Atnaujintas 2003 m. gruodžio 27 d.
Nr.99
(1203)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Nueikime į gimtuosius namus


Tylų Kalėdų vakarą, likęs vienas,
užsižiebiau mažą žvakelę,
kad jos šviesoje pamatyčiau
visus geruosius savo draugus, pažįstamus ir gimines.
Ir štai mirguliuojančioje žvakės šviesoje jie susirinko visi —
mano gyvenimo kelyje sutikti žmonės.
Susirinko jie čia iš gimtosios Aukštaitijos, net ir seniai numirę,
iš Žemaitijos — mano buvę ganomieji ir draugai,
iš Dzūkijos — buvę bendradarbiai.
Ir mums taip gera aplink tą mažą žvakelę,
nes ji taip ramiai spinduliuoja šviesą ir ramybę.
Tylėdami visi žiūrime į tą nuostabią šviesą
ir mane užplūdo mintys:
„Viešpatie, leisk man būti tokiu, kaip ši žvakė,
visiems, esantiems tamsoje,
         be vilties,
         be ateities,
         be laimės,
         be prasmės.
Viešpatie, leisk man sudegti kaip žvakei
ir suteikti ramybę visiems, kurie neramūs,
                           benamiai,
                           nemylimi,
                           be šilumos,
                           svetimuos kraštuos,
                           kuriais niekas netiki...
Viešpatie, leisk man žvake sudegti visiems, kurie pavargę,
                           išsekę,
                           nuliūdę,
                           paniekinti,
                           be dėkingumo,
                           be šviesos,
                           be šilumos...
Viešpatie, leisk man būti ŽVAKE,
sudegink mane“. Amen.

 

Gerbiamieji ir Mielieji,

vėl švenčiame Kalėdas, vėl prisimename Jėzaus atėjimą į žemę, vėl regime Jį pasilenkusį virš mūsų ir taip arti jaučiame Jį, kai susėdame prie Kūčių stalo.

Tą vakarą visi susirenka į savo tėviškes. Rodos, eitum ir eitum tą vakarą į savo gimtinę. Deja, daugelis mūsų jos jau nebeturime. Daugybė kaimų ir sodybų karo metais ar sovietiniais laikais ištuštėjo ir sunaikinta. Važiuoji ar eini ir matai – begaliniai laukai ir tik viena kita sodyba. O kiek čia buvo ūksmingų sodų, gražių namų, nuostabių darželių. Ir visi, čia gyvenę žmonės, išblaškyti po miestus, po svetimas šalis. Daugelį ir šiaip gyvenimo keliai be prievartos nubloškė į svetimus kraštus ar miestus...

Ir taip norisi vėl visus juos sukviesti į gimtines, žvelgti visiems į akis, paklausyti jų gyvenimo istorijų! Tad pabūkime kartu bent dvasiškai, maldoje, pasidalykime dvasioje kalėdaičiu ir su poetu K. Inčiūra mintimis nueikime į gimtuosius namus.
Ir vėl tas baltas Kūčių vakaras...
Ištiesk, naktuže, tiltus, man žmonių nematomus,—
į vargią tėviškėlę šiąnakt taip rūpinuos...
Ir nuėjau, užsiglaudžiau už lango ties krikštasuoliu...
„Dieve, vietų tiek tuščių ir valgių taip mažai,
lyg žvirbliams lesalo...
Ak, eisiu, durų girgždančių nebarškinęs,
ir, apsivilkęs, kaip ir broliai,
baltus drobės marškinius,
valgysiu nuo stalo byrančius tik trupinius...
Štai, kryžium sudreba mamos ranka-nabagė:
„Kažin, kaip ten mūsiškiai svetimuos kraštuos,
gal šąla kur šaltuose vėjuose
ar ašaras kur iš skausmo ryja?
Na, iš visos širdies už juos
‚Sveika, Marija‘! “

Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija