Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė
     ir pasaulis
Laikas
Atmintis
Gimtas kraštas
Visuomenė
Rinka
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Sukrėtęs sovietinės imperijos pamatus

„Gulago salyno“ autoriui – 85-eri

Petras KATINAS

Aleksandras Solženicynas priverstinėje emigracijoje Vermonte kartu su trimis sūnumis

Nobelio literatūros premijos laureatui, pagrįstai vadinamam didžiuoju rusų rašytoju, Aleksandrui Solženicynui sukako 85-eri metai. Tai jis savo kūriniais, dar N.Chruščiovo „atšilimo“ metais paskelbęs savo apysaką „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, daugeliui užguitų Sovietų Sąjungos žmonių atskleidė tiesą apie pragarišką Stalino konclagerių – gulago žmonių masinio naikinimo sistemą. Tačiau jo fundamentalus istorinis darbas „Gulago salynas“ atvėrė akis pasaulio žmonėms, taip pat ir daugeliui užkietėjusių Vakarų komunistų, kas yra ta jų garbinama Sovietų Sąjunga, tapusi tautų, tarp jų ir rusų, kalėjimu.

Kaip sakė rašytojo žmona Natalija Solženicyna, rašytojas pats niekada nesitikėjo sulauksiąs tokio garbingo amžiaus. Pastaruoju metu jis jau viešai nebepasirodo, atsisako bendrauti su žurnalistais, nors kiekvieną dieną dirba po kelias valandas. Tai rašytojas daro ne tik dėl sveikatos, o todėl, kad vadinamieji patriotai perteikia jo mintis sau palankia, aiškiai nacionalistine ir šovinistine didžiarusiška ideologija, kuri visiškai nepriimtina A.Solženicynui. Paskutinį kartą jis viešai pasirodė 2002 metų vasario mėnesį, susitikdamas su Rusijos valstybinio universiteto studentais. Tada A.Solženicynas kelias valandas atsakinėjo į studentų ir dėstytojų klausimus, susijusius su 1917 metų vasario revoliucija. Pastaraisiais metais A.Solženicyną kankina stenokardijos priepuoliai, taip pat dar prisidėjo stuburo sveikatos problemos. O tai, kad šis pasaulinio masto rašytojas ir mąstytojas sulaukė tokio garbingo jubiliejaus, galima iš tiesų pavadinti stebuklu, arba, kaip jis pats sako, išskirtine Dievo malone.

Iš tiesų A.Solženicyno gyvenimo kelias nebuvo rožėmis, betgi tiksliau, jų spygliais, klotas. Jo tėvas, Pirmojo pasaulinio karo artileristas, tragiškai žuvo, kai rašytojas dar nebuvo gimęs. Jaunasis Aleksandras gyveno su motina nepaprastame skurde. Sėkmingai baigė vidurinę mokyklą ir Rostovo universiteto Fizikos-matematikos fakultetą. Vėliau – karas, kalėjimas, lageriai ir tremtis.

Beje, paskutiniaisiais lagerio metais A.Solženicynui gydytojai konstatavo vėžį. Vėliau tremtyje Kazachstane susidarė šios baisios ligos metastazės. Gydytis į Taškentą tremtinio iš Dievo ir žmonių pamiršto Kok-Tereko aulo niekas neišleido. Srities gydytojai tiesiai komentavo: „Gyventi tau liko dvi trys savaitės“. Kai jau lemtingoji trečioji savaitė ėjo prie pabaigos, atėjo leidimas A.Solženicynui vykti gydytis į Taškentą. Atvyko, o ligoninėje vietų nėra. Atsigulė purviname ligoninės koridoriuje, laukdamas išganingos mirties. Tačiau vienas gailestingas gydytojas pasigailėjo nelaimėlio ir pasiūlė gydymą vadinamąja radiologine patranka. Įvyko stebuklas. Dingo ne tik išplitusios metastazės, bet ir pats piktybinis auglys.

Matyt, nereikia priminti, kad A.Solženicynas tapo tikra rakštimi sovietiniam režimui. O ypač 1974 metais, kai „sprogo“ jo „Gulago salynas“. Šio „sprogimo“ aidas suskambėjo visame pasaulyje. A.Solženicyną vėl uždaryti į gulagą Kremliaus valdovai nedrįso. Pernelyg jau žinomas žmogus, todėl jis buvo išsiųstas iš SSRS ir apsigyveno JAV, Vermonto valstijoje.

Jubiliejus išvakarėse žurnalistų paklaustas, kaip dabar gyvuoja klasiku tapęs rašytojas, jo žmona Natalija atsakė: „Kaip ir visada. Kiekvieną naują dieną sutinka kaip Dievo dovaną ir, kol Dievas duoda jėgų, dirba. Keliasi anksti rytą, geria kavą ir kelioms valandoms sėda prie rašomojo stalo“. Beje, A.Solženicynas nepripažįsta kompiuterio, nors, būdamas Amerikoje, išmoko juo dirbti. „Esu XX amžiaus žmogus, toks ir liksiu“. Tačiau pripažįsta, kad kompiuteris suteikia didžiules galimybes. Po pietų rašytojas skaito ir klausosi muzikos. Mėgstamiausi A.Solženicyno kompozitoriai – F.Šubertas, L.van Bethovenas, V.A.Mocartas, F.Šopenas ir P.Čaikovskis. Televizoriaus beveik visai nežiūri, išskyrus žinias.

A.Solženicyno žmona Natalija sako, kad, užsidaręs nuo žurnalistų, rašytojas neatitrūko nuo gyvenimo. Pasak jos, A.Solženicynui labai skauda širdį dėl to, kas dedasi Rusijoje. Jam didžiausią nerimą kelia tai, kad labai didelė rusų tautos dalis atsidūrė prie tokios ribos, kuri visiškai neatitinka žmogaus egzistencijos. Tačiau, anot jo, baisiausia, jog žmonės prarado bet kokią viltį ir tikėjimą. „Todėl aš kasdien meldžiuosi, kad vilties ir tikėjimo dvasia nepaliktų rusų tautos“, - sakė A.Solženicynas.

1998 metais rašytojas paskelbė gana prieštaringai vertinamą gana pesimistinę apmąstymų knygą „Rusija griūtyje“. Dargi atsisakė priimti ordiną iš prezidento B.Jelcino. Daugelis tuomet siūlė jam kelti savo kandidatūrą į Dūmą, netgi į Rusijos prezidentus. Tačiau jis atsisakė, nes, pasak jo, nepaisant komunistinio režimo žlugimo, Rusijoje vis tiek nė karto neįvyko tikrai demokratiški rinkimai. Kita vertus, norint dalyvauti rinkimuose, reikalingi dideli pinigai, o visus juos, kuriuos gauna už užsienyje išleistas savo knygas, jis skiria buvusiems lagerininkams ir jų giminėms.

A.Solženicynas turi tris sūnus, gimusius jam jau būnant Amerikoje. Vyriausiajam jų Jermolajui gruodį sukako 33 metai. Jis baigė prestižinį Harvardo universitetą, kuriame studijavo Kinijos problemas. Keletą metų praleido Kinijoje. Po metų ir devynių mėnesių gimęs Ignatas, gabus muzikantas, pianistas ir dirigentas, dabar gyvena Filadelfijoje ir yra garsaus šio miesto kamerinio orkestro dirigentas. Dar po metų gimęs Stepanas – irgi Harvardo universiteto ir Masačiusetso technologijos instituto auklėtinis. Jis pasirinko didelių techninių objektų projektavimą. Pagal Stepano projektą pastatyta viena didžiausių Niujorko elektrinių.

Šiuo metu A.Solženicynas gyvena gana kukliame name Troice Lykove, netoli Maskvos.

© 2003 "XXI amžius"