|
|
Ramybės Kunigaikštis
Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą,
gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė (Iz 9, 1). Per Kalėdų
nakties Mišias klausomės šių pranašo Izaijo žodžių ir atrodo, kad
jie rašyti ne prieš tūkstančius metų, bet mūsų dienomis. Juk daugelis
žmonių jaučiasi gyveną nevilties šalyje, sunkiai tikėdami, kad
gyvenimas keisis į gera. Kalėdos dėl to yra brangios, kad jos kasmet
atnaujina viltį ir širdis pripildo tikrojo džiaugsmo, jos kalba
vienareikšmiškai: Dievas yra su mumis, todėl būkime drąsūs
ir pilni vilties!
|
|
|
Tebūna mūsų tėvynėje
daugiau tikros šviesos ir džiaugsmo
Kalėdinis žodis sveikinimas Kaišiadorių vyskupijos
tikintiesiems
Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą,
gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė (Iz 9, 1)
Mieli broliai ir seserys, Kaišiadorių vyskupijos
tikintieji!
Šiandien Jūs atėjote pagarbinti Kūdikį Jėzų, anuomet
užgimusį mums ir tarp mūsų. Jūsų atviras širdis šią dieną galėčiau
palyginti su Betliejumi, kur galėjo prisiglausti ką tik gimęs Jėzus,
mūsų Išganytojas. Ačiū, kad šiandien esate čia, savo parapijos ar
svečioje bažnyčioje (koplyčioje), esate Jėzaus prakartėlės artumoje.
Vienoje krikščioniškoje legendoje pasakojama, kaip
vieną naktį bandą ganę piemenys netikėtai išgirdo angelų giesmes,
pamatė nuostabią žvaigždę, sušvitusią padangėje, bei išgirdo raginimą
eiti pagarbinti Naujagimio.
|
|
|
Prisimink, jog esi pakviestas
į Dievo karalystės šviesą
Mielieji,
Kalėdos mus vėl pakviečia bent trumpam palikti
kasdienius darbus, slegiančius rūpesčius, politines aktualijas ir
nukelia į naktį Betliejaus apylinkėse. Čia sutinkame piemenis, pakaitomis
budinčius ir serginčius savo bandą. Nors ir pažymėti skirtingo laiko
bei kultūros, esminiais bruožais mes taip pat esame panašūs į juos.
Kiekvienas mūsų turime savo kaimenę, savo atsakomybės lauką, kurį
apglėbiame meilės rūpesčiu. Tai mūsų šeimos, bendruomenės ir Tėvynė
jų dabartis ir ateitis. Dirbame, budime ir sergime, kaip tie Betliejaus
piemenys, į kurių būrį įsiliejame, kad kartu išgyventume
Kalėdų nuostabą.
|
|
|
Kalėdos Dievo dovana,
skirta mums
Šiaulių vyskupo kalėdinis sveikinimas
Šiaulių vyskupijos kunigams ir tikintiesiems
Kaip ir kiekvienais metais, į pasaulį vėl atėjo
Kalėdos. Galėtume pagal jas skaičiuoti metus. Iš tiesų ši šventė
mums byloja apie praeinantį laiką, tačiau tikroji jų prasmė slypi
kitur.
Krikščionis neturi teisės šią nuostabią šventę
sutapatinti vien tik su pramogomis, maloniu bendravimu prie stalo
ar gauta ne visuomet naudinga dovana. Pačios Kalėdos jau yra mums
skirta Dievo dovana. Tai nepaprastas įvykis, kuris, tinkamai jį
supratus ir priėmus širdin, gali pakeisti mūsų gyvenimą. Tai neįmanoma,
jei Kalėdas suvoksime kaip šventę, kuri tik atkartoja tai, kas vyko
prieš vienerius, dvejus, penkerius ar dešimt metų. Atrodytų, tie
patys sveikinimai, tie patys žodžiai, veidai, panašūs jausmai ir
gražūs pažadai
Iš tikrųjų taip
nėra
|
|
|
Pasitikime ateinantį Viešpatį
Kasmet prieš šv Kalėdas būna Adventas, kad nusikratytume,
atsižadėtume tobulybės patogumo ir vėl padarytume vietos ateinančiam
Viešpačiui. Gražus ir geras krikščioniškas gyvenimas tai pasirengimas
Jį sutikti. Tai ne pamaldus pasitenkinimas savimi, ne fariziejiškas
teisumas. Mes einame lengviausiu keliu, ieškome padėkos ir pripažinimo,
mes mokame puikiai pasakoti apie savo gerus darbus arba mėgautis
savo atsižadėjimo nuostabumu. Kai Bažnyčia prieš Kalėdas sako: Darykite
atgailą, atsiverskite ji turi omenyje šitą mūsų protingą aritmetiką.
Juo arčiau ši Dievo meilės šventė, tuo labiau mes suprantame, kad
tai, ką turime gera, yra dar netobula. Kalėdos reikalauja dievobaimingųjų
atgailos. Tai nėra pasišaipymas iš davatkų, fariziejų ar šventeivų.
Turime mintyje tikrai gerą žmogų, sąžiningą, dvasingą. Tad ir sakome:
Darykite atgailą, ir dvasingas žmogus prie prakartėlės stovi
tuščiomis rankomis.
|
|
|
Kalėdų slėpinio uždangos
pravėrimas
Paslapčių paslaptis įsikūnija Tas, kuriam asmeniškai
jokio gimimo nereikėjo. Gimti Viešpačiui, ir dar tvarte, atrodo
mažų mažiausia nesusipratimas, nes Jis juk pati absoliučios būties
amžinoji pilnatvė, niekados nepaliesta nebūties šešėlio
Štai mes, veikiant nepaprastai Visagalio malonei,
pašaukti iš nebūties tamsybių į akinančią dieviškosios meilės egzistenciją,
per gimimą atėję į šį pasaulį, pirmuoju kūdikišku krykštavimu paskelbėme
visatai, jog esame sukurti Aukščiausiojo
garbei ir nemarumui.
|
|
|
Nueikime į gimtuosius namus
Gerbiamieji ir Mielieji,
vėl švenčiame Kalėdas, vėl prisimename Jėzaus atėjimą
į žemę, vėl regime Jį pasilenkusį virš mūsų ir taip arti jaučiame
Jį, kai susėdame prie Kūčių stalo.
Tą vakarą visi susirenka į savo tėviškes. Rodos,
eitum ir eitum tą vakarą į savo gimtinę. Deja, daugelis mūsų jos
jau nebeturime. Daugybė kaimų ir sodybų karo metais ar sovietiniais
laikais ištuštėjo ir sunaikinta. Važiuoji ar eini ir matai begaliniai
laukai ir tik viena kita sodyba. O kiek čia buvo ūksmingų sodų,
gražių namų, nuostabių darželių. Ir visi, čia gyvenę žmonės, išblaškyti
po miestus, po svetimas šalis. Daugelį ir šiaip gyvenimo keliai
be prievartos nubloškė į svetimus
kraštus ar miestus...
|
|