Rasti arkivyskupo laiškų autografai
Danutė LABANAUSKIENĖ
|
|
Arkivyskupo Mečislovo Reinio
ganytojiškų laiškų rankraščiai
|
Lapkričio 8 dieną minėjome Vilniaus arkivyskupo Mečislovo Reinio
(1884-1953) penkiasdešimtąsias mirties metines.
Dar šią vasarą arkiv. M.Reinys buvo prisimintas
Utenos apskrities Daugailių bažnyčioje, kurioje 1907 metais jis
buvo įšventintas kunigu ir kurios šventoriuje yra supiltas jo simbolinis
kapas. Rudenį Užpaliuose vyko jam skirta konferencija. Apie tuos
įvykius galime plačiau pasiskaityti šių renginių dalyvės bei pranešėjos
istorikės dr. Aldonos Vasiliauskienės straipsnyje Jo gyvenimas
buvo kupinas pasiaukojimo (XXI amžius, 2003 11 07, Nr.85).
Netrukus, 2004-ųjų vasario 5 d., minėsime 120-ąsias
M.Reinio gimimo sukaktuves.
Ne visos žinios apie garsųjį arkivyskupą yra surinktos.
Todėl kiekviena nauja jų kruopelytė padės geriau pažinti jo darbus,
suvokti jo asmenybę.
Neseniai Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos
Rankraščių skyriuje, baigus aprašinėti Vilniaus arkivyskupijos kolekciją,
rasti 1942-1943 metų arkiv. M.Reinio ganytojiško laiško bei jo administracinių
aplinkraščių autografai, parašyti jo aiškiu, lengvai įskaitomu braižu.
Jie suteikia mums naujų įžvalgų apie arkivyskupo pastoracinę veiklą
karo metu, jo požiūrį į tuometinius pasaulio įvykius, Lietuvos dvasininkų
pareigas. 1942 m. rugpiūčio 30 d. ganytojiškame laiške (F318, sign.
38944) arkivyskupas atkreipia dėmesį į pasikeitusias gyvenimo sąlygas.
Karo veiksmai, pasak arkiv. M.Reinio, išlaisvino arkivyskupiją nuo
oficialaus komunistinio ateizmo, tačiau dar šio karo išvakarėse
daugelis tikinčių bendrapiliečių buvo nublokšti į Rytus, į Sovietų
Sąjungos gilumą, kur ateistinė veikla dar labiau stiprėjo ir tvirtėjo.
Šiuo pavojingu laiku, toliau tęsė arkiv. M.Reinys, dvasininkai turi
išsiskirti iš kasdieninės aplinkos savo blaivaus žodžio ir kilnaus
veiksmo galia. Turi bręsti jų tėviškas geranoriškumas, dalijamas
visiems, o patarnavimai, tokie kaip vestuvės, krikštynos, laidotuvės,
turi remtis mokesčių saiku. Arkivyskupas ragino dvasininkus pasiaukojamai
dirbti, siekti šventumo, sakyti pamokslus santūriais žodžiais ir
pavyzdžiais. Jis priminė, kad nesenu Apaštališkojo sosto išsitarimu,
dabartiniu metu visas jėgas derėtų nukreipti į sielovadą, dvasios
gėrį.
Praėjus pusmečiui, 1943 m. balandžio 12 d. rašte
(F318, sign. 38945) arkiv. M.Reinys jau konkrečiau ir griežčiau
nurodo dvasininkams, kad šie neatsisakytų patarnauti be atlygio.
Arkivyskupas kalba, kad šiais sumaišties laikais, kai žmonės dėl
ekonominių sunkumų patiria daug materialinių nuostolių ir nepritekliaus,
dvasininkai turi nuolatos prisiimti vargingųjų dalią. Jie privalo
nemokamai patarnauti ir atsisakyti atlyginimo natūra, kaip kad civiliniu
kodeksu jau yra uždrausta. Kunigai turi sekti, kad nė vienas iš
laiške paminėtų dalykų nebūtų apeitas ir netrukdytų atlikti ganytojiškų
pareigų. 1943 m. lapkričio 16 d. aplinkraštyje (F318, sign. 38943)
arkiv. M.Reinys remiasi popiežiumi Pijumi XII, kuris iš Vatikano
kalvos aukštybių stebėdamas pasaulio įvykius, svariu balsu pakvietė
visus į teisingą tvarką ir ramybę. Vilniaus arkivyskupas pageidauja,
kad klebonai, gavę šį aplinkraštį, pasirinktų pagal aplinkybes vieną
kurią dieną ir paskelbtų ją parapijose Atgailos diena. Nurodoma
tos dienos pamaldų, giesmių giedojimo, litanijos skaitymo eiga,
primenama ir apie blaivybės platinimą.
Pirmaisiais pokario metais, kai visa arkiv. M.Reinio
veikla sovietų valdžios akimis buvo akylai stebima ir sekama, šie
ir kiti ganytojiški arkivyskupo laiškai bei aplinkraščiai tapo dar
viena dingstimi jį suimti. Nors pagrindinis įkaltis buvo pati arkiv.
M.Reinio asmenybė. Pasak K. P. Aleksos (Aidai, 1954, Nr.10), arkiv.
M.Reinys dėl savo tvirto nusistatymo buvo tuo metu atsisakęs pasirašyti
bolševikų suformuluotą ganytojišką laišką dėl tariamos tikybos laisvės
Lietuvoje. Kai toks atsišaukimas su suklastotu arkivyskupo parašu
vis dėlto buvo paskelbtas, arkiv. M.Reinys specialiu laišku tą falsifikatą
atšaukė ir pasmerkė. 1947 metais arkivyskupas buvo suimtas ir išvežtas
į Vladimiro kalėjimą. Laikėsi ten stoiškai. Drausmingas pats sau
ir savo pareigoms, jis nepripažino jokių kompromisų principiniais
katalikų pasaulėjautos klausimais. Drauge su juo kalėjęs karo kapelionas
italas Alagianis, anglas F.Kelis, vokietis G.Starkė prisiminė, kad
kažkokiu būdu M.Reinys net kameroje buvo pasirūpinęs reikmenimis
šv. Mišioms laikyti. Tačiau vieną dieną netikėtai sargybinis jį
užklupo, viską atėmė, o jį patį sumušė. Sunkiausiomis valandomis
jis nepalūžo. Kalėdamas naudojosi turtinga kalėjimo biblioteka,
nes puikiai mokėjo senąsias kalbas, kalbėjo vokiškai, angliškai,
rusiškai ir šiek tiek prancūziškai, itališkai ir ispaniškai. Kaip
didelis eruditas visada veikė aplinką.
Atrastieji arkiv. M.Reinio laiškai bei aplinkraščiai
liudija jo karo metų ganytojišką veiklą, jo rūpinimąsi Lietuva,
vargingaisiais jos gyventojais ir kiekvieno žmogaus būtimi. Jis
buvo ir liko tauraus patrioto, iškilaus dvasininko pavyzdys.
© 2003 "XXI amžius"
|