Pirmasis puslapis
Valstybė
    ir bažnyčia
Darbai
Kinas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Šiemet sukanka 55 metai, kai 1948 metais Kassel-Mattenberge buvo išleista Vydūno studija „Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1770 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis“. Kadangi šis leidinys jau seniai yra tapęs bibliografine retenybe, todėl ir pažvelkime į jį bei prisiminkime, kokias mintis apie K.Donelaičio kūrybą išsako Vydūnas.

Vydūnas apie Kristijoną Donelaitį

Bernardas ALEKNAVIČIUS

Vydūnas

1930 metais, minint Vytauto Didžiojo 500 metų ir Kristijono Donelaičio 150 metų mirties sukaktis, prie Rambyno kalno, „Aukuro“ draugijos sode, iškilmingai buvo pasodinti du medžiai: Vytautui Didžiajam - ąžuolas, o K.Donelaičiui - liepa. Šiose iškilmėse dalyvavęs Vydūnas savo kalboje aukštino Lietuvos valdovą, kuris atvedė kraštą į Europą, ir ragino atsigręžti į K.Donelaitį, kuris paliko mums nemirtinguosius „Metus“, mokė žmones gyventi, visur ir visada jaustis, kad esi lietuvis - gimtosios žemės šeimininkas. Neragino Vydūnas plūsti krašto kolonistų vokiečių ar prancūzų, kaip kartais atsitikdavo K.Donelaičiui, bet darniai su visomis tautomis siekti tauresnio žmoniškumo. Ir kai Vydūnas nacių buvo persekiojamas, kai buvo uždarytas į Tilžės kalėjimą, kai išgyveno Antrojo pasaulinio karo baisumus ir atsidūrė toli nuo Tilžės, Detmolde, savo jaunystės dienų bičiulio Erdmono Simonaičio paragintas, vėl atsigręžė į K.Donelaitį.

Nelengvi buvo metai. Tūkstančiai lietuvių politinių pabėgėlių vaikų lankė lietuviškas mokyklas, o knygų ir vadovėlių trūko. Trūko žinių ir apie K.Donelaitį. Vydūnas 1912 metais Vilniuje bičiuliui Romanui Bytautui (1886-1915) davė pažadą leisti kūrinius tik sau būdinga rašyba. Tačiau nesilaiko duoto pažado ir imasi darbo, kuris leidžiamas visiems lietuviams priimtina rašyba, bei rengia studiją „Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1770 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis“. Šią Vydūno studiją leidykla „Aistis“ išleido su dailininko V.K.Jonyno iliustracijomis, o viršeliu pasirūpino dailininkė Irena Ralkevičiūtė. Studija 1947 metais buvo išleista vokiškai, o 1948 metais – ir lietuviškai. Taip Vydūno dėka didysis mūsų poetas priartėjo prie žinių trokštančių jaunųjų lietuvaičių.

Jeigu 1932 metais Vydūnas su savo veikalu „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ tapo istoriku, tai į darbą „Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1770 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis“ jau pažvelgė literatūrologo žvilgsniu. Šis Vydūno kūrinys jau seniai yra tapęs bibliografine retenybe ir ne visiems skaitytojams prieinamas.

Įžangoje „Lietuviškumo likimas“ Vydūnas rašo: „Lietuvių tautai reikėjo daug pakęsti. O kad lietuvis niekados nebuvo ištremiamas kaip šiais laikais iš gimtinės savo šalies, jis tačiau vis labiau buvo spaudžiamas, slegiamas, pavergiamas.

Bet reikėtų numatyti, kad visa tai turi ypatingą prasmę. Kas žmogų palaiko, yra kūrybos vyksmo reiškinys. Skaudžiais laikais žmonės veikiau subunda tam, kas yra esmiškasis žmoniškumas, kaip reikėtų išmintingiau, doriau pasielgti.

Subunda net visa tauta. Ir pradeda apie tai mąstyti, kas ji yra žmonijoje, ką ji čia reiškia. Reikėtų suprasti, kad kiekviena tauta yra pasaulio Kūrėjo kūrinys, kuriam jo užduota ypatinga pareiga. Žmonės, santykiaudami vieni su kitais, sąmoningėja, įgyja aiškesnį žvilgsnį į gyvenimą“.

Taip 1947 metais rašė Vydūnas. Šie filosofo žodžiai tarsi buvo skirti mūsų tautiniam sąjūdžiui, mūsų Atgimimui ir Prisikėlimui. Šios Vydūno mintys įtaigiai skamba ir dabartinei mūsų krašte susiklosčiusiai situacijai. Reikia atsiriboti nuo svetimųjų įtakos, reikia mąstyti, „įgyti aiškesnį žvilgsnį į gyvenimą“. Taip, į gyvenimą, į realybę. Tikėkime, jog atsiras Lietuvoje protingų žmonių, kurie sugebės į šantažo ir burtininkų purvo liūną įmintą kraštą prikelti kūrybiniam gyvenimui. Kiekviena diena brangi. Pakankamai turime savų vargo grandinių, o čia dar maunamos rusiškos ir gruziniškos vergo grandinės. Vydūnas labai taikliai pastebėjo, jog „vergas apie laisvę svajoja, bet jo svajonės niekuomet neatitinka tikrovės. Iš vergijos paleistas, jis toli dar nėra laisvas. Ir visi aiškinimai, kad laisvė yra, jos jam nesuteiks. Laisvė pasiekiama tik žmogaus kitimu…“.

Tad keiskimės.

O gal mūsų valdžios viršūnės šių Vydūno žodžių nesupranta?! Gal net nežino?.. Jeigu šių jo minčių nesuvokia „mažasis, ne visai protingas, ratas“, tai gal tai supras „didysis ir labai protingas patarėjų ratas“. Laikas nelaukia. Nejaugi kraštas turi merdėti su rusiškomis ir gruziniškomis vergo grandinėmis?
Teatleidžia man skaitytojas už vydūnišką nukrypimą. Toks jau jis buvo tiesus ir atlapaširdis, kurio išminties ir šiandien dar galėtų semtis ne vienas valstybininkas.

Mokykimės iš Vydūno, iš Stasio Šalkauskio, Antano Maceinos, ir mūsų gyvenime neatsiras terpės ateistams kazlauskams, „toleregiams“ burtininkams ir kitokio plauko šarlatanams.

Vydūnas savo studijoje apie K.Donelaičio „Metus“ rašo, jog „pasidaro aišku, kad jis (K.Donelaitis) žmogų supranta visai lietuvišku būdu. Jis jį mato viduje pačiame gamtos gyvenime ir jo vyksmuose. Jam atrodo žmogaus „gimimas, augimas, brendimas, vytimas ir išnykimas visai panašus į tą, kuris darosi augmenijoje ir gyvijoje. Su visu tuo žmogus gyvena ir santykiuoja“.

Lietuvis - gamtos vaikas. Bent tokiu jis buvo. Ir lietuvio mąstysena skiriasi nuo kitų tautų. Vydūnas mus visada mokė, jog mes sau stiprybės turime semtis iš protėvių praeities, kalbos, papročių, iš mus supančios gamtos ir Kūrėjo valios. Būsime stiprūs, jeigu remsimės į Tautos praeitį, į neturėjimą svetimų dievų ir tuomet mums nereikės ieškoti po pasaulį klaidžiojančių burtininkų, nes viską turėsime savo ir net savas vergo grandines, kurios kelis kartus lengvesnės už svetimųjų.

Nebuvo Vydūnas nacionalistas. Kiekvienoje tautoje jis ieškojo gėrio daigų. Bet vis dėlto, kalbėdamas apie K.Donelaičio „Metus“, jis akcentuoja: „Labai reikšminga ir tai yra, ką K.Donelaitis apie tai kalba, kaip dorai lietuviai elgiasi, kad jie dar nėra atsikreipę nuo lietuviškumo. Todėl jis ir kartotinai ragina apsisaugoti nuo nuslinkimo nuo nutautinimo. Žmonių vertybės žymiai menkėja, taip jis sako, kad jie paveldėtomis ypatybėmis nebesirūpina ir pratinami apsireikšti ir elgtis kaip svetimieji. Tada tikrasis žmoniškumas lietuviuose tiesiog slopinamas. Ir taip tada lietuviškumas nebetenka žmonėse savo reikšmės ir išnyksta.

Bet kaip labai reikšminga žmogaus taurėjimui, K.Donelaitis skelbia gyvąjį tikybiškumą. Kur toks yra, čia žmogus visame, kas tenka patirti, kas vyksta, mato Viešpaties Dievo valią, malonę ir galią. Žmogus turi Jam atsiduoti ir visa, kas jam gyvenime tenka, priimti kaip Dievo duota. Visos patirtys yra prasmingos. Jomis žmogus skatinamas atsiminti Dievą. (…)

Toks tikybinis išmanymas yra lietuviams tarsi likimo priskirtas. Todėl tokiu ypatingu ryškumu galėjo apie tai K.Donelaitis ir kalbėti. Ir tuo tai jo kūriniai yra svarbaus tūrio. Tikybiškas žmogus mato visą gyvenimą, visa, kas vyksta platesniuose santykiuose ir skaistesnėje šviesoje. Jis gali tada ir tikrai vaizdingai pasireikšti ir tuo kitus taip paveikti, kad juose sušvinta aiškesni ir giliau siekią regėjimai“.

Po šių Vydūno žodžių, pasakytų apie K.Donelaičio kūrybą, belieka tik pridurti: grįžkime prie savo šaknų, grįžkime prie K.Donelaičio, grįžkime prie Vydūno, ir mūsų gyvenimas palengvės. Grįžkime prie dr. Vinco Kudirkos, jog „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“, ir neturėkime svetimų dievų, kurie mūsų gyvenimui uždeda nepakeliamas vergo grandines… Grįžkime ne į praėjusių šimtmečių buitį, bet grįžkime į mūsų šviesuolių dvasinį pasaulį ir pajusime, jog tikrai esame savos žemės šeimininkai, bet ne perėjūnų įrankiai. Grįžkime, nes klystkeliais per toli esame nuėję…

© 2003 "XXI amžius"