Vilnijos krašte apsilankius...
Kazimieras DOBKEVIČIUS
Jau penkiolika metų gyvuoja Kauno Vilnijos draugija,
vienijanti mokytojus, aukštųjų mokyklų dėstytojus, profesorius,
studentus, kraštotyrininkus, istorikus ir kitus patriotiškai nusiteikusius
žmones. Neseniai Kauno technologijos universiteto Vilnijos draugijos
nariai susirengė į išvyką turėdami tikslą aplankyti lietuvius Vilnijos
krašte ir susipažinti su jų reikmėmis. Maršrutas driekėsi pietryčių
link, užsukant į Varėną, Eišiškes, Poškonis, Dieveniškes, Jurgelionis,
Norviliškes, o grįžtant stabtelėta Šalčininkuose, Jašiūnuose.
Autobusas su 47 Kauno Vilnijos nariais nariais
įriedėjo į Eišiškių miestelį. Kauniečius pasitiko buvęs ilgametis
Eišiškių Stanislovo Rapalionio vidurinės mokyklos direktorius Vytautas
Dailidka, šiose apylinkėse augęs, mokęsis, siekęs lietuviškojo žodžio
visavertiškumo, jo įteisinimo šiame krašte. Idėja mokyklą pavadinti
S.Rapalionio (1485-1545) vardu pasiūlė tuometis švietimo ministras
akademikas Zigmas Zinkevičius. Mokytojas V.Dailidka papasakojo Eišiškių
istoriją.
Eišiškės, esančios už 60 km į pietus nuo Vilniaus,
įsikūrusios nedidelėje aukštumoje tarp pelkėtų Versekos aukštupio
Gornostajaus ir Versekos intako Dumblės slėnių. Tik kilometro atstumu
į rytus nuo miesto yra piliavietė. Pylimo šiaurės vakarinėje dalyje
stūkso mūrinio bokšto liekanos. Eišiškių piliavietė buvusi XIV-XV
amžių mūrinė Lietuvos pilis, gynusi nuo priešų rytines sienas.
Netoliese, buvusiame Rapalionių kaime, smulkiųjų
bajorų šeimoje, apie 1485 metus gimė vienas pirmųjų lietuvių raštijos
atstovų S.Rapalionis. Bakalauro laipsniu baigė Krokuvos universitetą.
Spėjama, kad ilgokai mokytojavo Lietuvos didikų šeimose, o 1539-1542
metais A. Kulviečio įsteigtoje Vilniaus aukštesnioje mokykloje.
1542 metais gavęs Prūsijos kunigaikščio Albrechto stipendiją, įsimatrikuliavo
Vitenbergo universitete. 1544 metais M.Liuterio vadovaujamas to
universiteto teologijos fakultetas suteikė jam teologijos daktaro
laipsnį. S.Rapalionis tapo profesoriumi ir dėstė teologiją, hebrajų
kalbą, psalmių prasmę.
Mokytojas V.Dailidka kauniečiams aprodė gražiai
įrengtas Eišiškių S. Rapalionio mokyklos klases, chemijos ir fizikos
kabinetus, kompiuterių klasę. Matėme puikią sporto salę, o šalia
statomą mokyklos priestatą. Šiame mieste lietuviai sudaro mažumą.
Labai daug čigonų, gudų, nemažai lenkų ir kitų tautybių žmonių.
Išvykos vadovas G. Adlys įteikė KTU dovanotų priemonių mokyklos
fizikos kabinetui , o mokytojų kolektyvui padovanojo Aristavos raguotį.
Atsisveikinę vykstame per Poškonis į Dieveniškes.
Stabtelime prie Lietuvos - Baltarusijos valstybės sienos. Poškonyse
mus pasitinka mokytoja Ilona Šedienė. Sustojame prie netoliese,
1991 m. gegužės 19 d. žuvusio Gintaro Žagunio pasienio užkardos.
Tai įvyko 1991 m. gegužės 19 d. Žuvusiojo vardu pavadinama Poškonių
pasienio užkarda. Mokytoja I.Šedienė papasakojo apie Poškonių istorinę
praeitį.
Kai buvo naikinama baudžiava (1861 -1865), keitėsi
ir kaimo valdomos žemės plotas, sodybų ir gyventojų skaičius. Dabar
Poškonys - seniūnijos centras. Šiuo metu čia gyvena 154 žmonės.
Šiame krašte dar ir dabar matomi 1547 metų Žygimanto Augusto nurodymu
vykdytos valakų reformos padariniai, rėžių likučių pėdsakai. Mat
valakų reforma turėjo atskirti valstiečių valdomas žemes nuo bajorų
žemės. Valstiečiai buvo apgyvendinami naujai išmatuotuose ūkiniuose
žemės vienetuose - valakuose. Įvesta trilaukė sėjomaina. Valakai
(bendras jų rėžių plotas buvo 21- 23 ha) burtų keliu buvo išdalijami
valstiečių kiemams, kurie buvo sukelti į gatvinio tipo kaimus, prie
jiems priklausančių rėžių.
Mokytoja I.Šedienė sakė, kad lietuviai šiose apylinkėse
kasmet gegužės mėnesį rengia Poezijos pavasarėlio šventę, o birželį
Joninės (Rasos) vyksta Dieveniškių pievoje, prie Gaujos upės.
Spalį renginys Uždekime Vėlinių žvakę sukviečia žmones į Poškonių
pilkapyno teritoriją. Labai glaudūs, draugiški gyventojų ryšiai
su G. Žagunio pasienio užkardos vadovybe, kariais. Kasmet minimos
G.Žagunio mirties metinės. Poškonyse seniūnijos valdžia lenkų
rankose, todėl ne visi sprendimai palankūs lietuvių bendruomenei.
Pavyzdžiui, lenkai Dieveniškėse agituoja lietuvius leisti savo atžalas
į lenkišką darželį. Esą tuomet nereikės už tai mokėti mokesčių...Tuo
tarpu už lietuvišką darželį reikia mokėti. Lietuviškame darželyje
dirba lietuvių kalbos nemokanti vedėja. Daug tokių nesuprantamų
dalykų vyksta Dieveniškių žemėje.
Atvykstame į Dieveniškes. Tai sena Lietuvos gyvenvietė,
nuo 1433 metų minima istoriniuose šaltiniuose. Žygimantas Kęstutaitis
padovanojo tuomet šį kaimą didikams Goštautams.1474 metais Dieveniškėse
pastatyta pirmoji Bažnyčia. Nuo 1542 metų Dieveniškės perėjo valstybės
žinion, tapo seniūnijos centru. Jau 1699 metais vietovė minima Lietuvos
miestų ir miestelių sąraše. Pradžios mokykla įsteigta 1866 metais.
Dabar Dieveniškės Eišiškių rajono miestelis. Visi pastatai išsidėstę
palei kelius ( rėžių reforma), sueinančius į keturkampę ištęstą
aikštę. Pokariu (nuo 1956 metų) pradėjo darbą vidurinė mokykla,
o nuo 1960 metų ir vaikų darželis.
Mūsų Vilnijos pasiuntinius pasitinka ilgametė
Dieveniškių Ryto vidurinės mokyklos direktorė Danutė Andriuškevičiūtė.
Aprodžiusi mokyklos klases, kabinetus, pakvietė į erdvesnę klasę,
papasakojo savo rūpesčius. Stinga mokytojų. Mokyklai lėšas skirsto
centralizuota buhalterija per seniūniją. Sutaupius pinigų, jų negalima
panaudoti mokyklos reikmėms, nes jas pasiima savivaldybė. Kam panaudoja,
negalime sužinoti, teigia mokyklos vadovė. Už lietuvybę reikia kovoti.
Stengiamasi, kad vaikai gautų gerą maitinimą mokykloje. Yra daug
kitų problemų
Susitikome su Dieveniškių klebonu kun. Domu Valančiausku,
kuris šioje parapijoje dirba jau aštuoniolika metų. Spalio pabaigoje
klebonas šventė garbingą šešiasdešimties metų jubiliejų. Viskas
bažnyčioje ir šventoriuje žvilga idealia tvarka. Priešais bažnyčią
klebono D. Valančiausko pastangomis stovi Švč. Mergelės Marijos
skulptūra. Pačioje bažnyčioje matome vertingų dailės kūrinių: šv.
Jurgio, šv.Lauryno XIX amžiaus paveikslai, šv.Pranciškaus skulptūra
ir kitos autentiškos vertybės. Kunigas kartu su kauniečių delegacija
vyko į pasienį, į už dešimties kilometrų esančią Norviliškių Švč.
M.Marijos Gailestingumo Motinos bažnyčią, kurią jam taip pat tenka
aptarnauti. Čia ant kalvos stūkso dar 1745 metais įsteigto pranciškonų
vienuolyno mūrai, šalia varpinė, kiti trobesiai, turintys baroko
stiliaus bruožų. Vėliau buvo statoma mūrinė bažnyčia, bet po 1831
metų sukilimo nugriauta. Jos medžiaga panaudota Alšėnų (dab. Baltarusijoje)
cerkvės ir Norviliškių kareivinių statyboje. 1900-1915 metais vienuolyno
pastate veikė kilmingųjų mergaičių pensionas. Kunigas pasakojo tokį
atsitikimą: kai markiravo valstybinę sieną, parapijiečiai liko Baltarusijoje,
o bažnyčia ir kapinės Lietuvos pusėje. Baltarusių pasieniečiai
neleido tikinčiųjų per sieną į bažnyčią. Tuomet kun. D. Valančiauskas,
atsinešęs stalą, baltą drobulę, Švč. Sakramentą ir visa, kas reikalinga,
aukojo šv. Mišias parapijiečiams, kurie stovėjo Baltarusijoje, o
kunigas Lietuvoje... Ir dabar yra problemų su apeigomis, laidotuvėmis.
Mokytoja I.Šedienė, jau vėlyvą metą, atvežė Vilnijos
draugijos narius į savo Jurgelionių pradinę mokyklą parodyti mokymosi
sąlygų, lietuvių vaikų piešinių, rankdarbių. Vienaukštis pastatas
tvarkingas, erdvus jo remonto darbus atliko patys mokytojai savo
jėgomis. Pasivaišinome mokytojos keptu pyragu, slėgtu sūriu, kava.
Jau gerokai sutemus nuvykome į Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio
vidurinę mokyklą, kurios galėtų pavydėti bet kurio Lietuvos didmiesčio
mokykla. Tai šiuolaikiškas, atitinkąs visus standartus statinys.
Puikūs kabinetai, kompiuterių klasės, didysis ir mažasis plaukymo
baseinai, dušai. Ši mokykla priklauso tiesiogiai Švietimo ministerijai.
Šiuo metu joje mokosi 950 moksleivių. Tarp jų nemažai lenkų tautybės,
kurie nori turėti lietuvių kalbos pagrindus ir integruotis į Lietuvos
valstybės kultūrinį bei visuomeninį gyvenimą. Duok Dieve, kad pagaliau
ir lenkai suprastų, jog Lietuva valstybė, siekianti, kad jos nacionalinės
mažumos gyventų ir kurtų bendrą valstybės ateitį.
Aplankėme ir Jašiūnų lietuvių vidurinę mokyklą.
Sužinojome, kad lietuviai moksleiviai taip pat turi įvairių problemų.
Pavyzdžiui, lenkiškų mokyklų moksleivių krepšelis net 1000 litų
didesnis už lietuviškų mokyklų moksleivių krepšelį. Tiesiog neįtikėtina.
Kodėl?
Visai Lietuvai turi rūpėti mūsų Vilnijos lietuvių
švietimo ir buities problemos. Dažniau vykime į šias vietoves. Neužmirškime
savo tautiečių.
Šalčininkų rajonas
Autoriaus ir Gedimino Adlio nuotraukos
© 2003 "XXI amžius"
|