Benamis irgi žmogus
Artėjant svarbiausioms metų šventėms šv. Kalėdoms
ar Velykoms jaučiame padidėjusį šurmulį parduotuvėse, gatvėse,
darbovietėse. Perkame dovanas vieni kitiems, jei ne tokie uolūs
katalikai esame, stengiamės atlikti išpažintį, apsivalyti sielą.
Bažnyčia ragina tomis dienomis apsidairyti aplink, pastebėti vargšus
bei sunkiau gyvenančius kaimynus, parapijos bendruomenės narius.
Dažniausiai per Caritas galintieji atneša atliekamų drabužių,
maisto. Įvairias labdaras rengia kitos organizacijos. Šv. Kalėdų
švenčių džiaugsmą iš tiesų gali pajusti kiekvienas: ir turtingas
verslininkas, ir ligos pakirstas invalidas, ir įstaigos tarnautojas,
ir pinigų stokojantis pensininkas, ir globos namuose augantis vaikas,
ir netgi namų neturintis gatvės valkata. Žinoma, kiekvieno jų švenčių
iškilmingumas ir pajautimas būna skirtingas. Ko gero, eidami gatve
ir matydami išmaldos prašantį elgetą, suprantame, kad jam šventės
ne kažin kiek skiriasi nuo kasdienybės, nors žmonės ir jam tomis
dienomis daugiau aukoja.
Norėdami atkreipti dėmesį į pačius vargingiausius
mūsų visuomenės narius benamius, pakvietėme prie XXI amžiaus
apskritojo stalo pasikalbėti įvairių su šiais žmonėmis susiduriančių
asmenų būrį. Atėjo ne visi pakviestieji, tačiau ir atėjusieji turėjo
įdomių minčių.
Pokalbyje prie apskritojo stalo dalyvavo Kauno
miesto savivaldybės Komunalinio ūkio skyriaus komunalinio ūkio objekto
poskyrio inžinierė Stanislava Stasiūnienė, Kapucinų pasauliečių
III ordino sesuo Kristofora gydytoja Irena Skruodytė, Kauno miesto
viešosios policijos komisariato Prevencijos skyriaus komisaras inspektorius
Rimas Sidera, buvęs benamis ir kalinys Arnoldas Grigaliūnas.
Kaip, būdamas benamis, jausdavot gyvenimą artėjant
Kalėdoms ir Velykoms, kai visuomenė daugiau dėmesio skiria vargšams?
Gal daugiau išmaldos gaudavote?
Arnoldas Grigaliūnas: Aš tada gyvenau Vilniuje.
Vaikščiodavau prie stovinčių automobilių ir prašydavau ką nors paaukoti
šventėms. Žmonės iš tiesų negailėdavo. Daugiausia, kiek esu pastebėjęs,
aukodavo rusų tautybės žmonės. Prie autobusų stoties dažnai nueidavau.
Šiaip benamiai rausiasi po šiukšlių konteinerius ir ten dar visai
normalaus maisto likučių randa. Tačiau valkatų niekas nemėgsta.
Vilniuje net buvo vykdoma akcija Šalin valkatas iš miesto. Tai
jiems visai būtų buvusi pražūtis. Mieste jie vis kaip nors prasimaitina,
randa kur prisiglausti ir pernakvoti. Bet daugelis tokių žmonių
iš tiesų yra apgailėtinai atrodantys, ne tik nesiprausę, smirdantys,
bet dar ir žaizdoti, tiesiog pūvantys. Jei kam nors prireikia būtinos
medikų pagalbos, jie gali tik perrišti, o į ligoninę guldyti neturi
teisės, nes valkatos dažniausiai neturi jokio dokumento. Norėdami
jį gauti, turi deklaruoti gyvenamąją vietą, tačiau nei šiluminė
trasa, nei koks nors rūsys ar stoties laukiamoji salė negali būti
deklaruojami. Bet pastebėjau, kad ir pasų stale į tą valkatų gyvenamosios
vietos deklaravimą žiūri nevienodai. Man, pavyzdžiui, kai trečią
kartą dariausi dokumentus, pakako pasakyti, jog gyvenu Kauno pilyje,
ir gavau asmens tapatybės kortelę. Kitiems reikia susirasti, kas
galėtų bent formaliai sutikti savo adresą į valkatos deklaruojamą
gyvenamąją vietą įrašyti. Galėčiau pasakyti, kad jei valkata neturi
asmens dokumento, tai jis yra niekas. Štai aną dieną sutikome vieną
Laisvės alėjoje. Koja žaizdota, kirmėlės graužia. Iškvietėm greitąją.
Ji nuvežė į ligoninę. Ten aprišo žaizdą ir liepė eiti, kur nori,
nes jis neturi dokumentų.
Kokie tai žmonės tie benamiai? Tikriausiai įvairiai
susiklostė jų likimai, bet vis dėlto kaip trumpai juos apibūdintumėte?
Daugiausia yra tų, kurie, neišgalėdami mokėti įvairių
mokesčių, pardavė savo būstus, ketindami nusipirkti ką nors paprastesnio.
Bet nieko iš to neišėjo ir jie liko benamiais. Nemažai benamiais
tampa tie, kurie grįžta iš įkalinimo vietų. Jei kalinys paleidžiamas
pirmą ar antrą kartą, jo žmona, tėvai ar kiti artimieji dar laukia,
bet jeigu būna nuteistas daugiau kartų, net artimieji jo nepriima.
Taigi tokiam belieka arba vėl nusikalsti, kad turėtų šiltą nakvynę
ir gerą, reguliarių maitinimą kalėjime, arba likti laisvam, bet
neturėti nei pastogės, nei ko valgyti. Kai žmogaus niekas nelaukia,
kažkur reikia prisiglausti. Vasarą paprasčiau ir šilčiau, o žiemą
tenka ir šaltį kęsti, be to, kažkodėl žiemą ir vaikyti labiau ima,
nors šiltesniu metų laiku lyg ir nieko nesako. Stotyje permiegoti
galima, bet jei tik pamato, kad išgėręs, išveja. Bet benamis išgeria
vien todėl, kad nesušaltų juk ir truputį išgėrus pasidaro šilčiau.
Ar policininkams nurodyta benamius vaikyti?
Rimas Sidera: Sovietiniais laikais už valkatavimą
buvo galima net laisvės atėmimo bausme nubausti, nes Baudžiamajame
kodekse buvo toks straipsnis. Dabar valkatavimas nebaudžiamas ir
valkatauti yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Būna įvairių
situacijų, kai žmogus iš tiesų neturi kitos išeities ir sunku ką
nors kalbėti apibendrintai apie visus. Šiaip policija neįpareigota
valkataujančius žmones vaikyti iš stoties, prie parduotuvių esančių
aikštelių ar iš kur kitur. Privačių parduotuvių teritorijoje besilankantys
valkatos galbūt gadina estetinį vaizdą, todėl apsaugai, matyt, nurodyta
juos vaikyti, stotyse irgi yra sava tvarka, kurios ir ten būnantiems
valkatoms reikia laikytis. Jeigu nesilaiko, apsauga juos išveja.
Policininkams nenurodyta vaikyti valkatas. Policijos žmonės, jeigu
reikia, iškviečia jiems greitąją pagalbą, pataria kreiptis į nakvynės
namus (Kaune yra dveji R.Kalantos ir Kęstučio gatvėse). Mus labiau
jaudina elgetaujantys ir valkataujantys vaikai, kuriais tėvai nesirūpina.
Kai nuo mažens vaikas priverstas elgetauti ir valkatauti, turbūt
ir užaugęs jis kitaip gyventi nemokės. Manau, kad reikėtų visuomeninėms
organizacijoms ieškoti būdų per įvairias programas padėti tokiems
vaikams rasti užsiėmimą, o valkataujantiems žmonėms irgi kuo nors
pagelbėti.
Benamiams, kaip ir visiems žmonėms, ateina diena,
kai jie miršta. O kas būna toliau? Juk jie neturi artimųjų, o palaidoti
juk reikia.
Stanislava Stasiūnienė: Kai jie miršta ir
atsiduria lavoninėje, iš ten gauname dokumentus palaidoti. Tuo tenka
rūpintis mūsų skyriui.
Miręs benamis mėnesį laikomas lavoninėje. Jei per
tą laiką jis neatpažįstamas, nesurandami artimieji arba jie atsisako
laidoti, palaidoti tenka mums. Dažnai būna, kad žinoma benamio asmenybė,
jį palaidotų ir kaimynai ar giminės, bet kadangi miręs žmogus neturėjo
dokumentų, netgi buvo be pilietybės, nes nepasirūpino išsiimti paso,
tai už jo laidojimą valstybė neskiria pašalpos, tad laidoti už savo
pinigus niekas nenori. Tada tenka laidoti iš specialiai biudžete
skirtų lėšų vienišiems ir nežinomiems žmonėms laidoti. Šiemet Kaune
tokių palaidojome daugiau kaip 40, pinigų tam išleidome maždaug
po 700 litų. Beje, jeigu dėl tokio žmogaus mirties iškelta byla,
jis lavoninėje laikomas ir po kelis mėnesius, kol gaunamas prokuratūros
leidimas laidoti.
R.Sidera: Ar kunigas dalyvauja tokio žmogaus
laidotuvėse? Juk ir toks žmogus vis dėlto ne gyvulys?
S.Stasiūnienė. Kiekvieną sykį, kai išgirstu,
jog ligoninėje yra miręs benamis, sukalbu bent mintyse Amžinąjį
atilsį, nes kunigo tokių žmonių laidotuvėse nebūna. Paprastai toks
numirėlis tiesiai iš lavoninės, kur prabuvo mėnesį ir ilgiau, vežamas
laidoti į kapines. Manau, kad kunigas tikrai turėtų dalyvauti tokio
žmogaus laidotuvėse.
S. Kristofora Irena Skruodytė: Esu girdėjusi,
kad kapucinų vienuoliai kunigai, dirbantys Petrašiūnuose, nuo šiol
sutiko tokius žmones palaidoti.
Ką vis dėlto būtų galima padaryti, kad vargšams
benamiams kasdienybė būtų linksmesnė, kad jie nevalkatautų kasdienės
duonos kąsnio ieškodami ir galėtų gauti bent mažą dalelę visuomenės
dėmesio?
S. Kristofora I.Skruodytė: Manau, kad jiems
reikia kokios nors vietos, kur jie jaustųsi šeimininkai. Aš iš benamių
esu girdėjusi, jog geriau kalėjimas, negu nakvynės namai, kur jiems
yra daug visokių taisyklių, kurios, jų manymu, varžo jų laisvę.
O to jie labai nemėgsta.
Esu mačiusi, kaip atrodo Vokietijoje, Frankfurte
prie Maino, vienos milijonierės verslininkės įkurti namai benamiams.
Ji dabar nemoka pajamų mokesčių. Tie namai yra aptverta privati
teritorija. Juose šeimininkauja benamiai, ir jie yra visiškai laisvi
elgtis kaip jiems patinka. Manau, kad ir Lietuvoje reikia kažko
panašaus. Čia tokių milijonierių, kaip Vokietijoje, turbūt neatsiras,
tačiau jei įkurtume kokią nors visuomeninę organizaciją, kuri padėtų
per įvairius projektus parodyti galimą savo svarbą, tai atsiras
ir verslininkų, galinčių šiam reikalui pagelbėti.
Mano gyvenime atsitiko tokia situacija, kai aš,
lankydamasi Austrijoje, tapau bename likau be pinigų, drabužių,
laimė, kad nedingo dokumentai. Tada aš pažinau, ką reiškia artimo
meilė, kurios taip trūksta čia, Lietuvoje. Turime nemažai organizacijų,
kurios, atrodo, turėtų, be kita ko, rūpintis ir benamiais, tačiau
paaiškėja, kad benamiai į jų programos sąrašą neįrašyti. Taigi reikia
tokios organizacijos, kuri tik benamiais tesirūpintų.
Kaip vis dėlto benamiai gyvena tuose jūsų minėtuose
benamių namuose Vokietijoje?
Ankstų rytą iš įvairių parduotuvių į tuos namus
atveža nurašytų bandelių tiek, kad jų iškart ir nesuvalgo. Atveža
ir kitų produktų, drabužių. Nėra jokių sandėlių, visi, kam reikia,
pasiima. Ten yra didelė kavinė, kurioje už 25 ct gausi kavos. Tačiau
jei jų neturi, vis tiek įpils. Ten patarnauja vienuolės ir savanoriai.
Benamiai gauna kiek nori arbatos, dešros, sūrio, kartais būna ir
karšto valgio, be to, dar gauna išsinešti sumuštinių kiek nori.
Niekas neklausia, ar tu tikrai benamis, gal tu juo apsimeti, ar
tu tautietis, ar užsienietis, jei atėjai valgyk, imk, ko reikia.
Jeigu kas nors apšauktų benamį, tuoj pat būtų išvytas, nes ten galioja
principas: aš esu benamio tarnas, o ne benamis yra mano tarnas.
Pastate rūkyti ir gerti svaigalų negalima, bet kieme niekas nedraudžia,
nes žino, jog tokiems žmonėms cigaretė ar alkoholio stikliukas kartais
yra gal net svarbiau už maistą.
Frankfurte kiekvienoje katalikų arba evangelikų
liuteronų bažnyčioje po vieną mėnesį iš eilės būna skirtas kampas,
kuriame parapijietės kasdien maitina vargšus. Ten net lenktyniauja,
kurioje bažnyčioje geriau maitina, o pavalgę gali būti toje bažnyčioje
ir niekas jų neišveja.
Aišku, kad Lietuvoje šiam reikalui reikia rasti
atsidavusių žmonių, galinčių dirbti ne už atlyginimą. Manau, kad
vis dėlto tokių atsiras ir jie įkurs benamiais besirūpinančią visuomeninę
organizaciją. O gavus patalpas, atsiras norinčiųjų atvežti atliekamų
produktų. Manau, kad, jei žinos, kad yra tokie namai, visi į juos
veš. Nereikės nė raginti, o ir benamiai prie parduotuvių esančiuose
konteineriuose neieškos maisto, estetiškiau atrodys parduotuvių
aplinka, ko gero, ir sąvartynuose nebus prasmės šiukšlėse raustis.
Pavalgęs žmogus bus visai kitoks. O jei jis valkata, klajoklis,
tai visuomenei nekenkia ir mes išvis psichologiškai nevisaverčio
žmogaus negalime kaltinti. Juk kiekviename pasaulio krašte yra panašių
žmonių ir jiems suranda būdų padėti.
R.Sidera: Tikrai būtų sveikintinas dalykas
turėti tokius namus. Kiekvienas žmogus turi teisę būti žmogumi,
jam reikia apsirengti, pavalgyti. Kai to neturi, jis priverstas
ieškoti galimybių išgyventi, ima vogti, plėšikauti. O nuo to visuomenei
tikrai ne geriau. Jeigu atsirastų žmonių, kurie imtųsi iniciatyvos
įkurti tokią visuomeninę organizaciją, besirūpinančią benamių maitinimu
ir visokeriopa pagalba jiems, tikrai būtų šaunu.
A.Grigaliūnas: Kai buvau benamis, kartą
Vilniuje vaikščiojau prie šalia parduotuvės esančio konteinerio.
Tuo metu iš parduotuvės išnešė dėžę rūkytų žuvų, kurių buvo pasibaigęs
vartojimo laikas. Paklausė, ar imsiu. Žinoma, paėmiau. O paskui
nusinešiau toliau, pats pavalgiau ir kitiems pardaviau, nes žuvis
tikrai dar buvo gera. Tuo noriu pasakyti, kad parduotuvėse visada
lieka dar gero maisto, kurį prekybininkai mielai atiduotų benamiams,
jeigu žinotų, kur jį pristatyti.
Būtų labai gerai, kad atsirastų benamių namai,
apie kuriuos čia buvo kalbėta. Bet kol jie bus įkurti, reikia, kad
visose įstaigose ir organizacijose, kurios susiduria su benamiais,
ypač tose, kurios įpareigotos rūpintis vargšais, būtų daugiau artimo
meilės, o ne pagiežos ir tyčiojimosi iš tokių žmonių. Dėkoju Dievui,
kad Jo pagalba man pavyko išbristi iš to liūno, todėl pats dabar
galiu ne tik geriau tokius žmones suprasti, bet ir jiems, kiek leidžia
galimybės, padėti.
Užrašė Romas BACEVIČIUS
Ričardo ŠAKNIO nuotraukos
© 2003 "XXI amžius"
|