Atnaujintas 2003 m. gruodžio 17 d.
Nr.96
(1200)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Svarbiau bent vieną žiburį įžiebti,
negu visą naktį keikti tamsą

Renginiai, skirti Spaudos atgavimo šimtmečiui, jau prasidėjo

Prof. Ona VOVERIENĖ

Jis knygą atnešė tamsoj

Ir žadino į šviesą,

Tikėjo, Lietuva atgims

Su meile kalbai, laisvei, šviesai.

Tai Povilo Kulvinsko, poeto iš Anykščių, eilėraščio „Lietuvos knygnešiui“ fragmentas.

Knygnešystė – viena unikaliausių lietuvių tautos istorinių vertybių, liudijanti, kad šioje žemėje visada buvo žmonių, kuriems visada reikėjo šviesos ir dvasios tobulėjimo, ir buvo žmonių, nešančių prometėjišką ugnį savo tautai. Artėjant lietuviškos spaudos atgavimo šimtmečiui ši unikali tautos vertybė tikriausiai suspindės visomis vaivorykštės spalvomis, rašytojų, mokslininkų, skaitytojų mintimis apie knygą ir jos vaidmenį tautos ir asmens dvasios tobulėjimui, bus paskelbta daug vertingos medžiagos Lietuvos knygnešystės istorijai.

Šiemet, gegužės 23 dieną, Kaune, Karo muziejuje, įvykusioje konferencijoje „Būsimo kario asmenybės ugdymas mokykloje, šeimoje ir visuomenėje“ (ją organizavo Tėviškės pažinimo draugijos Kauno skyriaus taryba ir viena jos aktyviausių narių mokytoja Irena Eigelienė) „Gimtinės“ redaktorius Kazys Račkauskas pasiūlė visoms Lietuvos mokykloms ir visoms visuomeninėms organizacijos organizuoti renginius, skirtus spaudos atgavimo šimtmečiui pažymėti. Tų renginių globėjomis buvo pasiūlytos Kauno apskrities viršininko administracijos Socialinių reikalų, švietimo ir kultūros departamento direktorė V.Margevičienė ir Lietuvos moterų lygos pirmininkė prof. Ona Voverienė (Račkaukas K. Kauniečiai garsėja konferencijomis // Gimtinė. – 2003, liepos 1-31, p.10).

Mėnraštis „Gimtinė“ 2004-uosius paskelbė lietuviškos knygos metais ir pakvietė visus savo skaitytojus dalytis įspūdžiais, vertinti ir kalbėti laikraščio puslapiuose apie naujas ir senas knygas, ypač tas, kurios turėjo didžiausią įtaką jų gyvenimui, lemtingiems sprendimams. Pati „Gimtinė“ jau plačiai atvėrė savo duris mokslininkams ir rašytojams, knygos ir knygnešystės istorijos tyrinėtojams, bibliofilams ir jau pradėjo publikuoti jų straipsnius ir kūrinėlius, skirtus šiai svarbiai Lietuvos istorijos datai paminėti. Būtų gražu, kad ir „XXI amžius“ atvertų savo duris visiems, rašantiems knygos ir spaudos atgavimo Lietuvoje klausimais.

Vilniuje jau prasidėjo renginiai, skirti spaudos atgavimo šimtmečiui paminėti. Lapkričio 28 dieną Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rūmuose įvyko pirmoji šiam istoriniam įvykiui skirta konferencija „Knyga – istorijos mokytoja ir šviesos šaltinis“. Joje buvo pristatytos kelios knygos: mokytojų, Lietuvos partizanų ryšininkių Marijos Kinertaitės-Laugalienės „Jaunystė ir rezistencija“ (apie ją plačiau: Voverienė O. Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys. Savo gyvenimu ir kančia gynusi tėvų žemę… Savo žemę gynusi// XXI amžius. – 2001, birželio 20, p.10); Izabelės Skliutaitės-Navarackienės, Konstantino Bajerčiaus-Garibaldžio mokinės, „Brydė išlieka ne tik pievoje“ (Voverienė O. Knyga – istorijos mokytoja ir šviesos šaltinis// Lietuvos aidas. – 2003, lapkričio 29, p.8); doc.Inos Dagytės knyga „Kuriančios kasdienybės tekstai“ (Voverienė O.// Lietuvos aidas. – 2003, balandis 25, p.12); jaunos rašytojos Jūratės Sučylaitės naujausias romanas „Susitikimai su Ragana“ (beje, mano nuomone, tai pats geriausias šių dienų lietuviškas romanas) (O.Voverienė. Atradusi pelkėje kūlgrindą // XXI amžius. – 2003, lapkričio 19, p.6) ir Petro Labanausko sudaryta gražiausių pasaulio sentencijų – išminties knyga „Meilė, blaivumas, drąsa“ (apie ją dar nerašėme).

Renginyje dalyvavo ir gražiausių savo dainų puokštę konferencijos dalyviams ir organizatorėms padovanojo Lietuvos blaivystės sąjūdžio ansamblis „Giedra“ (vadovas P.Labanauskas).

Mus pasveikino Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorė Regina Lopienė. Pristatomų knygų gražiausias ištraukas skaitė aktorė Alvyda Sipienė. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus konferencijos dalyviams ir organizatorėms padovanojo įspūdingą XX amžiaus teatro ir kino legendos Marlenos Ditrich fotonuotraukų parodą.

Gruodžio 2 dieną Vilniaus universiteto bibliotekos Smuglevičiaus salėje įvyko VU Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto (vadovė doc. dr. Audronė Glosienė) organizuoti tryliktieji vieno žymiausių Lietuvos bibliografų Vaclovo Biržiškos skaitymai.

Renginio pradžioje kalbėjusi doc. A.Glosienė pažymėjo šio renginio svarbą plėtojant informacijos mokslų sistemą, gilinantis į šių mokslų istoriją bei tobulinant praktinę bibliotekų veiklą.

Seminare savo rezultatus pristatė doc. dr. Arvydas Pacevičius pranešime „Vilniaus universiteto bibliotekos istorija: naujos tyrimų kryptys“, doc. dr. Genovaitė Raguotienė – pranešime „Vaclovas Biržiška – lektologas; Snieguolė Misiūnienė (Vilniaus universiteto biblioteka) – pranešime „Vilniaus imperatoriškojo universiteto biblioteka 1803-1832: trumpa apžvalga“; Kęstutis Gudmantas „Knygų dedikacijos Lietuvos didikams: XVI a. pirmoji pusė“ (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas); Janina Pupelienė (Klaipėdos universiteto biblioteka) – pranešime „Šiuolaikinės akademinės bibliotekos vadybos problemos“; Elena Stasiukaitienė (Lietuvos mokslų akademijos biblioteka) – pranešime „Brolių Biržiškų fenomenas“, sulaukusio ypač didelio klausytojų auditorijos susidomėjimo; Žibutė Petrauskienė (Vilniaus universiteto bioblioteka) – pranešime „Elektroninė informacija Vilniaus universiteto bibliotekoje; Loreta Vinslovienė (Vilniaus universiteto biblioteka) – pranešime „Algirdo Titaus Antanaičio (1927-2003) rankraštinis palikimas Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje“ ir Nijolė Bliūdžiuvienė (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka) – pranešime „Tarptautinių informacijos ir dokumentavimo standartų perėmimas Lietuvoje“.

Seminare kalbėjęs Komunikacijos fakulteto dekanas prof. Domas Kaunas pažadėjo visus pranešimus išspausdinti moksliniame žurnale „Knygotyra“.

Gruodžio 3 dieną Vilniaus knygyne „Pegasas“ įvyko naujos knygos vakaras. Jame buvo pristatytas Jono Avyžiaus romanas „Viskas praeina“ (V., 2003). Tai jau penktoji rašytojo knyga, išleista po jo mirties. Jas parengė spaudai jo žmona Irena Litvinaitė-Avyžienė.

Prieš tai buvo dvi vaikiškos knygelės vaikams; Jono Avyžiaus autobiografiniai fragmentai. Publicistika. Draugų ir kolegų prisiminimai (V.,2000. – 384 p.); romanas „Ir išmuš tavo valanda“ (V., 2002); ir dabar šis – „Viskas praeina“ (V., 2003).

Kaip knygos pristatyme rašė literatūros kritikas Danielius Mušinskas, „tai karštomis įvykių pėdomis (1991 m.) rašytas kūrinys apie Atgimimą, Sąjūdį, Lietuvos valstybės susigrąžinimą. Romano personažai – besiveržiantys valdyti valstybę žmonės, turintys gana sudėtingas biografijas, pažeisti sovietinių laikų papročių ir įpročių. Kai kurie į valdžią atbėga vien tam, kad apsisaugotų nuo savo praeities, tačiau nepajėgia atsikratyti senų nuodėmių, tuo pranašaudami naujos nomenklatūros, naujos valdininkijos ir naujo karjerizmo amžių. Pagrindinių veikėjų prototipus skaitytojas nesunkiai atpažins realiame to meto gyvenime, todėl kūrinys įgauna papildomo įdomumo. Tačiau svarbiausia, jog J.Avyžius šiame kūrinyje liko avyžiškas – sodriais realistiškais vaizdais piešiamas realus gyvenimas, prieš akis iškyla raiškūs veikėjų paveikslai bei charakteriai, drąsiai atskleidžiamas „didžių“ vyrų karjeristinės užmačios ir t.t.“ (ten pat).

Visus šiuos renginius vienijo bendra idėja – uždegti žiburį sieloje.

Jau keturiolika metų gyvename laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje. Bet mūsų kova už laisvę dar nesibaigė. Ji įgijo naują dimensiją – dvasinės kovos už teisingumą… ir simbolinę prasmę – grumiasi dvi Lietuvos: ta, kuri savo gyvenimo ir kančios kaina gynė tautos laisvę ir Lietuvos valstybingumą, labai dažnai prarasdama ir savo geriausių vaikų gyvybes, ir ta, kuri kolaboravo, žudė, kankino, į Sibirą trėmė tūkstančius nekaltų Lietuvos žmonių, juos pasmerkė mirčiai; ji ir dabar yra pasirengusi kolaboruoti su svetima valstybe, jai parduoti Lietuvą, išduoti tautą, vėl lieti Lietuvos žmonių kraują dėl storesnės duonos riekės sau, riebesnės sriubos šaukšto, aukso monetų, nors ir Judo, skambesio… Tai kova tarp tamsos ir šviesos, tarp tų, kurie žiūri į tamsą ir tik ją temato, ir tarp tų, kurie stengiasi toje tamsoje įžiebti žiburį.

Kaip teigia rašytoja J.Sučylaitė, dabar svarbiausia „įžiebti žiburį ir žiūrėti šviesos kryptimi, nes tik taip galima apsisaugoti nuo atsikerėplinančios šmėklos… Spindulys visada perskrodžia tamsą…“ (Sučylaitė J. Susitikimai su Ragana. – K., 2002. – P.11).

Spaudos atgavimo šimtmetis – tam palankiausia proga.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija