|
Kalėdų slėpinio uždangos pravėrimas
Paslapčių paslaptis įsikūnija Tas, kuriam asmeniškai
jokio gimimo nereikėjo. Gimti Viešpačiui, ir dar tvarte, atrodo
mažų mažiausia nesusipratimas, nes Jis juk pati absoliučios būties
amžinoji pilnatvė, niekados nepaliesta nebūties šešėlio
Štai mes, veikiant nepaprastai Visagalio malonei,
pašaukti iš nebūties tamsybių į akinančią dieviškosios meilės egzistenciją,
per gimimą atėję į šį pasaulį, pirmuoju kūdikišku krykštavimu paskelbėme
visatai, jog esame sukurti Aukščiausiojo garbei ir nemarumui.
Tačiau Dievo Sūnaus, prisiėmusio žmogaus pavidalą,
nesuvokiamas (vertinant žmogišku požiūriu) susimažinimas vyksta
vien tiktai dėl žmonijos išgelbėjimo misijos, idant žmonės suvoktų
nekvestionuojamą tiesą: Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė
savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet
turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3,16). Tai ypatingo Dievo Tėvo plano
vykdymas, kurį štai kaip apibūdino žymus rašytojas C.S.Lewis: Viskas
siaurėja ir siaurėja, kol galiausiai susiveda į vieną mažytį taškelį
tokį mažą it ieties smaigalys besimeldžiančią žydų mergaitę.
Remdamiesi Šventojo Rašto tiesomis galime tvirtinti,
kad toks Viešpaties Jėzaus slėpiningas apsireiškimas pasauliui yra
ne tik Jo kenozė (gr. atsisakymas, savęs apiplėšimas), bet ir Jo
nė su niekuo kitu nesulyginamas išaukštinimas.
Neseniai išleistame Naujajame teologijos žodyne
apie Išganytoją rašoma: Savęs apiplėšimą sudaro šlovingosios būties
pas Dievą atsisakymas ir Dievo pavidalo išmainymas į vergo egzistenciją
dėl žmonių (plg. 2 Kor 8, 9); už tai atlyginama Jėzų išaukštinant
su kaupu ir paskiriant kosmoso Kyrios Valdovu (plg. Apr 19, 16).
Tačiau jei tik minutėlę pagalvotume, o kas gi būtų
atsitikę, jei Jėzus nebūtų ryžęsis gimti? Juk Jis, kaip Dievas,
iš anksto žinojo, kad gims ne komfortabiliuose katalikiškuose gimdymo
namuose, o už savo patį svarbiausią pasaulio istorijoje atliktą
žmonių gelbėjimo darbą susilauks ne valstybių vadovų įvertinimo,
bet bus apdovanotas patyčiomis ir tokia mirtimi, kurios kratosi
žmogiškoji prigimtis.
Išties, jei tik Jėzus, prieš ateidamas pas mus,
būtų regėjęs savo būsimus kentėjimus ir girdėjęs tą tiktai vieną
savo maldą: Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė...
(Mt 26,39), tada galbūt Jis ir būtų suabejojęs atėjimo į žmonių
planetą prasmingumu. Bet kadangi Jis matė ne tik savo mirtį, bet
ir prisikėlimo iš numirusių triumfą, todėl nedvejodamas tapo žmogumi,
kad mes, kasdien nešdami savo kryžių, tarnautume Jam ir kiekvienam
sutiktam gyvenime žmogui visomis širdies, sielos, proto ir kūno
jėgomis.
Tokie ir panašūs mūsų pasiryžimai tegul bus mūsų
gimusiam viešpačių Viešpačiui maloni ir priimtina dovana, kuria
geriausiu būdu pagarbinsime Jį ir jos dėka patys pasirengsime gimimo
dangui nesibaigiančiai šventei.
Kun. Vytenis VAŠKELIS
© 2003 "XXI amžius"
|