Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė
     ir pasaulis
Laikas
Atmintis
Gimtas kraštas
Visuomenė
Rinka
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Nuolat aktualus Bažnyčios
mokymas apie taiką

Mindaugas BUIKA

Popiežius nuolat ragina pasaulį ugdyti taikos kultūrą EPA-ELTA nuotrauka

Naujojo popiežiaus Jono Pauliaus II kreipimosi Pasaulinei taikos dienai reikšmingiausia mintis yra raginimas reformuoti ir stiprinti Jungtinių Tautų Organizaciją, kuri liktų tarptautinės teisės įgyvendinimo garantu vykstančioje nuožmioje kovoje prieš terorizmą. Jis taip pat kritikuoja galingąsias pasaulio valstybes, kad jos, užuot gerbusios tarptautinius susitarimus, vis dar remiasi „stipriojo teisės“ nuostata. Šventojo Tėvo nuomone, taip pat yra nepriimtini tie politiniai sprendimai, kuriuose nerodoma pagarba žmogaus asmens orumui, nes „tikslas niekada nepateisino priemonių“.

Kasmečiai taikaus sambūvio apmąstymai

Katalikų Bažnyčioje Pasaulinė maldos už taiką diena sausio 1-ąją bus minima jau 37 kartą. Šią taikos šventę1968 metais įsteigusio popiežiaus Pauliaus VI pageidavimu ji, „kaip vilties bei pažado ženklas, turi būti švenčiama kiekvienais metais kalendoriaus, matuojančio ir žyminčio žmogaus gyvenimo kelią per laiko tėkmę, pradžioje, idant taika, kupina savo teisingos ir išganingos pusiausvyros, vyrautų būsimos istorijos raidoje“. Naujajame kreipimesi primenamos popiežiaus Pauliaus VI paskelbtų kasmečių Taikos dienų prasmingos temos, pavyzdžiui, „Nori taikos, siek teisingumo“ (1972), „Taika priklauso nuo tavęs“ (1974), „Nori taikos, gink gyvybę“ (1977), ir pabrėžiama, kad jo mokymas yra aktualus ir dabar.

„Per 25-erius savo pontifikato metus stengiausi eiti mano garbingojo pirmtako nužymėtu keliu, - rašo popiežius Jonas Paulius II naujajame kreipimesi. – Kiekvienų naujųjų metų pradžioje kviečiau geros valios žmones proto ir tikėjimo šviesoje apmąstyti įvairius taikaus sambūvio aspektus“. Tarp jo paskelbtų Taikos dienos temų galima paminėti šias: „Tiesa – taikos jėga“ (1980), „Taika kyla iš atsinaujinusios širdies“ (1984), „Kurti taiką gerbiant mažumas“ (1987), „Nori taikos, padėk vargšams“ (1993), „Tikrosios taikos paslaptis – pagarba žmogaus teisėms“ (1999), „Nėra taikos be teisingumo, nėra teisingumo be atleidimo“ (2002). Šie dokumentai sudaro vieningą Šventojo Tėvo mokymą apie taiką, mokymą, su kuriuo susipažinti vertėtų visiems, kuriems rūpi žmonijos ateitis.

Pareiga švietėjiškoms pastangoms

2004 metų Pasaulinei taikos dienai parinkdamas temą „Mokyti taikos – nuolatos aktuali užduotis“ popiežius Jonas Paulius II kartu savotiškai grįžta į savojo pontifikato pradžią, nes jo pirmojo, 1979 metų pradžiai skirto, taikos kreipimosi pavadinimas buvo „Taikos labui mokyti taikos“. Jo įsitikinimu, siekiant tarptautinės taikos švietėjiškas, pedagoginis komponentas išlaikė savo aktualumą ir XXI amžiuje. Todėl Jonas Paulius II, be tradicinio adresato, - politikos veikėjų, valstybių vadovų, geros valios žmonių, - savo naująjį dokumentą pabrėžtinai skiria ir „jaunimo auklėtojams, kurie visuose žemynuose moko sąžinės supratingumo ir dialogo“.

Jis nurodo, kad įvairūs taikos aspektai turi būti ne tik išsamiai nušviesti, bet Bažnyčiai ir pedagogams reikia atkakliai darbuotis, kad „taikaus sambūvio idealas bei jo aiškūs reikalavimai įsirėžtų į asmenų ir tautų sąmonę. Popiežius taip pat primena, kad krikščionims taikos mokymasis ir mokymas jos kitų yra esminė religijos dalis. „Skelbti taiką krikščioniui reiškia skelbti Kristų, kuris yra „mūsų sutaikinimas“ (Ef 2,14), reiškia skelbti jo Evangeliją, kuri yra „taikos Evangelija“ (Ef 6,15), raginti visus žmones gyventi „taikdario“ palaiminimu (plg. Mt 5,9)“, - rašoma naujajame kreipimesi.

Reikalinga terorizmo motyvų analizė

Kitas svarbus naujojo kreipimosi Pasaulinei taikos dienai bruožas yra terorizmo, reiškinio ir kovos su juo, analizė. „Terorizmo rykštė per pastaruosius kelerius metus tapo skausmingesnė ir sukėlė žiaurių skerdynių, kurios, padidinusios įtampą ir pagilinusios problemas, ypač Artimuosiuose Rytuose, dialogo ir derybų kelią padarė dar sunkesnį“, - pripažįsta Šventasis Tėvas. Problema yra ta, kad tarptautinės teisės sistemai, tradiciškai skirtai suverenių valstybių santykiams ir konfliktams reguliuoti, šiuo atveju iškyla sunkumų, nes teroristų grupėms nėra būdingi valstybingumo bruožai. Terorizmas labiau sietinas su organizuotu nusikalstamumu, kartais su radikaliais separatistiniais bei ideologiniais sąjūdžiais.

Pripažindamas, kad teroristiniai veiksmai kiekvienu atveju turi būti vertinami kaip nusikaltimas, Popiežius pabrėžia, jog, siekiant, kad kova su terorizmu būtų sėkminga, ji „neturi apsiriboti represinėmis ir baudžiamosiomis operacijomis“. Net jeigu jėgos naudojimas yra būtinas, jį turi lydėti „drąsi ir skaidri teroristinių aktų motyvų analizė“, tvirtas pasiryžimas šalinti tą neteisingumą, kuris duoda postūmį kai kurioms grupėms, atsidūrusioms beviltiškoje padėtyje, vykdyti žiaurius ir kruvinus išpuolius. „Juk galima eliminuoti vieną teroristą, dešimt teroristų ar tūkstantį teroristų, tačiau, jeigu mes neeliminuosime pačio neteisingumo, visada atsiras naujų teroristų“, - sakė gruodžio 16 dieną spaudos konferencijoje popiežiaus Jono Pauliaus II kreipimąsi pristatęs Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas kardinolas Renatas Martinas.

Jungtinių Tautų Organizacijos reikšmė

Trečias ypatingas naujojo Popiežiaus dokumento aspektas - Jungtinių Tautų Organizacijos, kaip kolektyvinio saugumo sistemos garanto, vaidmens iškėlimas. Kaip žinoma, pastaruoju metu Jungtinės Tautos sulaukia nemažai kritikos dėl efektyvumo stokos, tačiau, pristatydamas Jono Pauliaus II kreipimąsi Pasaulinei taikos dienai, kardinolas R.Martinas, kuris pats šešiolika metų buvo Šventojo Sosto nuncijumi Jungtinėse Tautose, kelis kartus pažymėjo šios organizacijos reikšmę tarptautinei taikai įtvirtinti. Jis sakė, kad, Popiežiaus įsitikinimu, Jungtinės Tautos, kaip institucija, yra vienas reikšmingiausių tarptautinės teisės vystymosi rezultatų, kurios buvo įkurtos po Antrojo pasaulinio karo tragedijos.

Jungtinių Tautų pagrindinis veikimo principas yra „draudimas naudoti jėgą“, išskyrus būtinąją gynybą, agresijos atveju ir pagrindinio JT organo – Saugumo Tarybos – galimus sprendimus dėl karinio įsikišimo taikai atstatyti. Kadangi Saugumo Taryboje penki jos nuolatiniai nariai - JAV, Rusija, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Kinija – turi veto teisę, tai šios institucijos sprendimus nesunku blokuoti, kas dažnai ir buvo daroma atsižvelgiant į individualios šalies ar jų grupių interesus. Kad Jungtinės Tautos ne visada pateisino lūkesčius, pastebi ir popiežius Jonas Paulius II, tačiau vis dėlto, jo manymu, ši organizacija, „nors ir ribotai bei vėluodama, dažniausiai dėl savo narių aplaidumo, nemažai prisidėjo skatinant pagarbą žmogaus orumui, plečiant tautų laisves, taip pat rengiant kultūrinę bei institucinę dirvą taikai kurti“.

Pripažindamas Jungtinių Tautų įnašą, Popiežius tuo pačiu prisideda prie tų vis garsesnių balsų, siūlančių imtis šios organizacijos reformos, kad ji galėtų „veiksmingiau siekti užsibrėžtų tikslų“. Kai per praėjusį karą Irake išryškėjo politinis Jungtinių Tautų neįgalumas, buvo pradėta kalbėti apie jos humanitarinio veikimo stiprinimą konfliktų ir stichinių nelaimių regionuose. Popiežius Jonas Paulius II savo kreipimesi primena siūlymą stiprinti šios tarptautinės struktūros moralinį autoritetą. „Jungtinių Tautų Organizacija turėtų iš šaltos administracinės institucijos virsti moraliniu centru, kur visos pasaulio tautos jaustųsi kaip namie ir plėtotų bendro sambūvio, tai yra „tautų šeimos“, supratimą“, - rašė Popiežius 1995 metais minint Jungtinių Tautų 50-metį.

Taika yra galima

Šventasis Sostas, turėdamas Jungtinėse Tautose nuolatinio stebėtojo statusą, - perspektyvoje gali būti siekiama ir visateisės narystės šioje 190 narių vienijančioje pasaulinėje organizacijoje, - stengiasi dalyvauti tarptautinės politikos aptarime bei skleisti Bažnyčios mokymą apie taiką. Jungtinių Tautų vadovybė, ypač dabartinis jos generalinis sekretorius Kofis Ananas taip pat geranoriškai priima Vatikano iniciatyvas: pavyzdžiui, būstinėje Niujorke buvo iškilmingai paminėtos popiežiaus Jono XXIII istorinės enciklikos „Pacem in Terris“ paskelbimo 40-osios metinės. Ta proga lapkričio viduryje JT Generalinėje Asamblėjoje surengtame forume tema „Taikos kultūra“ dabartinis Šventojo Sosto nuncijus Jungtinėse Tautose arkivyskupas Čelestinas Miljorė dar kartą išdėstė krikščioniškosios taikos dokrinos pagrindus, pažymėdamas, - kaip ir Šventasis Tėvas naujajame kreipimesi Pasaulinei taikos dienai, - kad taika yra galima.

„Turi būti dedamos visos pastangos jai siekti: taika turi būti pageidaujama, pelnoma ir ja dalijamasi, kaip žmonijos bendruoju gėriu“, - pažymėjo arkivyskupas Č.Miljorė. Apie taiką turi būti kalbama žiniasklaidoje, politiniuose sluoksniuose, mokykloje ir šeimose, ugdant jaunimą siekti šio tauraus tikslo. Pabrėžęs ginkluotos gynybos būtinumą, kad kita pusė būtų atgrasyta nuo galimo įsiveržimo, Vatikano atstovas nurodė, kad visa tai turi būti daroma su reikiamu išmintingumu, neprovokuojant priešiškų aistrų ir įtampos bei „visada paliekant atviras duris visiems įmanomiems taikos sprendimams“. Taigi tie, kurių atsakomybė ir pareiga yra ginti taiką karinėmis pajėgomis, savo sprendimuose pirmiausia turi vadovautis moralinėmis nuostatomis, nes kariniai veiksmai „gali būti pateisinti tik tada, kai visos taikios priemonės pašalinti krizę tampa tikrai nepraktiškos, neefektyvios ir negalimos“.

„Taikos kultūra“

Priešingai nei „karo kultūra“, visų pageidaujama „taikos kultūra“ turi savyje etinį požiūrį į gyvenimą. „Ji nurodo teisingą ir saugų kelią, kuris veda į pagarbą gyvybei“, - sakė arkivyskupas Č.Miljorė. Priminęs, kad šiemet buvo visuotinai pažymėtos JT Žmogaus teisių deklaracijos paskelbimo 55-osios metinės, jis tvirtino, kad kaip viena pagrindinių teisių yra laikytina ir „teisė į taiką“. Tačiau ši teisė kartu su tarptautiniais įsipareigojimais ją ginti būna sukompromituota bei pažeista, jeigu pati taikos samprata „praranda savo vertę visuomenėje ir valstybinėje politikoje“.

Nuncijus akcentavo vieną svarbiausių Bažnyčios mokymo apie taiką aspektų: „taika yra teisingumo pasiekimas“. Todėl tarptautinėje bendruomenėje įsisenėjusios ištisų regionų skurdo, paramos pažadų nevykdymo, diskriminavimo, išnaudojimo, netolerancijos problemos – kas ypač ryšku kalbant apie šiuolaikinio terorizmo ištakas ir motyvus – veda ištisas žmonių grupes ir tautas į desperaciją, į geresnio gyvenimo vilties praradimą, o atskirus žmones provokuoja pasukti į „kamikadzių kelią“, tai yra savižudiškus terorizmo išpuolius. Apibrėžęs taiką, kaip „ramybės tvarką“, kuri yra esminė kiekvieno žmogaus pareiga, arkivyskupas Č.Miljorė sakė, kad „taika gali būti įvirtinta tik abipusiu pasitikėjimu, o pasitikėjimas gali būti pasiektas tik teisingumu ir kilnumu“.

Jis pažymėjo, kad jeigu pažangą galima apibrėžti kaip naują taikos vardą, tai nuolatines ginklavimosi varžybas tinkamiausia būtų įvardyti kaip „tautų pažangos didžiausią priešą“. Ekonominių ir kitų resursų perkėlimas iš ginklavimosi į humanitarinių uždavinių vykdymą, t.y. skurdo ir bado sumažinimą pasaulyje, sveikatos apsaugą, švietimą ir šeimos gyvenimo stiprinimą, „iš tikrųjų padėtų skatinti ir stiprinti taikos kultūrą“. Baigdamas savo pranešimą arkivyskupas Č.Miljorė priminė palaimintojo popiežiaus Jono XXIII prasmingus žodžius iš minėtos 1962 metų enciklikos „Pacem in Terris“: „Pasaulis niekada nebus taikos dvelkimo vieta, kol taika neras savo namų kiekvieno asmens širdyje“.

„Meilės civilizacijos“ kūrimas

Kalbant apie Jono Pauliaus II kreipimąsi būsimajai Pasaulinei taikos dienai būtina pabrėžti „meilės civilizacijos“ kūrimo reikšmę. Dabartinis Šventasis Tėvas savo pontifikato socialinėje doktrinoje nuolat moko, kad demokratinėje santvarkoje gyvenančios tautos turi įveikti „praktinį materializmą ir konsumerizmą“, kurdamos naujo tipo paramos, gailestingumo ir atleidimo civilizaciją, kurią žymus JAV katalikų teologas ir publicistas Maiklas Novakas vadina „Caritapoliu“. Kaip tik tokia įsivyravusi „caritas ekonomika“ su visais jos komerciniais bei industriniais kontraktais turi būti nukreipta svarbiausiam uždaviniui vykdyti – išvaduoti pasaulio vargšus iš skurdo vergijos. Caritas turi kreipti institucijas į realistinį, o ne į utopinį tikslą – sukurti tikrai laisvą visuomenę, kurioje vyrautų socialinis teisingumas, sako M.Novakas.

„Kad tikra taika įsitvirtintų pasaulyje, teisingumą turi papildyti meilė, - rašo Šventasis Tėvas savo naujajame kreipimesi. – Teisingumas ir meilė kartais atrodo tarsi priešiškos jėgos. Tačiau iš tiesų tai tėra du vienos tikrovės veidai, du žmogiškosios egzistencijos matmenys, turintys vienas kitą papildyti. Tą mums patvirtina istorinė patirtis. Ji rodo, kaip teisingumas dažnai negali išsilaisvinti iš pykčio, neapykantos ir net žiaurumo. Vien teisingumo neužtenka. Negana to, jei jis neatsiveria gilesnei jėgai, kuri yra meilė, jis netgi gali paneigti pats save“. Būtent dėl to Popiežius dar kartą primena savo ne kartą pareikštą tvirtinimą, kad „nėra taikos be atleidimo“ ir, pirmiausia žvelgdamas į nuolatinių konfliktų kamuojamą Palestinos bei Artimųjų Rytų regioną, linki ryžtingai „peržengti paprasto teisingumo logiką ir atsiverti atleidimo logikai“.

Bažnyčia, mokydama, kad meilė, kaip kilniausias ryšys tarp žmonių, turi apimti visas žmogiškojo gyvenimo sritis, taip pat ir tarptautinių santykių sferą, kviečia krikščionis ir visus geros valios žmones prisidėti prie „meilės civilizacijos“ kūrimo. Ji ragina visus negailint jėgų darbuotis „plačiuosiuose taikos baruose“, primindama, kad jų nuopelnų žmonių ir Dievo akyse neįmanoma pervertinti: „palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5,9).

© 2003 "XXI amžius"