Atnaujintas 2003 m. gruodžio 17 d.
Nr.96
(1200)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Vilnijos krašte apsilankius...

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Dieveniškių klebonas
kun. Domas Valančiauskas
Grupė Kauno „Vilnijos“ draugijos narių
Dieveniškėse prie lietuvių vidurinės
mokyklos pastato. Pirmas iš kairės
pirmoje eilėje - KTU dėstytojas Gediminas Adlys
Poškonyse prie Gintaro Žagunio užkardos.
Kairėje – mokytoja Ilona Šedienė pasakoja
apylinkės istoriją
Lietuvybės puoselėtojos Dieveniškėse
(iš kairės): „Ryto“ vidurinės mokyklos
direktorė Danutė Andriuškevičiūtė ir
Jurgelionių pradinės mokyklos
mokytoja Ilona Šedienė
Lietuvybės puoselėtojas Eišiškių Stanislovo
Rapalionio vidurinės mokyklos mokytojas
Vytautas Dailidka

Dieveniškių Švč. M. Marijos
Rožančinės bažnyčia

Jau penkiolika metų gyvuoja Kauno „Vilnijos“ draugija, vienijanti mokytojus, aukštųjų mokyklų dėstytojus, profesorius, studentus, kraštotyrininkus, istorikus ir kitus patriotiškai nusiteikusius žmones. Neseniai Kauno technologijos universiteto „Vilnijos“ draugijos nariai susirengė į išvyką turėdami tikslą aplankyti lietuvius Vilnijos krašte ir susipažinti su jų reikmėmis. Maršrutas driekėsi pietryčių link, užsukant į Varėną, Eišiškes, Poškonis, Dieveniškes, Jurgelionis, Norviliškes, o grįžtant stabtelėta Šalčininkuose, Jašiūnuose.

Autobusas su 47 Kauno „Vilnijos“ nariais nariais įriedėjo į Eišiškių miestelį. Kauniečius pasitiko buvęs ilgametis Eišiškių Stanislovo Rapalionio vidurinės mokyklos direktorius Vytautas Dailidka, šiose apylinkėse augęs, mokęsis, siekęs lietuviškojo žodžio visavertiškumo, jo įteisinimo šiame krašte. Idėja mokyklą pavadinti S.Rapalionio (1485-1545) vardu pasiūlė tuometis švietimo ministras akademikas Zigmas Zinkevičius. Mokytojas V.Dailidka papasakojo Eišiškių istoriją.

Eišiškės, esančios už 60 km į pietus nuo Vilniaus, įsikūrusios nedidelėje aukštumoje tarp pelkėtų Versekos aukštupio Gornostajaus ir Versekos intako Dumblės slėnių. Tik kilometro atstumu į rytus nuo miesto yra piliavietė. Pylimo šiaurės vakarinėje dalyje stūkso mūrinio bokšto liekanos. Eišiškių piliavietė – buvusi XIV-XV amžių mūrinė Lietuvos pilis, gynusi nuo priešų rytines sienas.

Netoliese, buvusiame Rapalionių kaime, smulkiųjų bajorų šeimoje, apie 1485 metus gimė vienas pirmųjų lietuvių raštijos atstovų S.Rapalionis. Bakalauro laipsniu baigė Krokuvos universitetą. Spėjama, kad ilgokai mokytojavo Lietuvos didikų šeimose, o 1539-1542 metais – A. Kulviečio įsteigtoje Vilniaus aukštesnioje mokykloje. 1542 metais gavęs Prūsijos kunigaikščio Albrechto stipendiją, įsimatrikuliavo Vitenbergo universitete. 1544 metais M.Liuterio vadovaujamas to universiteto teologijos fakultetas suteikė jam teologijos daktaro laipsnį. S.Rapalionis tapo profesoriumi ir dėstė teologiją, hebrajų kalbą, psalmių prasmę.

Mokytojas V.Dailidka kauniečiams aprodė gražiai įrengtas Eišiškių S. Rapalionio mokyklos klases, chemijos ir fizikos kabinetus, kompiuterių klasę. Matėme puikią sporto salę, o šalia statomą mokyklos priestatą. Šiame mieste lietuviai sudaro mažumą. Labai daug čigonų, gudų, nemažai lenkų ir kitų tautybių žmonių. Išvykos vadovas G. Adlys įteikė KTU dovanotų priemonių mokyklos fizikos kabinetui , o mokytojų kolektyvui padovanojo Aristavos raguotį.

Atsisveikinę vykstame per Poškonis į Dieveniškes. Stabtelime prie Lietuvos - Baltarusijos valstybės sienos. Poškonyse mus pasitinka mokytoja Ilona Šedienė. Sustojame prie netoliese, 1991 m. gegužės 19 d. žuvusio Gintaro Žagunio pasienio užkardos. Tai įvyko 1991 m. gegužės 19 d. Žuvusiojo vardu pavadinama Poškonių pasienio užkarda. Mokytoja I.Šedienė papasakojo apie Poškonių istorinę praeitį.

Kai buvo naikinama baudžiava (1861 -1865), keitėsi ir kaimo valdomos žemės plotas, sodybų ir gyventojų skaičius. Dabar Poškonys - seniūnijos centras. Šiuo metu čia gyvena 154 žmonės. Šiame krašte dar ir dabar matomi 1547 metų Žygimanto Augusto nurodymu vykdytos valakų reformos padariniai, rėžių likučių pėdsakai. Mat valakų reforma turėjo atskirti valstiečių valdomas žemes nuo bajorų žemės. Valstiečiai buvo apgyvendinami naujai išmatuotuose ūkiniuose žemės vienetuose - valakuose. Įvesta trilaukė sėjomaina. Valakai (bendras jų rėžių plotas buvo 21- 23 ha) burtų keliu buvo išdalijami valstiečių kiemams, kurie buvo sukelti į gatvinio tipo kaimus, prie jiems priklausančių rėžių.

Mokytoja I.Šedienė sakė, kad lietuviai šiose apylinkėse kasmet gegužės mėnesį rengia „Poezijos pavasarėlio“ šventę, o birželį – Joninės (Rasos) vyksta Dieveniškių pievoje, prie Gaujos upės. Spalį renginys „Uždekime Vėlinių žvakę“ sukviečia žmones į Poškonių pilkapyno teritoriją. Labai glaudūs, draugiški gyventojų ryšiai su G. Žagunio pasienio užkardos vadovybe, kariais. Kasmet minimos G.Žagunio mirties metinės. Poškonyse seniūnijos valdžia – lenkų rankose, todėl ne visi sprendimai palankūs lietuvių bendruomenei. Pavyzdžiui, lenkai Dieveniškėse agituoja lietuvius leisti savo atžalas į lenkišką darželį. Esą tuomet nereikės už tai mokėti mokesčių...Tuo tarpu už lietuvišką darželį reikia mokėti. Lietuviškame darželyje dirba lietuvių kalbos nemokanti vedėja. Daug tokių nesuprantamų dalykų vyksta Dieveniškių žemėje.

Atvykstame į Dieveniškes. Tai sena Lietuvos gyvenvietė, nuo 1433 metų minima istoriniuose šaltiniuose. Žygimantas Kęstutaitis padovanojo tuomet šį kaimą didikams Goštautams.1474 metais Dieveniškėse pastatyta pirmoji Bažnyčia. Nuo 1542 metų Dieveniškės perėjo valstybės žinion, tapo seniūnijos centru. Jau 1699 metais vietovė minima Lietuvos miestų ir miestelių sąraše. Pradžios mokykla įsteigta 1866 metais. Dabar Dieveniškės – Eišiškių rajono miestelis. Visi pastatai išsidėstę palei kelius ( rėžių reforma), sueinančius į keturkampę ištęstą aikštę. Pokariu (nuo 1956 metų) pradėjo darbą vidurinė mokykla, o nuo 1960 metų – ir vaikų darželis.

Mūsų „Vilnijos“ pasiuntinius pasitinka ilgametė Dieveniškių „Ryto“ vidurinės mokyklos direktorė Danutė Andriuškevičiūtė. Aprodžiusi mokyklos klases, kabinetus, pakvietė į erdvesnę klasę, papasakojo savo rūpesčius. Stinga mokytojų. Mokyklai lėšas skirsto centralizuota buhalterija per seniūniją. Sutaupius pinigų, jų negalima panaudoti mokyklos reikmėms, nes jas pasiima savivaldybė. Kam panaudoja, negalime sužinoti, teigia mokyklos vadovė. Už lietuvybę reikia kovoti. Stengiamasi, kad vaikai gautų gerą maitinimą mokykloje. Yra daug kitų problemų…

Susitikome su Dieveniškių klebonu kun. Domu Valančiausku, kuris šioje parapijoje dirba jau aštuoniolika metų. Spalio pabaigoje klebonas šventė garbingą šešiasdešimties metų jubiliejų. Viskas bažnyčioje ir šventoriuje žvilga idealia tvarka. Priešais bažnyčią klebono D. Valančiausko pastangomis stovi Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Pačioje bažnyčioje matome vertingų dailės kūrinių: šv. Jurgio, šv.Lauryno XIX amžiaus paveikslai, šv.Pranciškaus skulptūra ir kitos autentiškos vertybės. Kunigas kartu su kauniečių delegacija vyko į pasienį, į už dešimties kilometrų esančią Norviliškių Švč. M.Marijos Gailestingumo Motinos bažnyčią, kurią jam taip pat tenka aptarnauti. Čia ant kalvos stūkso dar 1745 metais įsteigto pranciškonų vienuolyno mūrai, šalia varpinė, kiti trobesiai, turintys baroko stiliaus bruožų. Vėliau buvo statoma mūrinė bažnyčia, bet po 1831 metų sukilimo nugriauta. Jos medžiaga panaudota Alšėnų (dab. Baltarusijoje) cerkvės ir Norviliškių kareivinių statyboje. 1900-1915 metais vienuolyno pastate veikė kilmingųjų mergaičių pensionas. Kunigas pasakojo tokį atsitikimą: kai markiravo valstybinę sieną, parapijiečiai liko Baltarusijoje, o bažnyčia ir kapinės – Lietuvos pusėje. Baltarusių pasieniečiai neleido tikinčiųjų per sieną į bažnyčią. Tuomet kun. D. Valančiauskas, atsinešęs stalą, baltą drobulę, Švč. Sakramentą ir visa, kas reikalinga, aukojo šv. Mišias parapijiečiams, kurie stovėjo Baltarusijoje, o kunigas – Lietuvoje... Ir dabar yra problemų su apeigomis, laidotuvėmis.

Mokytoja I.Šedienė, jau vėlyvą metą, atvežė „Vilnijos“ draugijos narius į savo Jurgelionių pradinę mokyklą parodyti mokymosi sąlygų, lietuvių vaikų piešinių, rankdarbių. Vienaukštis pastatas tvarkingas, erdvus – jo remonto darbus atliko patys mokytojai savo jėgomis. Pasivaišinome mokytojos keptu pyragu, slėgtu sūriu, kava. Jau gerokai sutemus nuvykome į Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio vidurinę mokyklą, kurios galėtų pavydėti bet kurio Lietuvos didmiesčio mokykla. Tai šiuolaikiškas, atitinkąs visus standartus statinys. Puikūs kabinetai, kompiuterių klasės, didysis ir mažasis plaukymo baseinai, dušai. Ši mokykla priklauso tiesiogiai Švietimo ministerijai. Šiuo metu joje mokosi 950 moksleivių. Tarp jų – nemažai lenkų tautybės, kurie nori turėti lietuvių kalbos pagrindus ir integruotis į Lietuvos valstybės kultūrinį bei visuomeninį gyvenimą. Duok Dieve, kad pagaliau ir lenkai suprastų, jog Lietuva – valstybė, siekianti, kad jos nacionalinės mažumos gyventų ir kurtų bendrą valstybės ateitį.

Aplankėme ir Jašiūnų lietuvių vidurinę mokyklą. Sužinojome, kad lietuviai moksleiviai taip pat turi įvairių problemų. Pavyzdžiui, lenkiškų mokyklų moksleivių krepšelis net 1000 litų didesnis už lietuviškų mokyklų moksleivių krepšelį. Tiesiog neįtikėtina. Kodėl?

Visai Lietuvai turi rūpėti mūsų Vilnijos lietuvių švietimo ir buities problemos. Dažniau vykime į šias vietoves. Neužmirškime savo tautiečių.

Šalčininkų rajonas
Autoriaus ir Gedimino Adlio nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija