|
Tebūna mūsų tėvynėje
daugiau tikros šviesos ir džiaugsmo
Kalėdinis žodis sveikinimas Kaišiadorių vyskupijos
tikintiesiems
Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą,
gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė (Iz 9, 1)
Mieli broliai ir seserys, Kaišiadorių vyskupijos
tikintieji!
Šiandien Jūs atėjote pagarbinti Kūdikį Jėzų, anuomet
užgimusį mums ir tarp mūsų. Jūsų atviras širdis šią dieną galėčiau
palyginti su Betliejumi, kur galėjo prisiglausti ką tik gimęs Jėzus,
mūsų Išganytojas. Ačiū, kad šiandien esate čia, savo parapijos ar
svečioje bažnyčioje (koplyčioje), esate Jėzaus prakartėlės artumoje.
Vienoje krikščioniškoje legendoje pasakojama, kaip
vieną naktį bandą ganę piemenys netikėtai išgirdo angelų giesmes,
pamatė nuostabią žvaigždę, sušvitusią padangėje, bei išgirdo raginimą
eiti pagarbinti Naujagimio.
Piemenys apstulbo, tvartelyje išties radę gražų
Kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose. Greta buvo jo
tėvai. Atbėgusieji pagarbino Naujagimį ir dovanojo jam kuklias dovanėles
kas ką turėjo; tačiau vienas piemenėlis niekaip negalėjo suprasti,
kas dedasi, nes visiškai nieko nepaprasto nematė. Draugai ragino
jį ką nors padovanoti, bet jis atsakė nieko neturįs. Tuomet vienas
piemenėlis patarė jam: gal dovanok savo kailinius, užklok vaikelį,
nes jam šalta. Šis taip ir padarė. Ir vos tik jis užklojo vaikelį
savo kailinukais, jam taip pat suskambo angelų giesmė, sušvito nuostabi
žvaigždė ir jis išvydo dieviškąjį Kūdikį.
Šios legendos mintis aiški ir pamokanti. Pažinti
Jėzų, pajusti Jį gyvą savo sieloje gali tik tas, kuris parodo Jam
atsidavimą, meilę, ištikimybę, kuris nebijo asmeninės aukos, geba
išsižadėti blogų įpročių bei vengti nuodėmių.
Ar nekyla ir mums šiandien klausimas, kodėl ne visi, kaip anuomet
Betliejuje, išvysta dievišką šviesą savyje, savo gyvenime? Kodėl
mūsų katalikiškoje šalyje, ypač pastaruoju metu, tiek daug sudrumstų
širdžių, nėra deramos santarvės ir ramybės, nors, kita vertus, iš
papuoštų eglučių, dovanėlių ir kitokių blizgučių, atrodytų, yra
su perteklium.
Ar ne mes patys dėl to kalti? Ar šiandien iš tiesų
deramai mylime Jėzų, Jo atneštą taiką ir ramybę, išganymo malones.
Pasvarstykime. Šiandien, manau, galime atvirai pasakyti, kad mūsų
visuomenėje, ko gero, daugiau tokių, kurie labiau linkę pasitikėti
savimi, burtininkais ar astrologais nei Dievu. Kad ir kaip būtų
paradoksalu, netgi kai kurie iškiliausi politikos žmonės rodo panašaus
nusistatymo pavyzdį ir turi sekėjų. Ne paslaptis ir tai, jog Dievo
vardas pas mus tapo taip nuvertintas, kad ne tik įvairių susibūrimų
metu, o ir kasdienėje šnekoje neretai nuskamba kartu su keiksmažodžiais.
Skaudu. Labai skaudu ir dėl to, kad tik nedidelė dalis save laikančių
katalikais švenčia sekmadienį - įsakytų švenčių dienomis dalyvauja
šv. Mišiose, klausosi Dievo žodžio, priima šv. Komuniją. Toks elgesys
išties pažeidžia meilę Dievui, pagarbą Jam, tikėjimą Jo malonėmis,
sumenkina krikščionio vardą. Manau, kad tai daugiausia ir būtų atsakymas
- kodėl šiandien tarp mūsų tiek daug sudrumstų širdžių, nėra deramos
santarvės ir ramybės; kitais žodžiai tariant daugelis suklaidinti,
nežino kuo tikėti, kuo pasitikėti
Broliai ir seserys Kristuje, tikiu, kad daugumai
čia esančiųjų labiau tinka ne šie perspėjimai ar griežti pamokymai,
o šventųjų gyvenimui apibūdinti skirti žodžiai, nes savo gyvenimu
jūs esate gražiausiai paliudiję bendrystę su Dievu patys maitinatės
Dievo malonėmis ir kitiems jas liudijate. Tačiau, kad ir kaip kalbėtume,
visi, kurie jaučiame atsakomybę už savo išganymą, mūsų katalikiškąją
bendruomenę, tėvynės reikalus, žmonių santarvę, turime suvokti,
jog reikia be atodairos budėti pamokyti, patarti, rodyti pavyzdį
ir, kaip piemenims iš minėto pasakojimo, paaukoti Jėzui, ką šiuo
metu turime brangiausia savo kasdienę sąžiningai atliktą pareigą,
kilnią meilę artimui, nuoširdžią maldą už save, savo šeimą, bendruomenę
ir tėvynę. Jei mūsų malda bus sujungta su kasdieniu pasišventimu,
kaip meldėsi ir aukojosi mūsų šventieji, tautos kankiniai, tikrai
ir mūsų šeimose, bendruomenėse ir tėvynėje bus daugiau tikros šviesos
ir džiaugsmo.
Sibiro maldaknygės autorė Adelė Dirsytė, kuriai
Lietuvos katalikai meldžia pripažinimo kankine, šį kartą tetampa
mums pavyzdžiu; ji anuomet Kalėdų maldoje taip rašė: Šventasis Kūdikėli!
Priimk mūsų prašymus, maldas, priimki mūsų ilgesį, pasiryžimus,
priimki karžygių aukas, priimki mūsų mylimųjų ašaras, maldas, skausmu
persunktus rūpesčius, išlaikyki mus visus gražiai ateičiai. Dėl
Tavo Švenčiausiosios Motinos ir visų šventųjų nuopelnų, pasigailėki
mano mylimųjų ir mūsų Tautos. Jos pavyzdys, didis prasmingų siekių
išsipildymo troškimas tebūna ir mums graži pamoka ir paraginimas.
Dieve, duok ir mums tokios dvasios ir laimink, kad sugebėtume kurti
vis gražesnį gyvenimą, vertą amžinosios garbės.
Mieli broliai ir seserys, Kaišiadorių vyskupijos
tikintieji!
Tikiu, kad daugumos iš Jūsų lūpomis taip pat nuolat tariamos
panašios maldos ir žodžiai; jūsų širdyse, tikiu, jos nešamos ir
gyvenimu paliudijamos; tikiu, kad Dieviškosios paslaptys, kurias
šiandien švenčiame, padės mums pakilti iš kasdienių sunkumų bei
drauge su pranašu Izaiju džiugiai tarti: Tauta, gyvenusi tamsoje,
išvydo didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė.
Džiugių ir Dievo malonėmis gausių šv.Kalėdų bei
laimingų Naujųjų 2004 -ųjų metų !
Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis
© 2003 "XXI amžius"
|