Pavėlavusiųjų Europos Sąjunga nelauks
Vieni kaimo žmonės į Europos Sąjungą žiūri su
viltimi ir pasitikėjimu, kiti su nepasitikėjimu, galimu ūkininko
išnaudojimu, nuskurdinimu, treti apskritai neturi savo nuomonės,
samprotauja, kad kaip bus, taip bus, nes dabar jau nieko nepakeisi,
reikia gyventi, ir tiek. Apie kaimo žmonių nuotaikas, jų požiūrį
į ateinančią dieną, įstojus mums į Europos Sąjungą, su XXI amžiaus
skaitytojais mintimis dalijasi Kauno rajono savivaldybės Žemės ūkio
skyriaus vedėjas Alvydas RIMDEIKA.
Gerbiamas vedėjau, mūsų šalies finansų ministrė
Dalia Grybauskaitė pastaruoju metu dažnai pabrėžia, kad 2004 - ieji
Lietuvai bus labai įtempti. Kaip jūs pakomentuotumėte tokią prognozę,
ką ji iš esmės galėtų reikšti žemės ūkiui?
Tai norėčiau pailiustrtuoti konkrečiu pavyzdžiu.
Neseniai Panevėžyje įvykusiame susitikime su šalies verslininkais
ministrė pasakė, kad sunkūs bus ne vien 2004 - ieji, bet ir dar
kokie dveji treji metai. Sunkumų, dargi kai kurių net nenumatytų,
patirs ir Vyriausybė, ir verslininkai. Nemanau, kad tai aplenktų
žemės ūkį, o tuo pačiu - ir Kauno rajono žmones. Tai ne pesimistinė
gaida, o reali situacija, kurią turime numatyti, žinoti ir jai rengtis.
Dar neįstojus į Europos Sąjungą jaučiama negailestinga
rinkos ekonomikos įtaka. Bankrutuoja pramonės, transporto, taip
pat ir žemės ūkio įmonės.
Kiek žinau, nuo 2003 metų pradžios iki lapkričio
mūsų šalyje bankrutavo 30 žemės ūkio įmonių, o tai sudaro 6,8 proc.
šių organizacijų. Manyčiau, kad tai nėra daug. Pavyzdžiui, per tą
patį laikotarpį bankrutavo 224 prekybos, 94 pramonės, 36 statybos
įmonės.
O kokia padėtis Kauno rajone?
Kadangi kalbama apie įmones, tai galvoje reikėtų
turėti žemės ūkio bendroves. Kai kurios jų yra stiprios, pažangiai
ūkininkauja, diegia naujoves. Pirmiausia reikėtų paminėti Bernatonių
žemės ūkio bendrovę, Tai yra, galima drąsiai tvirtinti, pati stipriausia,
geriausiai besitvarkanti žemės ūkio bendrovė visame Lietuvos kaime.
Net užsieniečiai atvažiuoja iš jos pasimokyti. Neblogai tvarkosi
Juragių, dar viena kita žemės ūkio bendrovė. Bet tai ir viskas -
susidarytų gal kokios šešios septynios, nors bendrovių rajone yra
apie trisdešimt. Vienos dar šiaip taip laikosi, kitos - visai ant
sunykimo ribos. Taip yra ne vien mūsų rajone, bet ir kitur. Kaimo
žmonės išsinuomojo tų bendrovių žemes ir jose sėkmingai ūkininkauja
- tai vienintelis išsigelbėjimas nuo visiško žlugimo. Aišku, taip
ilgai tęstis negalės - Europos Sąjunga tokių bendrovių gyvenimą
griežtai pakoreguos, pareikalaus, kad visur būtų tvarka.
Kalbėjome apie žemės ūkio bendroves, o juk didžiumą
sudaro pavieniai ūkininkai, jų šeimos.
Taip, ir toje bankrutuojančių įmonių suvestinėje
rašoma apie vienokius ar kitokius žemės ūkio susivienijimus. O kas
tiksliai pasakys, kiek Lietuvoje yra sunkiai galą su galu suduriančių
ar visai nusigyvenusių ūkininkų? Tokių yra ir Kauno rajone. Taip
yra dėl įvairių priežasčių, tik norėčiau pasakyti, kad pirmiausia
savimi, savo mažesniu ar didesniu ūkiu turėtų pasirūpinti pats ūkininkas.
Net ir gavęs paramos, jis turės ją sumaniai panaudoti, paisyti įvairių
reikalavimų, kurių ligi šiol nebuvo. Jie ypač sugriežtės mums įstojus
į Europos Sąjungą. O dabar vienas svarbiausių kaimo žmonių reikalų
- sutvarkyti savo ūkio dokumentaciją. Štai mūsų rajone net apie
40 proc. ūkininkų dar nesutvarkę savo ūkio nuosavybės dokumentų.
O juk iki gruodžio pradžios turėjo būti užregistruotos visos žemės
ūkio ir kaimo valdos. Bet užregistruotos toli gražu ne visos. Kaip,
beje, ir kitur. Tad terminas buvo pratęstas. Tik reikalai irgi ne
kažin kiek pasistūmėjo į priekį, kaimo žmonės neskuba. Žinoma, bus
galima užregistruoti ir vėliau, bet 2004 metų parama juos aplenks.
Stambiosios žemės ūkio bendrovės, stambieji ūkininkai visą dokumentaciją
parengia laiku ir tvarkingai, nes jie stengiasi, kad pro šalį nenueitų
nė vienas centas. Tikriausiai vadinamieji smulkūs ir vidutiniai
ūkininkai neturi pakankamai informacijos apie vienus ir kitus reikalavimus,
gal mano, kad tie formalumai nesvarbūs, kad gal ir be jų gaus paramos
iš nacionalinių ir ES fondų, gal apskritai nesidomi padėtimi žemės
ūkyje. Mūsų Žemės ūkio skyrius, rodos, nesėdi sudėjęs rankų, važinėjame
po rajoną, aiškiname žemdirbiams, kas ką turi daryti, kad neliktų
be paramos. Dirba ir konsultacinė, kitos tarnybos, apstu informacijos
žiniasklaidoje, platinami įvairūs informaciniai lankstukai.
Arčiausiai kaimo žmonių yra ne ministerijos, savivaldybės,
o vietos seniūnijos: čia galima daug ką sužinoti, išsiaiškinti,
kaip tik čia apiforminami pirminiai dokumentai, kurie vėliau patenka
pas mus. Reikia suprasti ir tai, kad kaimo, pabrėžiu - kaimo seniūnijose
iki šiol nėra etato žemės ūkio reikalams. Tuo užsiima seniūnas,
dar kas nors. Bent jau pusės etato kiekvienoje kaimiškoje seniūnijoje
tikrai reikėtų. Bet tokio etato nėra, nes nėra pinigų. Nei seniūnijoje,
nei rajono savivaldybėje, nei dar aukščiau. Tiesa, Vandžiogalos
seniūnija rado šiokią tokią išeitį. Pasėlių deklaravimo metu Kauno
darbo biržoje buvo pasamdytas žmogus, kuris važinėjo pas ūkininkus,
padėjo jiems pildyti dokumentus. Pusę atlyginimo tam žmogui mokėjo
Darbo birža, kitą pusę - seniūnija. Reikalas kaipmat pajudėjo iš
vietos, buvo aplankyti visi ūkininkai, užpildyti visi dokumentai.
Tad lengviausia kaltinti kaimo žmones dėl jų neaktyvumo, bet reikia
ir pagalvoti, kaip jiems padėti. Juolab kad to vadinamojo popierizmo
ne mažėja, o daugėja. Paprastas kaimo žmogus, nors ir visą gyvenimą
praleidęs kaime, dažnai neskiria, kas yra, pavyzdžiui, kultūrinė
pieva ir kas - natūrali. Iš šimto žmonių gal tik dešimtadalis ar
dar mažiau sugeba teisingai užpildyti dokumentus. Nieko nuostabaus,
nes tuose dokumentuose tiek klausimų, klausimėlių, kad ir labai
mokytiems yra ką pagalvoti. Prieš kurį laiką iš Žemės ūkio ministerijos
mums atėjo raštas - pasiųsti į seminarą keturis penkis žmones. Kitą
raštą gavome, kad keturi mūsų žmonės užsiimtų vien pieno kvotomis.
Tik iš kur jų tiek paimti? Negi Žemės ūkio ministerija nežino, kiek
specialistų dirba rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriuje ? Laimė,
netrukus tų nurodymų buvo atsisakyta. Juk dabartinis Žemės ūkio
skyrius tai ne kažkada gyvavusi Žemės ūkio valdyba, kurioje dirbo
kelios dešimtys specialistų. Dabar čia dirba tik keli žmonės. Reikėtų
dar nors dviejų trijų etatų, bet žinome, kad jų nebus.
Nemažai žemių priklauso miestuose gyvenantiems
žmonėms. Kaip jie tvarko tuos savo plotus, ar rūpinasi žeme?
Tokių savininkų yra nemažai. Gerai, jei jie savo
žemes išnuomoja ir jei yra nuomotojų. Mat dvejiems trejiems metams
ūkininkas žemės nenuomos, nes į ją reikia įdėti nemažai investicijų
- trąšų, kitko. O po to turės grąžinti savininkui. Tai neapsimoka.
Todėl nemažai žemių užleista žolynais, krūmokšniais. Miestiečiui
dėl to galvos nelabai skauda. Jis dabar kantriai laukia, kada žemė
pabrangs, ypač mums pasiekus Europos Sąjungą. Tada ji bus parduota
dešimteriopai brangiau negu už ją gautų dabar. Būtų galima tokius
netvarkingus savininkus bausti, bet tos baudos nedidelės, be to,
nėra kada tuo užsiimti, nes ir čia daug formalumų, gaišaties.
Bet tokie apsileidę savininkai negaus ir lėšų
iš Europos Sąjungos?
Žinoma, negaus. Ne vien jie. Žemės savininkams,
norintiems paramos, yra keliami tam tikri reikalavimai. Žemės ūkio
ministerijos Kaimo plėtros ir informacijos departamentas aiškiai
nurodo, kad žemės ūkio naudmenos, už kurias prašoma išmokų, turi
būti geros agrarinės būklės, atitikti aplinkos apsaugos reikalavimus.
Tie plotai neturi būti apaugę krūmais, o naudojami gyvuliams ganyti
arba nors kartą per metus laiku nušienauti, žolė ar šienas sutvarkyti.
Tokie reikalavimai taikomi visiems žemės savininkams.
Vėl noriu atkreipti dėmesį, kad labai svarbu kuo
skubiau sutvarkyti dokumentus - tik tada ūkininkas galės prašyti
paramos ir tikėtis ją gauti. Be šios, nors ir biurokratinės tvarkos,
į jo kišenę nenubyrės nė centas. Ne laikas bus priekaištauti, kokia
bloga esanti valdžia, kad neskyrė tos paramos. Primenu, kad pirmiausia
reikia kreiptis į seniūnijas.
Šiek tiek nerimo kelia ir aukštesnės mūsų žinybos.
Vyriausybė, Žemės ūkio ministerija kai kuriuos klausimus dar derina
Briuselyje, dar ne viskas yra aišku, kai kas yra dar projektų lygmenyje.
2004 - ieji kaimui bus labai sudėtingi, nelengvi,
patirsime nesusipratimų, senų ir naujų neaiškumų, nuoskaudų. Būtų
gerai, kad jų iškiltų kuo mažiau.
Linkime kuo geriausios kloties. Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Benjaminas ŽULYS
© 2003 "XXI amžius"
|