Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė
     ir pasaulis
Susitikimai
Credo
Laikas
Kultūra
Visuomenė
Mums rašo
Žvilgsnis
Nuomonės
Pasaulis
Istorija ir dabartis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Įsisenėjusių krizių krizė

Dabartinė Prezidento krizė nemaloni dar ir tuo, kad po ja rusena senos neišspęstos krizės, ir todėl nesimato lengvos išeities iš jos be blogų pasekmių Lietuvos savivaldai. Neseniai mon. Alfonsas Svarinskas viename pamoksle gana taikliai nurodė ribotą pasirinkimą: yra R.Paksas su J.Borisovu, A.Brazauskas su J.Paleičiku ar A.Paulauskas su V.Uspaskich.

Šią krizę išaugino daugumos rinkėjų per gerą tuziną metų atiduoti balsai ne už šalies gerovę, bet už vienokią ar kitokią pažadėtą „šlapią dešrą”.Tad tik pilietiškai – patriotiškai balsuoją ateinančio Seimo narių rinkėjai gali greitai ir su geresnėm pasekmėm išspręsti įsisenėjusią Vyriausybės krizę.

Trumpinimas, redagavimas ar cenzūra?

Dienraštis, kuris skelbia, kad autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone, o redakcija pasilieka teisę rankraščius trumpinti ir redaguoti, kuris už reklamos turinį ir kalbą neatsako,o už publikuojamas medžiagas atsako autoriai, kuris autoriams honorarų nemoka, o pelną pasiima savininkas, vadina save valstybės laikraščiu, kurį 1917 m. rugsėjo 6 d. įsteigė A.Smetona. Ką pasakytų šiandien A.Smetona, išvydęs jam į sūnus peršamą tokį išdykėlį padaužą, nesunku atspėti. Tikrasis padaužos patėvis – Algirdas Pilvelis (gali pasirašinėti Algirdu Abromaičiu, kokia „-yte„ ar „–iene„). Kaip liudija jo gausūs rašiniai, redaktoriaus orientacija priklauso nuo konjunktūros. Jis su autorių rašiniais sau leidžia elgtis neetiškai, todėl ir dienraštis, kaip tas kirvis atitinka kotą, tampa valstybės bulvaro laikraščiu (Atgimimo metais tikrai toks nebuvo). Skaitytojas jau suprato, kad kalbama apie „Lietuvos aidą„.

Matykime gėrį, grožį ir visa tai perduokime kitiems

Perskaičiusi „XXI amžiuje“ (Nr. 92) Vytauto Kairio straipsnį apie 2003 metų „Poezijos pavasarį“, nutariau ir aš išsakyti savo nuomonę.

Lietuviška patarlė sako: „Žuvis genda nuo galvos“. 2001 m. gegužės 23 d. Vilniuje, Rašytojų sąjungos salėje, teko stebėti renginį „Skaitys dieną ir naktį“. Nuvylė šis renginys, kuriame visi jautėsi per daug laisvai. Kas norėjo, valgė, kas gėrė kavą, treti – „vaisiuką“. Vienas dalyvavusiųjų, deklamavęs savo rašinį anglų kalba (kurios nesupratau), atrodė kaip tikras „vakarietis“: apie 30 metų amžiaus, prie vienos ausies „puikavosi“ iš ilgokų garbanų supilta kasytė, kitoje ausyje – auskaras. Eidamas „į sceną“ skaityti savo rašinio, atsinešė ir nebaigtą išgerti taurę su „vaisiuku“, kurią pasidėjęs ant pianino, skaitė. Baigęs skaityti savo kūrinį, ten pat, „scenoje“, baigė gerti likusį „vaisiuką“ ir labai iškilmingai grįžo į salę.