Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė
     ir pasaulis
Susitikimai
Credo
Laikas
Kultūra
Visuomenė
Mums rašo
Žvilgsnis
Nuomonės
Pasaulis
Istorija ir dabartis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Paskutinis Kęstučio apygardos partizanų vadas

Aldona Elena PUIŠYTĖ

Jonas Vilčinskas-Algirdas

Mariaus Ivaškevičiaus kūrinys „Žali“ yra tas pats žuvusiųjų spardymas – tik literatūrinėmis priemonėmis.

Kun. Robertas Grigas

Kritiškai įvertinęs M.Ivaškevičiaus romaną „Šiaurės Atėnuose“ Vytautas Landsbergis sako, kad „diskutuoti su teisiniu ir politiniu mažaraščiu neverta“. Ir toliau tęsia: „Žiūrėkime į tai kaip į simptomą, gal per pasąmonę ateinantį stribų kerštą“. O gal – ne tik per pasąmonę? Kieno iniciatyva taip dosniai mestelėti pinigai šios knygos leidybai? Gal ieškoma naujų būdų žlugdyti tautos dvasią? Ar ne cinizmo viršūnė – sulyginti aukas ir budelius? Senaisiais kompartijos „šaukliais“, kurpiančiais „durnių laivus“, jau niekas nebetiki. Kas kita, jei pavyks nupirkti jauną žmogų. Jei dar ir talentingą – tikslas pasiektas! O mūsų ar neliečia, kai tyčiojamasi iš tų, kurių aukos kaina šiandien esame laisvi?

Kai žinomas sovietmečio poetas pasityčiojo iš tautos dainiaus Bernardo Brazdžionio, partizanų „Laisvės balso“ 5-ame (163) numeryje (1953 05 20) atsiliepta Aušrės slapyvardžiu pasirašytu eilėraščiu „Paskui Kremlių lapnoja žmogus“:

Ne, ne baltas kaip vyšnios viršūnė
Ir ne žydras kaip žydras dangus,
Kaip šuva, kaip šuva pataikūnas
Laižo Kremliaus „padelkas“ žmogus.

Jungtinės Kęstučio apygardos leistas „Laisvės varpas“ turėjo moto: „O, skambink per amžius vaikams Lietuvos, / Kad laisvės nevertas, kas negina jos“. Iš tiesų ne tik negynę, bet žiauriausiais būdais slopinę išsilaisvinimo siekį tautoje buvę okupantų parankiniai gal tebetęsia savo išdavikišką darbą, tik rafinuotesnėmis priemonėmis. Raudonosios miglos tvaikas dar tebekyla iš tamsiųjų pakampių. Kad ir kaip ten būtų, galima įsivaizduoti stribų ir kagėbistų triumfą, kai romanas „Žali“, apšmeižęs vieną herojiškiausių ir tragiškiausių Lietuvos istorijos puslapių, buvo išplatintas ir Vakaruose. Be abejo, žuvusiųjų jau nepalies joks patyčių purvas. Jų vardai įrašyti tautos istorijoje neišdildomai. Tačiau mums, gyviesiems, nejaugi jau vis tiek? Prisipažinsiu, kad man skaudu. Pažinojau ne vieną Kęstučio apygardos partizaną. Ypač gražiai prisimenu jauną idealistą, paskutinį Kęstučio apygardos partizanų vadą Joną Vilčinską-Algirdą, artimai bendravusį su LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku Jonu Žemaičiu. Patyčios romane „Žali“ tarsi apdrabstė purvais ir mano žaliosios jaunystės idealus. Ir galvoju su nerimu: jei nebus dvasinio pasipriešinimo bjaurasčiai, ar išliksime kaip tauta su savo vertybėmis, savitumu ir gerbtinu istoriniu paveldu?

Šiemet, rugsėjo 18-ąją, sukako penkiasdešimt metų nuo paskutinio Kęstučio apygardos vado J.Vilčinsko-Algirdo žūties. Partizanu jis tapo devyniolikos metų, žuvo dvidešimt trejų. Jis buvo mano vaikystės ir žaliosios jaunystės dienų bičiulis. Gimė ant to paties Antvardės upelio šlaito įsikūrusioje gražioje darbščių ūkininkų sodyboje. Ir tapęs partizanu pokario metais lankydavosi mano tėviškėje. Buvo švelnaus būdo, santūrus, mėgo poeziją, skaitydavo mano tėviškėje paliktas dėdės kunigo Jono Puišio bibliotekos knygas. Menu paskutinį mūsų susitikimą 1952-ųjų pavasarį. Atnešė naują partizanų laikraščio „Laisvės varpas“ numerį. Kalbėjo, kad reikia ieškoti naujų pasipriešinimo būdų tarp legaliai gyvenančių asmenų ir apie būtinybę išsaugoti pogrindžio spaudą. Tą dieną jis kažkur skubėjo. Mačiau jo veide susirūpinimą ir liūdesį. Palydėjau ligi giraitės. Susitarėme greitu laiku vėl susitikti. Deja, gegužės pradžioje, „nubuožinus“ mano tėvą, man pačiai teko bėgti iš tėviškės nuo grėsusių represijų.

J.Vilčinskas, 1948 metais baigęs Jurbarko gimnaziją, dirbo Šakių rajono laikraščio redakcijoje. Buvo padavęs pareiškimą mokytojauti. 1949-ųjų pavasarį ištrėmus jo tėvus, išėjo partizanauti į Pavidaujo būrį. Buvo jautrios širdies svajotojas, pasirinkęs Svajūno slapyvardį. Tik vėliau, pajutęs partizaninių kovų rūstį, gal turėdamas omeny kunigaikštį Algirdą, pakeitė Svajūno slapyvardį į Algirdo. Juo labai pasitikėjęs generolas Jonas Žemaitis pasirinko jį atsakingoms ryšininko pareigoms. Paskiria Vaidoto rinktinės vadu. Ne sykį jis lydi Žemaitį jo kelionėse pas partizanus 1950-ųjų balandį į Veliuonos valsčiuje esantį Birbiliškės mišką. O 1951 metų rugpjūtį J.Žemaitis apsilanko Šmekinės girioje, kur J.Vilčinskas-Algirdas inspektuoja būrius. Jis paskiriamas Kęstučio apygardos vado pavaduotoju, Jūros srities štabo nariu, to paties štabo viršininku. Žuvus jungtinės Kęstučio apygardos vadui Povilui Morkūnui-Rimantui, J.Vilčinskas tampa apygardos vadu. 1949 m. balandžio 20 d. jis rašo į Sibirą ištremtam bičiuliui Domui: „(…) gal greit pavyks nusikratyti geležinę grobiko leteną, gal vėl laisvos lietuviškos dainos galės skambėti Lietuvos arimuose, gal nuskriausta, nuvarginta, apiplėšta ir nukankinta šalis išvys laisvės saulės spindulį (…) Aš, Domuk, būdamas tėvynėje, pasistengsiu atiduoti visas jėgas jai, pasistengsiu atlikti savo, kaip lietuvio, pareigas“. J.Vilčinskui-Algirdui sekti per metus NKVD skyrė trylika (velnio tuzinas!) agentų. Vienas jų, „Viesiolyj“, 1950 m. balandžio 13 d. praneša: „Vilčinskas Jonas iki 1949 metų dirbo mokytoju Šakių rajone, ištrėmus tėvus stojo į bandą, šiuo metu vaikšto po Paantvardžio apylinkę ir lankosi Puišiaus Andriaus sodyboje (klaidingai užrašyta pavardė, turi būti Puišio – A.E.P.). Vilčinsko tėvas - Kazys gyveno Paantvardžio kaime, 1949 metais ištremtas kaip buožė“.

1951 m. lapkričio 29-ąją J.Vilčinskas palydi J.Žemaitį į susitikimą su „Tauro“ vyrais. Tūnodami šlapiuose krūmuose prie Nemuno, laukė dvi naktis, bet „Tauro“ partizanų nesulaukė. Įvyko lemtinga klaida – buvo sumaišytos susitikimo datos. Tada jau ėjęs Kęstučio apygardos vado pavaduotojo pareigas, J.Vilčinskas-Algirdas palydi J.Žemaitį-Vytautą žiemoti pas Mindaugo būrio vadą Juozą Palubecką-Simą Šimkaičių miške. O 1951 m. gruodžio 8-osios naktį J.Žemaitį, išėjusį iš bunkerio pakvėpuoti grynu oru, ištinka mikroinsultas. J.Palubeckas skuba į Šimkaičius per ryšininkę Genę Stankutę pranešti J.Vilčinskui apie Žemaitį ištikusią nelaimę.
1952 metų balandį aplankęs Žemaitį, Vilčinskas aptaria su juo svarbiausius reikalus. Konspiracijos sumetimais sutaria, kad be būtino reikalo bunkeryje nesilankys. Už 300 metrų nuo jo medžio kelme įrengia „pašto dėžutę“, kurią tikrinti sutaria kiekvieną trečiadienį. Gegužės 23 dieną Vilčinskas rašo laišką Jūros srities vadui A.Bakšiui-Klajūnui: „Pusantro mėnesio pravaikščiojau Jūsų ieškodamas ir vis nesėkmingai. Ką gi, teko nusiraminti. Ypač su Jumis norėjo susitikti „senukas“ (Jonas Žemaitis – A.E.P.). Jo sveikata dar nėra gera“. O liepos 13 dieną rašo Kovos Broliui laišką, kuriame rūpinasi spaudos ir spaustuvės reikalais, vėl mini J.Žemaitį: „Senuko sveikata gerėja. Rudeniop galvoja pradėti vaikščioti“. Žiemoja J.Vilčinskas-Algirdas bunkeryje Balandinės miške prie Eržvilko.

1953 m. balandžio 10 d. vėl aplanko Žemaitį-Vytautą. „Visi reikalai dabar gulė ant Algirdo pečių. Buvo jaunas, energingas, idealistas. Žuvus A.Bakšiui, kartu su P.Morkūnu išleido „Laisvės varpą“, - rašo apie J.Vilčinską Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė knygoje „Žuvusiųjų prezidentas“. Atneša Algirdas J.Žemaičiui 176-ąjį „Laisvės varpo“ numerį, kuriame daug gerų naujienų iš užsienio. Rašoma, kad Niujorke įvykusiame Vasario 16-osios minėjime kalbą pasakė JAV senatorius Čarlzas J.Kerstenas, primindamas pasauliui apie užgrobtus Baltijos kraštus. Lietuvos diplomatijos vadovas S.Lozoraitis pabrėžė: „Niekas šiandien neginčija lietuvių tautos teisės į laisvę. Ypatingą prošvaistę sudaro naujas Amerikos vyriausybės nusistatymas siekti pavergtų tautų išlaisvinimo“. Apsvarstę padėtį, J.Žemaitis su J.Vilčinsku priėjo prie išvados, kad reikia atstatyti ryšį su Vakarais, pasiunčiant du tris žmones per Kareliją į Suomiją. Rimčiausiu kandidatu Žemaitis laiko Vilčinską-Algirdą, ketina jam pasirašyti LLKS Tarybos įgaliojimus. Nutarta susisiekti su desantininku K.Širviu-Sakalu ir drauge aptarti kelionės į užsienį galimybes. Nieko neįtaria, kad K.Širvys jau užverbuotas. Dar 1952-ųjų spalio-lapkričio mėnesiais Širvys pasiuntė Vilčinskui ir Bakšiui MGB padiktuotus laiškus, kuriuose pranešė laukiąs naujo desanto iš užsienio.

J.Vilčinskas parašo Kęstučio apygardos vadui P.Morkūnui laišką, kad „senuko“ sveikata nebloga, ir išskuba į Šakių rajono Plokščių girią per ryšininkę paskirti pasimatymą su K.Širviu. Susitikimas įvyksta gegužės 6 dieną. K.Širvį atlydi nepažįstami vyrai. J.Vilčinskas norėjo su Širviu pasikalbėti vienas, bet jo palydovai, apsupę ratu, nesitraukia nė per žingsnį. Vilčinskas Širviui pranešė, kad LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko J.Žemaičio pavedimu jis bandys pereiti sieną ir pasiekti Vakarus. Prašė Širvio nurodyti ryšio punktus užsienyje, suteikė galimybių susisiekti su VLIK’u ar Lietuvos diplomatiniu korpusu. Eiti ketino dviese su A.Šabliausku-Aru, sieną kertant Karelijos-Suomijos rajone. Todėl mokosi rusų kalbos, nes ketino keliauti vilkėdami sovietinių karininkų uniformomis. Širvys pritarė kelionei ir pageidavo susitikti su pačiu J.Žemaičiu, kad su juo viską aptartų. Kitą susitikimą Vilčinskas paskyrė birželio 15 dieną. NKVD tuo metu tikėjosi suimti Vilčinską-Algirdą, o per jį pasiekti ir J.Žemaitį. Štai kas rašoma MVD 2N valdybos viršininko T.Župikovo pažymoje: „Per suimtą amerikiečių žvalgybos šnipą „Sakalą“ buvo vykdomos priemonės užmegzti ryšį su nacionalistinio pogrindžio vadeivomis, veikiančiomis Vakarų Lietuvoje. Apgaulės būdu naudojant ryšininkes Gudiškytę ir Arūnę, gegužės 6 d. įvyko asmeninis „Sakalo“ susitikimas su Vaidoto rinktinės vadeiva Vilčinsku, slapyvardžiu „Algirdas“. Vilčinskas papasakojo, kad jis Žemaičio pavedimu ruošiasi į užsienį, ir prašė „Sakalą“ tarpininkauti. Kitas „Sakalo“ susitikimas su Vilčinsku numatytas š.m. birželio 15 d.; jo metu numatyta suimti Vilčinską ir per jį susekti Žemaitį“.

Grįžęs Vilčinskas viską papasakojo Žemaičiui. Jis susitikimui su Širviu nepritarė. Įtarimą kėlė nepažįstami Širvio palydovai. O NKVD toliau sudarinėjo savo žmogėdriškus planus: „Š.m. balandžio 13 d. slapta suimtas „Vaidoto“ rinktinės štabo narys „Rolandas“. Jis užverbuotas agentu, slapyvardžiu „Vaidila“. „Vaidila“ iš vadeivos Palubecko (jo bandoje slapstosi Žemaitis) gavo laišką, kuriame šis pageidauja susitikti su agentu. Šiame susitikime numatyta suimti Palubecką, o vėliau – banditų pogrindžio vadeivą Žemaitį“. Iš tiesų gegužės 30 dieną apgaulės būdu per suimtą Mindaugo būrio vadą Palubecką pavyko suimti ir LLKS tarybos prezidiumo pirmininką partizanų vadą J.Žemaitį. Vilčinskas nieko apie tai nežino. O agentas „Vaidila“, kad jį suklaidintų, gegužės 31 dieną palieka jam žinomame bunkeryje fiktyvų Palubecko laišką, kuriame pranešama, kad jis su „Peteriu“ perėjo slapstytis į naują vietą ir prašo susitikimo. Patikrinęs Vilčinskas bus įsitikinęs, kad J.Žemaitis ir J.Palubeckas slapstosi kitoje vietoje. MVD džiūgauja: „Kęstučio apygardos vado pavaduotojas Vilčinskas jau buvo susitikęs su mūsų agentūrine „Sakalo“ grupe ir numatė kitą susitikimą birželio 15 d. Šiame susitikime Vilčinskas bus paimtas ir panaudotas Kęstučio apygardos vado Morkūno areštui“.

1953 m. birželio 10 d. A.Šabliauskas-Aras susitiko agentą P.Narbutą ir pranešė, kad jį nori matyti Kęstučio apygardos štabo viršininkas J.Vilčinskas. Susitiko Vilkijos rajone, netoli Klapatynės kaimo. Vilčinskas pasidalijo įtarimais dėl K.Širvio ir nusprendė į numatytą susitikimą su juo, paskirtą birželio 15 dieną, neiti. Iki kito susitikimo, kuris buvo paskirtas birželio 30 dieną, vylėsi dar pasitarti su Žemaičiu. Todėl nutarė susitikti su Palubecku-Simu. Deja, nuvykęs į su Simu sutartą ryšio punktą, J.Vilčinskas-Algirdas laiškų nerado. Didžiausią nerimą kėlė tuščia Simo „pašto dėžutė“: neradęs joje laiškelio, negalės susitikti su Žemaičiu. Norėdamas išsklaidyti abejones dėl Širvio, sugalvojo jį patikrinti. Per ryšininkę netoli Raudonės paskyrė susitikimą, į kurį Širvys turėjo ateiti vienas. Vietoj savęs siuntė ūkininką, kuris turėjo praeiti pro šalį ir po to atsiųsti Vilčinsko ryšininkei šifruotą telegramą apie Širvio atėjimo aplinkybes. Sutartą dieną buvo gauta telegrama, pranešanti, kad paskirtoje susitikimo vietoje kareiviai tikrino visų praeivių dokumentus. Vilčinskas suprato, kad neklydo: Širvys – užverbuotas. Dar bandė ieškoti Palubecko, bet jokių jo pėdsakų neužtiko. Tik sužinojo Dargių kaime, kad Simas žadėjo ateiti per Sekmines, bet nepasirodė. J.Vilčinską-Algirdą kankino negera nuojauta: LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas J.Žemaitis-Vytautas yra suimtas arba žuvęs. Suprato, kad, Širviui tapus išdaviku, sumažėjo ryšių su užsieniu galimybės. Todėl nutarė kitą pavasarį be niekieno pagalbos bandyti pereiti sieną kur nors SSRS šiaurėje ir taip pasiekti Vakarus. 1953 m. birželio 19 d. žuvus Kęstučio apygardos partizanų vadui P.Morkūnui, Vilčinskas perėmė Kęstučio apygardos vado pareigas. O liepos 27-osios naktį, išdaviko Narbuto padedami, smogikai suėmė Vaidoto rinktinės štabo viršininką A.Šabliauską-Arą. Čekistams pavyko jį užverbuoti, jis tapo agentu Vytu. Dabar NKVD uždavinys buvo sunaikinti paskutinį Kęstučio apygardos vadą J.Vilčinską-Algirdą. Raseinių MGB šią užduotį pavedė P.Narbutui – agentui „Vaidilai“.

Rugpjūčio 21 dieną agentas „Vaidila“ susitiko su J.Vilčinsku. Šis jam papasakojo apie sumanymą kitais metais vykti į Vakarus ir pakvietė jį keliauti drauge, net nenujausdamas, kad MGB agentas „Vaidila“ galvoja ne apie užsienį, o kaip įvykdyti enkavėdistų užduotį – paimti Vilčinską gyvą. Agentas „Vaidila“ perdavė Vilčinskui A.Šabliausko laišką, kviečiantį susitikti rugsėjo 18 dieną ir aptarti einamuosius reikalus. Nieko neįtardamas J.Vilčinskas ir partizanas J.Dobrovolskis atėjo 12 valandą nakties į susitikimą su A.Šabliausku ir P.Narbutu Šimkaičių valsčiuje, Antanavos kaime, Ramono sodyboje. Agentai pakvietė juos nueiti į netoliese esančią ryšininkės sodybą. Pasaloje krūmuose laukė dar trys smogikai. O toliau, už 300 metrų, buvo išsidėsčiusi saugumo pajėgų grupė. Agentui „Vaidilai“ kosėjimu davus ženklą, A.Šabliauskas šovė į J.Vilčinską ir sunkiai jį sužeidė. Atsišaudydamas pistoletu, Vilčinskas dar bandė bėgti, bet jį pasivijo pasaloje tykojusių smogikų kulkos. Taip žuvo paskutinis Kęstučio apygardos vadas Jonas Vilčinskas-Algirdas. Agentas Vytas trimis pistoleto šūviais nušovė ir partizaną Dobrovolskį. Jų kūnai patyčioms buvo numesti Raseiniuose. Užkasimo vieta nežinoma. Kapas nerastas. Kęstučio apygarda buvo sunaikinta.

© 2003 "XXI amžius"