kuris kartais bando remtis religinėmis nuostatomis,
iškyla problema, kaip, siekiant didesnio saugumo, nepažeisti religinių
bendruomenių teisių.
Islamo integracijos problema Prancūzijoje sąlygojo
naujus debatus
Prancūzijoje, artėjant garsiojo 1905 metais priimto
valstybės ir Bažnyčios radikalaus atskyrimo 100-osioms metinėms,
užvirė gana aštrios diskusijos, kiek šis įstatymas prisideda ar
neprisideda prie visuomenės pažangos, ir ar religijos išstūmimas
iš visuomenės reikalų nėra šiems laikams pasenęs bei diskriminacinis.
Šiuos debatus sąlygojo sustiprėję reikalavimai grąžinti religinį
švietimą į valstybines mokyklas, o taip pat dėl imigrantų gausos
vis didesnę įtaką įgaunančios jaunos islamo bendruomenės integracijos
į prancūzų visuomenę problemos. Ypač didelio susidomėjimo susilaukė
vietinės žiniasklaidos plačiai nušviesta diskusija, ar musulmonų
mergaitės gali mokykloje dėvėti tradicinį musulmonių galvos apdangalą
šydą. (Teismas šio leidimo nedavė, ir tai sukėlė didelius musulmonų
protestus.) Siekdamas išsamiau aptarti sekuliarizmo principo taikymą
šių dienų sąlygomis, Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas praėjusią
liepą sudarė specialią vyriausybinę komisiją, kuri turėtų pateikti
atitinkamus pasiūlymus. Kadangi komisijos vadovu buvo paskirtas
ankstesnis vidaus reikalų ministras Bernaras Stasi, ji dabar labiau
žinoma Stasi komisijos vardu. Sudaryta iš žinomų mokslininkų,
politikų, valdininkų ir verslininkų komisija jau surengė daug susitikimų
su šalies religiniais lyderiais ir visuomenės veikėjais. Daugelis
stebėtojų tvirtina, kad komisijai rasti vieningą sprendimą ir paskelbti
visiems priimtiną dokumentą bus sunku, nes nuostatos ir požiūris
į sekuliarizmą tarp jos narių labai skirtingi.
Tenka pripažinti, kad tvirto tikėjimo islamo bendruomenės
iškilimas daugelį sekuliarizuotų prancūzų gerokai suerzino, ypač
tuos, kurie yra paveikti Prancūzijoje stipraus masoniškojo antiklerikalizmo
ir į religiją žvelgia ne tik abejingai, bet netgi su tam tikra arogancija.
Kita vertus, kaip ne kartą yra pabrėžęs B.Stasi, komisijos darbas
neapsiriboja vien ieškant sprendimo dėl islamiškojo šydo. Komisijos
tikslas, jo nuomone, būtų parengti išsamų dokumentą chartiją apie
sekuliarizmo vietą šiuolaikinėje Prancūzijos visuomenėje. Kai chartija
bus parašyta, reikės sutarti dėl praktinių priemonių jai įgyvendinti,
sakė komisijos vadovas Ekumeninei žinių agentūrai ENI.
Dauguma šalies krikščionių bendruomenių sutaria,
kad sekuliarizmas turi ateitį, tačiau jis turi būti ne toks radikalus,
nuosaikesnis ir kad tikėjimas darytų didesnę įtaką visuomeniniam
ir politiniam gyvenimui. Iš 60 mln. Prancūzijos gyventojų apie 75
proc. yra krikštyti katalikai, 2 proc. protestantai, 1 proc.
judėjai ir jau net apie 10 proc. musulmonai. Neseniai duotame
interviu Paryžiaus dienraščiui Le Figaro Prancūzijos vyskupų konferencijos
primininkas Bordo arkivyskupas Žanas Pjeras Rikaras pastebėjo, kad,
jo įsitikinimu, musulmonai turėtų įprasti veikti sekuliarioje,
demokratinėje ir pliuralistinėje visuomenėje, kaip tai padarė Katalikų
Bažnyčia praėjusiame amžiuje.
Paryžiaus arkivyskupas kardinolas Žanas Mari Liustižė
taip pat pasisakė prieš didesnes įstatymų nuolaidas musulmonams,
nes tai gali sutrikdyti esamą pusiausvyrą ir sukelti abejones dėl
to, kas priklauso Prancūzijos įvaizdžiui. Spalio pradžioje susitikęs
su B.Stasi komisijos nariais, kardinolas Ž.Liustižė teigė, jog iš
naujo pervertinant sekuliarizmą reikia ne aptarinėti istorinę praeitį,
o turėti inteligentiškumo ir realizmo identifikuojant šių dienų
problemas ir jas spręsti. Jis pripažino, kad musulmonų imigracija
tapo žymiai masiškesnė nei laukta ir reikia ja užsiimti vardan
prancūzų ateities. Dabar Prancūzijos musulmonams reikia patiems
reformuoti islamą, o mūsų šalis turi suteikti atitinkamas sąlygas
šiems pokyčiams, - sakė kardinolas Ž.Liustižė.
Kardinolas taip pat nepritarė siūlymams sukurti
Prancūzijoje įvairių religinių konfesijų vadovų tarybą, kuri teiktų
patarimus vyriausybei sekuliarizmo problemose. Mes turime išlaikyti
esamą tvarką be skubotumo kažką keisti ir vesti naują religinę politiką,
kuriai neturime nei patyrimo, nei teisinių priemonių, nei tradicijų,
- sakė jis. Ganytojo nuomone, prancūziškasis sekuliarizmas tai
XX a. pradžioje vykusios ideologinės kovos tarp Bažnyčiai palankių
monarchistų ir antiklerikalų respublikonų rezultatas, ir jį turi
suprasti bei priimti dabar iškilusi musulmonų bendruomenė. Tai,
kad Prancūzija yra pajėgi asimiliuoti naująsias kultūras ir tikėjimus,
rodo ir kardinolo Ž.Liustižė šeimos istorija, kurio tėvai žydai
imigravo iš Lenkijos praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje.
Visiško Bažnyčios ir valstybės atskyrimo šiuolaikinis
mitas
Katalikų Bažnyčios ir vyskupų konferencijos pozicija
yra visiškai aiški: mes pasisakome už istorinį kompromisą, kuris
yra sekuliarizmo Prancūzijoje siela ir terpė, aiškino Paryžiaus
arkivyskupas. Jis taip pat pripažino, kad prancūziškasis sekuliarizmas
gali likti nesuprastas kitur, nes kitos tautos turėjo kitokį istorinį
patyrimą. Kaip tik tai norėtųsi pažymėti žinant Prancūzijos politikų
pastangas primesti šį prancūziškąjį modelį visai besiplėtojančiai
Europos Sąjungai. Tai ypač išryškėjo rengiant naująją ES Konstituciją,
kurios projekto rengimui vadovavo buvęs Prancūzijos prezidentas
Valery Žiskaras dEstenas. Prancūzija (ir jos dabartinis prezidentas
Žakas Širakas) priešinasi popiežiaus Jono Pauliaus II ir kitų religinių
lyderių siūlymui, kad Konstitucijoje būtų įtvirtinta nuoroda į Dievą
ir į žemyno civilizacijos krikščioniškąsias šaknis.
Lapkričio viduryje Paryžiaus dienraštyje Le Monde
paskelbtame atvirame laiške dvidešimt du žymūs Europos politikai
nuo buvusių vyriausybės vadovų iki Nobelio premijos laureatų
pasmerkė Prancūzijos siekį primesti savąjį sekuliarizmą visai Europos
Sąjungai. Laišką pasirašę valstybininkai, tarp kurių buvo ir kadencijas
baigę Vokietijos, Portugalijos ir Vengrijos prezidentai Richardas
fon Vaiczėkeris, Marijus Soarešas ir Arpadas Gionzas, pabrėžė, kad
krikščionybė Europoje neabejotinai yra prie fundamentalaus asmenybės
suvokimo ištakų. Tai, kad siaurąja prasme sekuliaristinė vizija
žemyno visuomenėje turi aiškias ribas, parodė praėjusio XX amžiaus
totalitarinių ideologijų komunizmo ir nacizmo žlugimas, o taip
pat įvairių formų naujojo fundamentalizmo išaugimas, ir tai skatina
geresnį realybės supratimą apie religijos reikšmę.
Kaip kad neabejotina žala yra daroma visuomeninę
religiją nustumiant į privačią sferą, taip pat visuomenė ir pilietinės
institucijos yra nuskurdinamos, kada įstatymais netgi pažeidžiant
religijos laisvę skatinamas religinis indiferentizmas, reliatyvizmas
ar religinis sinkretizmas, galbūt net juos pateisinant klaidingai
suprasto tolerantiškumo priemonėmis, spalio 10 dieną kalbėjo
popiežius Jonas Paulius II, susitikęs Vatikane su didele grupe Europos
parlamentarų. Šie politikai iš 49 šalių dalyvavo Europos Saugumo
ir Bendradarbiavimo Organizacijos surengtoje Parlamentinėje Asamblėjoje,
nagrinėjusioje religijos laisvės klausimus. Rodant pagarbą sveikam
valstybės sekuliarios prigimties supratimui, taip pat turi būti
pripažintas pozityvus tikinčiųjų vaidmuo visuomenės gyvenime, -
sakė Šventasis Tėvas. Tai, be kitų dalykų, atitinka sveiko pliuralizmo
poreikius ir padeda autentiškai demokratijai kurti. Jis pažymėjo,
jog kai valstybė tvarkingai ir balansuotai stengiasi išreikšti savo
sekuliarią prigimtį, ji skatina skaidrų ir pastovų bendradarbiavimą
tarp pilietinės ir religinės bendruomenės bendrojo gėrio naudai.
Čia verta prisiminti II Vatikano Susirinkimo konstitucijos
Gaudium et spes mokymą apie Bažnyčios ir valstybės santykius.
Politinė bendruomenė (valstybė) ir Bažnyčia savo srityse yra nepriklausomos
ir autonomiškos, tačiau abi jos tegul ir skirtinagais pagrindais,
tarnauja tų pačių žmonių asmeniniam ir visuomeniniam pašaukimui.
Šis tarnavimas bendrajam labui bus tuo sėkmingesnis, juo labiau
abi institucijos gerbs sveiką bendradarbiavimą vietos ir laiko sąlygomis.
Bažnyčia gerbia ir palaiko piliečių politinę laisvę ir atsakomybę,
bet kartu ji turi naudotis teise skelbti savo socialinį mokymą ir
daryti moralinius vertinimus politiniuose reikaluose, kada to reikalauja
pagrindinės žmogaus teisės arba sielų išganymas, nurodoma minėtame
Vatikano dokumente.
Taigi galima sutikti su tų analitikų vertinimais,
kurie teigia, kad radikalaus Bažnyčios ir valstybės atskyrimo idėja
tėra šių dienų mitas. Iš tikrųjų demokratinė konstitucija garantuoja
religijos laisvę, tačiau neatskiria tikėjimo nuo gyvenimo, ko ir
neįmanoma padaryti. Individas juk negali būti nepriklausomas nuo
objektyvios tiesos kriterijų, nuo sąžinės vertinimų apie gėrį ir
blogį. Katalikas negali savęs vadinti kataliku, jeigu atsiriboja
nuo savo tikėjimo nuostatų politinėje veikloje. Taip pat ir pozityvus
valstybės ir Bažnyčios autonomiškumo supratimas nereiškia religijos
išstūmimo iš viešųjų reikalų ir Bažnyčios iš dalyvavimo visuomeniniuose
debatuose. Kadangi netgi galingiausia valstybė ir civilinė valdžia
lieka gėrio ir blogio kriterijų subjektai, todėl Bažnyčios misija
yra šiuos kriterijus išryškinti ir savo moralinius vertinimus pateikti
viešumai
© 2003 "XXI amžius"
|