|
Pasitikime ateinantį Viešpatį
Kasmet prieš šv Kalėdas būna Adventas, kad nusikratytume,
atsižadėtume tobulybės patogumo ir vėl padarytume vietos ateinančiam
Viešpačiui. Gražus ir geras krikščioniškas gyvenimas tai pasirengimas
Jį sutikti. Tai ne pamaldus pasitenkinimas savimi, ne fariziejiškas
teisumas. Mes einame lengviausiu keliu, ieškome padėkos ir pripažinimo,
mes mokame puikiai pasakoti apie savo gerus darbus arba mėgautis
savo atsižadėjimo nuostabumu. Kai Bažnyčia prieš Kalėdas sako: Darykite
atgailą, atsiverskite ji turi omenyje šitą mūsų protingą aritmetiką.
Juo arčiau ši Dievo meilės šventė, tuo labiau mes suprantame, kad
tai, ką turime gera, yra dar netobula. Kalėdos reikalauja dievobaimingųjų
atgailos. Tai nėra pasišaipymas iš davatkų, fariziejų ar šventeivų.
Turime mintyje tikrai gerą žmogų, sąžiningą, dvasingą. Tad ir sakome:
Darykite atgailą, ir dvasingas žmogus prie prakartėlės stovi tuščiomis
rankomis.
Betliejaus Kūdikio matas mums didelis, nes Tas,
kas atidavė save visą, reikalauja ir visiško mūsų atsidavimo. Jam
nereikia ko nors iš mūsų, Jam reikia mūsų pačių. Betliejaus Kūdikis
perbraukia visus mūsų apskaičiavimus, net ir pamaldžiuosius. Perbraukiamas
mūsų tobulumas, nes ką jis reiškia tikrosios Jėzaus meilės ir drąsos
prieš pažeminimus akivaizdoje.
Krikščioniškas Adventas pirmiausia yra asmeniškas
susitikimas vienumoje su amžinuoju Dievo Žodžiu. Bet jis kartu yra
ir siuntimas į žmones. Ir čia mes iš naujo dar giliau patiriame
bendrumą su tais, kurie priėmė Kristų. Mes kartu su jais stengiamės,
kad ateitų Dievo Karalystė, kartu melsdamiesi: Teateinie tavo Karalystė.
Kasdien vis nauji žmones atsiveria Kristaus Naujienai. Kartu su
tais žmonėmis, kuriuos atvesime prie Kristaus, būsime išstumti iš
šio pasaulio. Dvasinis krikščionių miegas reiškia pasidavimą piktosioms
jėgoms. Kaip tai atrodo, geriausiai galime pamatyti žmoguje. Jis
mano teisinga tai, ką daro visi, gražu ,kas visiems patinka, tiesa,
ką visi sako. Pavojus kyla ne vien todėl, kad nuodėmė padaro mus
aklus, bet kad blogis šioje žemėje beveik visada yra užmaskuotas.
Tai pirmoji piktojo taisyklė nuo amžių pradžios: niekada neparodyti
blogio nuogo, bet apsiausti jį nekaltumu, o kai kada ir pamaldumu.
Blogiau, kai ir gėrį pradedame matyti neteisingoje šviesoje lyg
juokingą, pasenusį, prastą, naivų, netinkamą gyvenimui. Šviesa,
galinti išsklaidyti širdies miegą, yra Kristus ir tik Jis. Mums
gali atsitikti taip pat, kaip ir Petrui, kuris suklupo ant kelių
ir kalbėjo: Eik sau nuo manęs, Viešpatie, nes aš žmogus nuodėmingas.
Nieko šiandien nereikia labiau kaip krikščionių,
drįstančių imtis nešiuolaikiškos, o iš tikrųjų labai reikalingos
mūsų amžiui rizikos, gyvenančių dideliu ir nuoširdžiu gerumu. Blogio
perversmą visuomet atitinka gerųjų trūkumas. Artimo meilė - tai
ne asmeniškas malonumas. Naujoje sandoroje teisusis atpažįstamas
tik pagal artimo meilę. Bažnyčia gyvena tarp mūsų, ji netriumfuoja
ir nevaldo. Jai nebuvo pažadėtas triumfas žemėje, o tik tai, kad
pragaro vartai jos nenugalės. Ji turi laukti savo Viešpaties, pasilikti
su Jo žodžiu ir Jo meile. Galbūt Advento metu iš dėkingumo vertėjo
pasilikti po šv.Mišių porą minučių bažnyčioje, o gal ką nors paskaityti,
kad siela atsigautų. Dievas leido savo tautai patirti bejėgiškumą,
kuris yra tikrasis visos žmonijos giminės bejėgiškumas. Visiems
laikams turėjo paaiškėti, jog išganymas ateina ne iš žmogaus, ne
iš valdžios galybės, ne iš klestinčios ekonomikos, ne iš mokslinių
tyrimų institutų ar universitetų. Jis ateina iš Dievo, ateina nelaukiamas
tarsi gyvybė išmirusioje dykumoje. Dievas savo kelius visada tiesia
dykumoje. Šiame moderniame, savo pažanga besididžiuojančiame pasaulyje
vis dėlto pasireiškė baisus barbariškumas. Ir minioje žmogus gali
pasijusti esąs lyg tikroje dykumoje. Kalba ir menas gali tapti paviršutiniški
ir tušti. Nepertraukiamoje gamyboje, išoriniame blizgesyje ir sensacijose
gali atsirasti beprasmybės dykuma. Mes, krikščionys, viso to šaknis
matome atsiskyrime nuo Dievo, nes tik nuodėmė taip nusiaubia žmogų.
Ji numarina meilę, nuskurdina tikėjimą ir nuslopina gėrio troškimą.
Kad angelai pirmiausia turėjo skubėti pas piemenis, tai nereiškia
dangaus paniekinimo ar abejingumo žemiškajam valdžios, padėties,
ar dievobaimingumo supratimui. Ne taip pasirinko Tas, kuris naktį
gimė ir nesurado Betliejuje pastogės. Gyvename pasaulyje, kuriame
milijonai moterų nori tarnauti prabangai, o ne gyvybei. Jos atsisako
motinystės, atsisako nešti santuokinės ištikimybės jungą. Švęsti
Kalėdas šiame pasaulyje reiškia daugiau už dalyvavimą iškilmėse.
Tai reiškia dėl Kristaus pradėti meilės tarnybą. Gražu, kada šventą
Mišių vakarą prie stalo susirenka šeima, dalijasi dovanėlėmis, švenčia.
Bet jeigu kaimynystėje gyvena užmirštas, šąlantis, alkanas ir kenčiantis,
jeigu jis paliktas vienas, tai, neparodžius meilės šiam žmogui,
neįmanoma švęsti Kalėdų. Kol žemėje bus nors vienas žmogus, su kuriuo
aš turiu susitaikyti, kol neatleisiu jam iš visos širdies, ši Naujiena
ne man, ir Kūdikis nepriims mano pagarbos, jeigu neatsiprašiau to,
kuriam nusikaltau, tada veltui giedu apie Kalėdų ramybę. Iki paskutinio
Kristaus atėjimo nebus siunčiami angelai, kad nuvestų žmones pas
Kristų, kaip anuomet piemenys buvo nuvesti į Betliejų. Mes esame
Jo pasiuntiniai ir savo pasiuntinybę turime atlikti ne žodžiais,
o meilės darbais. Neklauskime, ar mus kiti girdi, paklauskime pirmiausia,
ar skelbiame savo gyvenimu; neklauskime, ar jie nori pamatyti Betliejaus
žvaigždę, bet ar atspindi jos šviesą mūsų gyvenime. Amen.
Kun. Gediminas MARCINKEVIČIUS,
Lekėčių klebonas
© 2003 "XXI amžius"
|