Atnaujintas 2003 m. gruodžio 17 d.
Nr.96
(1200)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Migrantų ir pabėgėlių sielovados bruožai

Mindaugas BUIKA

Ligoninėje gydytoja prižiūri vieną iš prie
Italijos Lampedūzos salos aptiktų nelegalių
imigrantų.Viduržemio jūroje tarp Afrikos
ir Italijos spalio pabaigoje galėjo žūti
daugiau kaip 80 migrantų. Italų pakrantės
sargyba viename pabėgėlių laive aptiko
13 afrikiečių kūnus, kurie, plaukdami jūra
, mirė nuo alkio, vandens trūkumo ir šalčio.
Likę gyvi migrantai pasakojo, kad iš pradžių
laivu plaukė apie 100 žmonių. Pakrantės
sargybai pavyko išgelbėti tik 15 visiškai
išsekusių migrantų. Jie iš karto pamaitinti
ir pagirdyti. Lapmedūzos sala į pietus nuo
Sicilijos yra arčiau Afrikos krantų nei
Italijos žemyninės dalies. Ji dažnai yra
pirmoji pabėgėlių iš Afrikos stotelė

Statistiniai vertinimai reikalauja naujo pastoracijos suvokimo

Šventasis Sostas, rūpindamasis 175 milijonų pasaulio migrantų (tai yra apie tris procentus planetos gyventojų) ir ypač 45 milijonų pabėgėlių vis labiau nerimą keliančiomis gyvenimo sąlygomis, lapkričio 17-22 dienomis Romoje surengė penktąjį tarptautinį migrantų ir pabėgėlių pastoracijos kongresą, kuriame dalyvavo beveik 300 už šią specifinę sielovadą atsakingų kardinolų, vyskupų ir kunigų iš 99 šalių. Tarp dalyvių buvo ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegatas užsienyje gyvenančių lietuvių katalikų sielovadai kanadietis kunigas Edmundas Putrimas.

Į susitikimą, kurio tema „Vėl pradėti nuo Kristaus – už migrantų ir pabėgėlių sielovadinės globos atnaujinimą“, taip pat atvyko Jungtinių Tautų Organizacijos struktūrų ekspertai, pabėgėliais besirūpinančių vienuolijų ir bažnytinių sąjūdžių atstovai. Kadangi migrantų ir pabėgėlių, dažnai atsiduriančių labai skirtingose kultūrinėse sąlygose, sielovadai yra aktualus ekumeninis bei tarpreliginis dialogas, į kongresą buvo pakviestos ir savo broliškas delegacijas atsiuntė Anglikonų Bažnyčia, Pasaulio liuteronų federacija, Konstantinopolio stačiatikių patriarchas ir Pasaulio Bažnyčių taryba.

Didėjantis migrantų skaičius (per pastaruosius 30 metų išaugęs du kartus) ir išnaudojimas – kartais jų atžvilgiu vartojama netgi „naujosios vergijos“ samprata – skatina Bažnyčią ieškoti ne tik naujų pastoracinės strategijos būdų mobiliojoje visuomenėje, bet ir drąsiai pasisakyti apie žmogaus teisų gynimą. Štai spaudos konferencijoje, kalbėdamas apie Romoje vykusio kongreso aktualumą, atsakingos už jo surengimą Popiežiškosios migrantų ir keliautojų sielovados tarybos pirmininkas japonų kilmės kardinolas Stefenas Fumijas Hamao išreiškė nepasitenkinimą, kad pastangos apginti migrantų ir pabėgėlių teises daugelyje valstybių yra ignoruojamos. Kaip pavyzdį jis nurodė šiemet įsigaliojusią Jungtinių Tautų „Konvenciją dėl migrantų dirbančiųjų ir jų šeimos narių apsaugos“, kurią ratifikavo tik migrantus „siunčiančios“ neturtingosios šalys, o juos „priimančios“ valstybės dokumento patvirtinti neskuba.

Tarptautinės migracijos organizacijos (OIM) duomenimis, daugiausia migrantų yra Jungtinėse Amerikos Valstijose(iš 285 mln. šalies gyventojų 35 mln. gimę užsienyje) ir Rusijos Federacijoje (iš 145 mln. gyventojų trylika milijonų yra atvykėliai). Tačiau, skaičiuojant procentais, didžiausią gyventojų dalį (daugiau kaip 20 proc.) svetimšaliai sudaro Šveicarijoje. Daugelyje kitų Vakarų Europos šalių migrantai jau sudaro nuo 5 iki 15 proc. krašto gyventojų. „Aš manau, kad minėta Konvencija iš turtingų šalių visuomenės reikalauja fundamentalaus vertybinio atsivertimo, kad imigrantai būtų laikomi žmonėmis su savo teisėmis, o ne objektais prekybos rinkoje“, – sakė spaudos konferencijoje dalyvavęs Popiežiškosios migrantų sielovados tarybos darbuotojas amerikietis kunigas Maiklas Bliūmas. Jis pažymėjo, kad migrantų ir pabėgėlių sielovadoje kartais sunku nubrėžti ribą tarp pastoracinio darbo ir socialinės bei politinės veiklos ginant išnaudojamų svetimšalių reikalus civilinėse institucijose.

Tarptautinės politikos žargone sąvoka „migrantas“ reiškia asmenį, kuris išvyksta į užsienį „laimės ieškoti“ daugiausia dėl ekonominių priežasčių, tikėdamasis rasti geriau mokamą darbą. Tuo tarpu „pabėgėlio“ supratimas siejamas su politinėmis problemomis – priverstiniu išvykimu iš savo tėvynės dėl karinio konflikto, persekiojimo, susidorojimo grėsmės. Kiekvienu atveju atvykėliai susiduria su nemažais sunkumais dėl griežtų imigracijos įstatymų, ksenofobijos ar net rasizmo, tačiau dramatiškiausia yra vadinamųjų „nelegalų“ padėtis. Popiežiškosios migrantų sielovados tarybos sekretorius italas arkivyskupas Agostinas Marketas priminė statistinius vertinimus, kad kiekvienais metais nelegaliai į JAV, Kanadą, Australiją ir Naująją Zelandiją atvyksta apie 500 tūkst. žmonių. Taip pat apie puse milijono „nelegalų“ kasmet pasipildo Europos Sąjungos šalys. Ši prekyba žmonėmis nusikaltėlių grupuotėms neša milijardinį pelną.

Kalbėdamas kongrese Santošo (Brazilija) vyskupas Žasyras Braidas pažymėjo žiniasklaidos atsakomybę už „Vakarų propagandą“, kuri siūlo neva greitai pasiekiamos gerovės iliuziją. Televizija, filmai ir internetas yra užpildyti šia propaganda apie lengvą, klestintį ir laimingą gyvenimą visiems. Sąmoningai ar ne, tačiau ši paviršutiniška informacija suvilioja vargšus „ieškoti laimės sau ir savo šeimai tame blizgančiame pasaulyje ir jokie įstatymai jų negali sulaikyti nuo pažadėtosios žemės siekimo“, sakė vyskupas Ž.Braidas. Dažnai šie žmonės, ypač jeigu jie tampa mafijos nelegalaus verslo aukomis, pasmerkiami vergiškam darbui, pažeminimui, prievartinei prostitucijai, vaikų pornografijai ar savo organų pardavimui. Todėl neturtingesnių šalių katalikų ganytojai turi jausti pareigą perspėti emigracijai besirengiančius asmenis, kad išvykimas toli gražu negarantuoja lengvo gyvenimo ir kad tame procese, ypač jeigu jis nelegalus, į pavojų gali būti statomas ne tik žmogiškasis orumas, bet ir pati gyvybė.

Bažnyčiai negali būti „savų ar nesavų“ žmonių

Kiek kitokiu aspektu apie migrantų problemą tarptautiniame kongrese Romoje kalbėjo JAV sostinės Vašingtono arkivyskupas kardinolas Teodoras Makarikas, pabrėžęs Bažnyčios, kaip migrantų gynėjos, vaidmenį. „Dabartinė padėtis pasaulyje iškėlė mums liūdną realybę, kai milijonai žmonių prarado teisę likti savo namuose arba prarado galimybę įgyvendinti šią teisę“, – sakė kardinolas. Iš tikrųjų teisę „likti namuose“ apibrėžia teisė gyventi savo tėvynėje, bręsti savo šeimoje ir darbuotis savo aplinkos kultūroje. Tačiau jeigu dėl ekonominių sunkumų, religinės diskriminacijos arba karinio konflikto padoriai ir tinkamai gyventi „savo namuose“ jau nėra įmanoma, lieka galimybė pasinaudoti teise išvykti gyventi kitur.

„Kai kas kalba apie ekonominę migraciją kaip apie kažką gėdingo arba neturint garbingos motyvacijos, paliekant savo tėvynę, – kalbėjo kardinolas T.Makarikas. – Tačiau iš tikrųjų taip nėra: ekonominiai migrantai, kurie svetur ieško darbo, kad galėtų išlaikyti save ir paremti savo šeimas bei turėti geresnį gyvenimą, turi būti sutinkami visur“. Aiškindamas migrantus ir pabėgėlius priimančių šalių Bažnyčios sielovados klausimus, kardinolas T.Makarikas iškėlė tris svarbiausius šios pastoracijos aspektus: prieglobsčio ieškančiųjų gynimą, broliškumo jiems rodymą ir jų globą.

Gynimas reiškia, kad Bažnyčia turi išnaudoti kiekvieną galimybę darant įtaką vietinei nacionalinei ir tarptautinei politikai, kad būtų rodoma pagarba persikėlusių asmenų teisėms ir jais būtų tinkamai rūpinamasi. „Broliškumo liudijimas jiems yra esminis dalykas, nepriklausomai nuo to, ar jie yra mūsų Bažnyčios nariai, – sakė kardinolas. – Jie yra tos pačios bendros šeimos nariai, broliai ir seserys vienos Dievo žmonių šeimos“. Pagaliau bažnytinė globa turi apimti dvasinę ir materialinę paramą, ypatingas pastangas sielovadinei migrantų ir pabėgėlių vaikų priežiūrai, ligonių ir neįgaliųjų slaugai.

„Net jeigu ši parama neturi tiesioginės evangelizavimo intencijos, Kristus yra pagrindas visko, ką mes darome, – aiškino Vašingtono ganytojas. – Mes, tikintieji, visada turime pabrėžti šį savo ryšį su Kristumi, ir tai turi būti išreikšta visur, ką mes darome“. Nors galbūt Bažnyčios fizinės galimybės yra ribotos bei atsiliepia resursų stoka, tačiau migrantų ir pabėgėlių religinis švietimas yra būtinas. Iš svetur atvykę žmonės yra jautrūs ir patiria nemažus išbandymus, todėl Bažnyčios pareiga yra priminti jiems jų, kaip sukurtų pagal Dievo paveikslą ir panašumą, vertę ir tai, kad jie visada yra Dievo mylimi. „Tas žinojimas yra esminis kiekvienam žmogui ir net jeigu tai jau primenama netgi patiriant pabėgėlių stovyklos sunkumus, tai vis tiek šis mokymas yra reikšmingas humanizavimo prasme bei kaip Dievo buvimo suvokimo ugdymas“.

JAV katalikų žinių agentūros pateiktoje išsamioje kardinolo T.Makariko pranešimo kongrese apžvalgoje taip pat pateikiamas ganytojo atsakymas į tuos nusiskundimus Bažnyčios atstovų, kurie sako, jog nespėja susitvarkyti su savosios bendruomenės rūpesčiais, tad nebelieka laiko ir galimybių užsiimti migrantų reikalais. Tačiau įveikiant šį svarbų iššūkį Bažnyčiai negali būti „savų ar nesavų“, pažymėjo ganytojas. Naujieji diecezijos ateiviai, kaip ir jau nuolat čia gyvenantys katalikai yra „mūsų broliai ir seserys vienoje Dievo žmonių šeimoje ir jie ateina Dievo rankų vedami“, todėl nusipelno tokios pat sielovadinės globos. Katalikai migrantai realiai ženklina Bažnyčios visuotinumą, todėl turi būti svetingai priimti vietinėje tikinčiųjų bendruomenėje.

Ekumeninio ir tarpreliginio dialogo reikšmė

Kaip tik šį bendrumo su migrantais aspektą savo pasisakyme akcentavo Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas Valteris Kasperis. Pasiremdamas gimtosios Vokietijos patirtimi, jis nurodė, jog vokiečių katalikai, susitikdami su to paties tikėjimo „migrantais ir pabėgėliais, stiprina mūsų Bažnyčios visuotinumo suvokimą ir mūsų katalikiškumą“. „Katalikų bendruomenės, priimdamos kitų tautų ir kitų kultūrų atstovus, susipažindamos su kitomis tradicijomis, praranda savo dažnai pernelyg tautišką etninį ir socialinį ribotumą ir tampa labiau katalikiškomis (visuotinėmis)“, – aiškino kardinolas V.Kasperis, pripažindamas, jog imigrantai tokiu būdu ne tik gauna, bet ir turi ką pasiūlyti.

Dėl migracijos katalikai taip pat turi galimybę kontaktuoti su kitų konfesijų krikščionimis, stiprinti ekumeninį dialogą, įvertinti kitus krikščioniško gyvenimo aspektus. Pavyzdžiui, katalikai, bendraudami su savo draugais protestantais, labiau ima suvokti Šventojo Rašto reikšmę; protestantai savo ruožtu iš katalikų sužino apie Eucharistijos aukos prasmę, o katalikai ir stačiatikiai gali pasidalyti dalyvavimo liturgijos slėpinyje patyrimu. Tačiau šiame krikščioniškų bendruomenių susimaišyme iškyla pavojus, jog kai kurie žmonės gali pradėti galvoti, kad skirtumai tarp krikščioniškų konfesijų nėra reikšmingi arba kad tų skirtumų lyg ir nebėra. Bet tai nėra ekumeninio dialogo tikslas, nes tikroji bendrystė yra „ne Bažnyčių, kurios gyvena draugystėje viena su kita, pliuralizmas, bet tikėjimo, sakramentų, ypač Eucharistijos bendrumas, ir ypač bendrumas apaštaliniame vadovavime“.

Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos sekretorius italas arkivyskupas Pieras Luidžis Čelata kalbėjo, kad migracija taip pat skatina katalikų bendruomenių bendravimą su kitų religijų išpažinėjais, ypač su musulmonais, kurių skaičius tarp migrantų Vakarų Europoje didėja. Štai, pasak statistikos duomenų, iš Italijoje gyvenančių 2,5 milijono legalių migrantų („nelegalių“, kaip vertinama, yra dar daugiau) 30 proc. yra katalikai, 21 proc. – kitų konfesijų krikščionys ir 35 proc. – musulmonai. Krikščionis dialogui įkvepia pripažinimas, kad Dievas kiekvieną žmogų sukūrė pagal savo panašumą ir visus žmones kviečia pas save, sakė arkivyskupas P.Čelata.

Katalikų Bažnyčia tiki, kad Dievo dvasia gali veikti kituose tikėjimuose ir kad krikščionys yra pašaukti atrasti šiuos Dievo veikimo pėdsakus, žinoma, neprarandant pareigos liudyti tikėjimo Kristumi pilnatvę. Tarpreliginis dialogas taip pat sąlygoja praktinį nusistatymą, pavyzdžiui, ginant kiekvieno žmogaus teisę laisvai išpažinti savo tikėjimą ir skatinant darną bendruomenėse, tautose ir pasaulyje, kur egzistuoja įvairios religijos bei religinės „daugumos“ ir „mažumos“. Ypač pavojinga, kai kartais religija parodoma kaip viena iš egzistuojančių tarptautinių problemų priežasčių, pavyzdžiui, terorizmo, kuris remiasi kraštutinėmis islamo nuostatomis. Žinoma, kartais religija gali būti panaudota politiniams tikslams, tad religinių lyderių pareiga – mokyti tikinčiuosius, kad jie savo tikėjimą saugotų nuo politinių manipuliacijų, pabrėžė arkivyskupas P.Čelata.

Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas prancūzas kardinolas Polis Puparas taip pat nurodė, jog „daugelis politikų ir žiniasklaida bei tarptautinės organizacijos pagrįstai susirūpinusios dėl konfliktų, kuriuose Dievas maišomas su politinėmis ambicijomis, revoliucine prievarta, fundamentalizmu ir destruktyvine neapykanta“.

Tikroji kultūra vystosi iš kartu gyvenančių žmonių, kurie bendrauja ir šiam bendram gyvenimui suteikia prasmę. Tikroji kultūra nėra statiška, o vystosi priklausomai nuo iškylančių naujų situacijų ir iššūkių bei naujų žmonių tarpusavio sąveikos. Tai ypač ryšku Prancūzijoje, kur pastaraisiais dešimtmečiais dėl sparčios migracijos musulmonai jau sudaro apie dešimt procentų iš 60 milijonų Prancūzijos gyventojų, kurių dauguma yra katalikai. Naujose daugiakultūrinėse visuomenėse yra būtinas tarpkultūrinis dialogas, kuriame būtų pabrėžiamos visiems žmonėms bendros pozityvios vertybės, o taip pat skatinama suvokti, jog kiekviena kultūra turi savo silpnųjų pusių, kurios gali trukdyti žmogiškajam orumui, teisingumui ir broliškai meilei įgyvendinti, aiškino kardinolas P.Puparas.

Jis priminė, jog „visi žmonės turi teisę reikalauti, kad būtų pripažintas ir gerbiamas jų identitetas, tačiau tai neišlaisvina jų nuo pareigų visuomenei, kurioje kiekviena kultūra turi teisę į jos savitumo pripažinimą“. Kaip tik ši teisė sąlygoja atskiros kultūros įvertinimą visos visuomenės akyse ir padeda ją integruoti į kitų žmonių grupes. Jeigu svetimšalių kultūrinis savitumas nėra pripažįstamas ar net išjuokiamas, šis pažeminimas natūraliai sąlygoja vidinį protestą, teisingumo reikalavimą ir neretai sukelia ekstremizmo apraiškas. „Ši liūdna realybė trečiojo tūkstantmečio pradžioje išryškėjusi daugelyje pasaulio regionų, - pripažino Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas. – Ji tampa rimta šių dienų problema, kuriai Bažnyčia negali likti abejinga“.

Popiežius prašomas parašyti encikliką

Lapkričio 20 dieną audiencijoje priėmęs kongreso dalyvius popiežius Jonas Paulius II paragino Bažnyčią ginti migrantų ir pabėgėlių žmogiškąjį orumą, o valstybes – laikytis naujosios Jungtinių Tautų konvencijos, nurodančios migrantų teises, nuostatų. „Darbas užtikrinant gerovę daugeliui vyrų ir moterų, kurie dėl įvairių priežasčių negyvena savo tėvynėse, kartu yra plati erdvė naujajai evangelizacijai, kuriai yra pašaukta visa Bažnyčia“, - sakė Šventasis Tėvas. Jis pažymėjo, kad šiuose pastoracijos baruose naujų programų kurti nereikia, nes „programa jau egzistuoja: tai planas, randamas Evangelijoje ir gyvojoje Tradicijoje. Pagrindinis jos centras yra pats Kristus, kuris turi būti pažįstamas, mylimas ir Juo sekama… kad su Juo būtų perkeičiama istorija iki jos galutinio išsipildymo“.

Priminęs 2003 m. liepos 1 d. įsigaliojusią Tarptautinę konvenciją dėl dirbančių migrantų ir jų šeimos narių teisių, kurios turi laikytis visos šalys, Popiežius taip pat paragino valstybes rodyti pagarbą ir kitoms tarptautinėms sutartims dėl migrantų ir pabėgėlių reikalų. „Tokia tų asmenų apsauga turi būti garantuota kiekvienoje pilietinėje visuomenėje ir prisiimta visų krikščionių“, - pabrėžė Jonas Paulius II. Jis taip pat pranešė, kad Popiežiškoji migrantų ir keliautojų sielovados taryba jo nurodymu rengia naują dokumentą apie šių dienų migrantų ir pabėgėlių dvasinius bei pastoracinius poreikius.

„Naujoji instrukcija pateiks migracijos fenomeną kaip būdą skatinti dialogą, taiką ir Evangelijos skelbimą, - aiškino Popiežius tarptautinio kongreso dalyviams. – Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas ekumeniniam migracijos aspektui, ryšiams su krikščionimis, kurie dar nėra visiškoje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia, palaikyti“. Taip pat jame bus akcentuojama tarpreliginio dialogo reikšmė, pirmiausia atsižvelgiant į islamo išpažinėjų gausą tarp migrantų. Šventasis Tėvas sakė esąs įsitikinęs, kad naujasis dokumentas atitiks visus migrantų pastoracijos reikalavimus ir pabrėš sielovadininkų glaudaus bendradarbiavimo su vietos ganytojais reikšmę.

Vėliau duodamas interviu JAV katalikų laikraščiui „National Catholic Reporter“ Popiežiškosios migrantų ir keliautojų tarybos pirmininkas kardinolas S.Hamao paaiškino, kad jo vadovaujama dikasterija dabar peržiūri dar 1969 metais paskelbtą Vatikano dokumentą „Pastoralis Migratorum Cura“, kurio nauja redakcija su pagrindinėmis direktyvomis pabėgėlių ir migrantų sielovadai turėtų būti paskelbta ateinančiais metais. Kardinolas taip pat atkreipė dėmesį į kai kurių kongreso dalyvių bei kitų Bažnyčios hierarchų pageidavimą, kad popiežius Jonas Paulius II parašytų naują encikliką migrantų sielovados klausimais.

„Dėl migrantų ir pabėgėlių sielovadinės globos Šventasis Tėvas yra parašęs daug kreipimųsi ir apaštalinių laiškų, tačiau apie šias dideles problemas niekada nėra paskelbęs enciklikos, - sakė kardinolas S.Hamao. – Ne visi, bet daugelis Popiežiškosios tarybos narių norėtų ateityje turėti encikliką“. Taip pat ir Vokietijos vyskupų konferencijos Migrantų reikalų komisijos pirmininko Miunsterio vyskupo augziliaro nuomone, „enciklika suteiktų naują visuotinį impulsą užsiimti migracijos fenomenu tiek pastoracinės, tiek ir politinės globos plotmėje“. Enciklika yra laikoma aukščiausio lygio Popiežiaus mokymo dokumentu. Per savo 25 pontifikato metus Jonas Paulius II yra parašęs keturiolika enciklikų. Paskutinioji, skirta Eucharistijai, buvo paskelbta 2003-iųjų balandį.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija