Atnaujintas 2003 m. gruodžio 27 d.
Nr.99
(1203)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Paskutinis romantikas

Petras KATINAS

Aleksandras Jakovlevas

Žinomam sovietinės „perestrojkos“ ideologui, kuriam Rusijos „nacionalpatriotai“ bei imperininkai negali atleisti už SSRS sugriovimą, Aleksandrui Jakovlevui sukako 80 metų. Tai išties unikali asmenybė, be abejo, įeisianti į Rusijos ir pasaulio politikos istoriją. Gimęs dar tada, kai merdėjo Leninas, nuo pat jaunystės tapo partiniu funkcionieriumi. Stalino laikais vadovavo Jaroslavlio srities partijos komiteto propagandos ir agitacijos skyriui. Atėjus į valdžią N.Chruščiovui, pateko į SSKP CK aparatą ir ten darbavosi ideologijos bei propagandos skyriuje. Rašė kalbas partiniams bosams ir pačiam Nikitai Chruščiovui. L.Brežnevo stagnacijos laikais jau vadovavo SSKP CK ideologiniam sektoriui ir, kaip jis pats dabar ironizuoja, užsiėmė „kūrybine rašytojo veikla“, t.y. rašė kalbas ir pranešimus gensekui. M.Gorbačiovui tapus generaliniu sekretoriumi, A.Jakovlevas – partijos CK sekretorius ir vyriausiasis partijos ideologas. Kartu su M.Gorbačiovu apvertė SSRS nuo kojų ant galvos, tad pagrįstai vadinamas „perestrojkos“ architektu.

Taigi A.Jakovlevas pergyveno beveik visus buvusius gensekus. Nepaisydamas garbingo amžiaus, jis net negalvoja apie poilsį ir ramų pensininko gyvenimą. Jis yra aktyvus jau nedaugelio likusių demokratų konsultantas, jį dažnai kviečiasi net prezidentas V.Putinas, vadovauja tarptautiniam Demokratijos fondui. Jau penkiolika metų yra nukentėjusiųjų nuo sovietinių represijų reabilitavimo komisijos pirmininkas. Ir iš tos visuomeninės veiklos jokios materialinės naudos neturi. Šio nusipelniusio žmogaus, akademiko pensija tiktai aštuoni tūkstančiai rublių (10 Rusijos rublių – 0,9614 lito). Neseniai žurnalistams jis sakė niekada nekrovęs turtų, kaip tai darė kiti jo kolegos, dirbdami partijos CK aparate. Ir pajuokavo: „Raskite dar tokį kvailį, kuris kasdien sąžiningai eina į darbą, negaudamas už tai nė kapeikos…“

A.Jakovlevui teko dirbti kartu su Stalinu, Chruščiovu, Brežnevu, Andropovu. Paklaustas, kuriam iš jų jis jautęs simpatiją, „perestrojkos“ veteranas atsakė: „Nė vienam. Visi jie visada buvo pasirengę šaudyti. Sakykime, Chruščiovas. Aišku, jo didelis nuopelnas, kad SSRS XX suvažiavime jis demaskavo Stalino asmenybės kultą. Tačiau jam valdant buvo net šešiolika sukilimų, ir visi jie žiauriai numalšinti. O Andropovas – Dieve, sergėk, jei jis būtų išbuvęs valdžioje ilgai. Tai buvo užkietėjęs stalinistas. Nors J.Andropovas ir M.Suslovas, skirtingai nei kiti, neėmė kyšių. Visi kiti – ėmė. Net 20 metų dirbau su M.Suslovu. Visus tuos 20 metų jis vaikščiojo apsiavęs kaliošais, juodu paltu ir skrybėle. Baisus pedantas. Na, o L.Brežnevas buvo dar didesnis cinikas ir į viską jam buvo nusispjauti“.

Savo garsiojoje knygoje „Sutemos“ A.Jakovlevas rašė, kad sovietinė žiniasklaida tiesiog siaubą kėlė. Todėl jam ir dabar kelia didžiulį susirūpinimą tai, kad, išskyrus vos kelis laikraščius, visi kiti nutilo. O televizijoje – išvis nelaimė: liberalios – demokratinės televizijos paprasčiausiai nebeliko. Tiesa, liko keletas laidų, tačiau jų minėti A.Jakovlevas nenorėjo. Nes, anot jo, paminėjus ir jas uždarytų. „Tad kas kaltas, kad nebėra žodžio laisvės?“ – pats savęs klausė. Ir atsakė, jog valdžios kaltės yra tiktai 5 proc., o 95 proc. – pačios visuomenės, nesugebančios pareikalauti, įlindusios į baimės kiautą. Nes Rusijoje bet koks žmogus, vos pasiekęs kokį nors postą, ypač leidinio redaktoriaus, visada įdėmiai stebi, kokie vėjai pučia iš Kremliaus. O tie vėjai gana nepalankūs nepriklausomai žiniasklaidai, kurios faktiškai jau nebeliko. Todėl ir suprantamas „perestrojkos architekto“ susirūpinimas. Juk aštuntojo dešimtmečio pabaigoje bei B.Jelcino valdymo metais laisvas žodis liejosi per kraštus. Kad ir kaip vadintume tą laikotarpį, bet B.Jelcinas, nepaisant didžiulės jo kritikos žiniasklaidoje, niekada nesiėmė jokių represinių priemonių prieš ją, skirtingai nuo savo įpėdinio V.Putino ir jo kagėbistinės aplinkos.

Aišku, A.Jakovlevas neslepia savo nusivylimo dabartine Rusija. Pasak jo, jis, būdamas nepataisomu romantiku, manęs, jog po komunizmo žlugimo į Rusijos Dūmą ateis sąžiningi, padorūs ir nesavanaudžiai žmonės. Atsitiko atvirkščiai. Atėjo sukčiai, perėjūnai, demagogai, parsidavę veidmainiai. A.Jakovlevui net tris kartus buvo siūloma balotiruotis rinkimuose į Dūmą. Ir jis atsisakė. „Aš jau pakankamai gerai žinau, kas yra valdžia. Jos man pakako per akis. O po 1991 metų pamačiau, kad mano sumanyta pertvarka nuėjo ne tuo keliu“, - pasakė A.Jakovlevas.

Jis sakė retsykiais susitinkąs su savo buvusiu partiniu viršininku ir bičiuliu M.Gorbačiovu, bet gana dažnai jų nuomonės skiriasi. Tuo labiau kad M.Gorbačiovas daugiau laiko praleidžia užsienyje negu namie. Anot A.Jakovlevo, M.Gorbačiovas palaiko dabartinio Kremliaus politiką, ypač kuriant vadinamąją valdžios partiją „Jedinaja Rosija“. Tuo tarpu A.Jakovlevas teigia esąs visiškai įsitikinęs, kad valdžia jokiu būdu neturi palaikyti vienos partijos. Dar vieną įdomią pastabą pareiškė A.Jakovlevas. Jo žodžiais tariant, jį ištinka nervinis drebulys, kai išgirsta dabartinį Rusijos himną, nukopijuotą nuo buvusios SSRS himno, kuriam skambant milijonai žmonių buvo varomi į mirtį lageriuose ir tremtyje.

„Atsakydamas į klausimą, kokią aš matau tolesnę Rusijos vystymosi koncepciją, sakau: stipri valstybė, savo viduje įvedusi nors minimalią tvarką. Bet niekas juk nepaaiškina, kas tai yra stipri valstybė – armija, raketos? O iš tiesų valstybės stiprybė – suteikti laisvę žmogui, keliant jo gerovę. Nustokite uždarinėti laikraščius, žurnalus, televizijos kanalus“, - teigė šis politikas ir humanistas. Jis taip pat sakė apsidžiaugęs, kai prezidentas V.Putinas pateikė Federaliniam susirinkimui tris keturis savo būsimos veiklos punktus, kuriuose jis neįžiūrėjo jokio praeities konservatyvumo pėdsakų. Visa bėda, kad tų pasiūlymų niekas nevykdo. Nes, anot A.Jakovlevo, dabar Rusijos politikoje ir valdžioje yra „visapusiškai neišvystę žmonės“. Jie vaizduoja visažinius ir nenori girdėti jokių patarimų.

Rusų politikos apžvalgininkas O.Chimičius, aplankęs A.Jakovlevą jo garbingo jubiliejaus proga, paklausė: „Kaip jūs reaguojate, kai žodis „demokratija“ Rusijoje tapo vos ne keiksmažodžiu?“ „Ką gi, pati demokratija leido taip galvoti. Mes padarėme daugybę klaidų. Žinoma, reikėjo sukurti turtingų žmonių sluoksnį. Tačiau jokiu būdu negalima sudaryti tokių sąlygų, kai per penkerius metus kai kurie žmonės susikrovė milijardus dolerių kapitalą. Iš tokių dalykų ir kyla revoliucijos“, - atsakė A.Jakovlevas.

Bene įdomiausias paskutiniuoju romantiku vadinamo A.Jakovlevo atsakymas buvo į klausimą, ar yra dalykų, kurių jis negali atleisti buvusiam Rusijos prezidentui B.Jelcinui: Yra vienintelis priekaištas jam. Jis neuždraudė komunistų partijos, nors be vargo galėjo tai padaryti. Fašistai turi būti tiktai kalėjime.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija