|
Įsiklausymo, įsižiūrėjimo
ir susivokimo metas
Daug garsų girdime, daug vaizdų matome, tačiau
neįsiklausome, neįsižiūrime, todėl jų reikšmės nesuvokiame ir poveikio
nevertiname. Gamtoje yra reiškinių, kurių nei matome, nei girdime,
kurių net mokslas nėra gerai ištyrinėjęs, tačiau jie egzistuoja,
veikia žmogų. Tarkime, oro nei matome, nei girdime, nei palytėti
galime, tačiau be jo negalime išgyventi ir kelių minučių. Visuomenės
gyvenime vyksta labai panašūs dalykai: matydami auksu blizgantį
daikčiuką, priimame kaip tikrą auksą, girdėdami maloniai skambantį
melą, priimame kaip tiesą, nes neįsižiūrime, neįsiklausome. Paradoksalu,
tačiau labiau tikime tariamu vaizdu nei tikru, melu nei tiesa.
Taip elgtis įpratino komunistinis režimas, nes už tikrojo vaizdo
atskleidimą ar melo demaskavimą grėsė kalėjimas. Tas pats režimas
individualiame gyvenime įpratino tikrąjį vaizdą slėpti, tiesą maskuoti
melu. Tokiomis manipuliacijomis itin sėkmingai naudojasi rinkimų
kampanijų metu kandidatai į valdžias, o, užėmę aukštus postus, manipuliacijas
naudoja geram savo įvaizdžiui kurpti. Pasekmė geras įvaizdis be
gero turinio, veikla veiklos regimybė, tačiau visuomenę tenkina,
nes ji neįsiklauso, neįsižiūri, nesusivokia, kad yra mulkinama.
Prezidentinis skandalas buvo užprogramuotas R.Pakso
rinkimų kampanijos pradžioje, nes tikrasis vaizdas ir tiesa buvo
paskandinti balaganiniuose renginiuose, lėktuvų ir malūnsparnių
viražuose, užuojautų skurstantiesiems sraute, pažadų gausybėje,
juodųjų technologijų pagalba sukurptame įvaizdyje.
Kas įsidėmėjo kandidato atsakymą į klausimą dėl
išlaidų rinkimų kampanijai,- pinigų bus tiek, kiek reikės, - be
jokių tyrimų galėjo suvokti, kad pirkimo ir parsidavimo aktas (su
parašais ar be jų) jau įvyko. Kam parsidavė kandidatas, be ypatingo
įžvalgumo matėsi: Lietuvoje keletą dešimtmečių gyvenantis, lietuviškai
kalbėti nemokantis buvęs okupacinės kariuomenės karininkas, Lietuvos
patriotas pagrindinis kandidato rėmėjas.
Įžvalgesniesiems labai abejotinas pasirodė staigus
(burtininkės pagalba) prezidento R.Pakso įtikėjimas Dievu, ypač
tikėjimo demonstravimas. Kai jis skaitė atsistatydinimo iš premjero
pareigų pareiškimą, ištarė: Viskas Dievo valioje. Smerktinu poelgiu
palikimą valstybės ūkį tvarkyti Dievui įvertino įžvalgieji, tačiau
nesusivokiantiesiems poelgis, paminint Dievą, tapo ne tik reabilituojančiu,
bet ir didvyrišku žingsniu. Žinant, kad didžioji dauguma žmonių
labiausiai pasitiki Bažnyčia, dažnai politikai kaip vapsvos prie
medaus, ypač rinkimų kampanijų metu, prie jos šliejasi, kelia savo
populiarumą tarp neįžvalgiųjų. Kilus skandalui, R.Pakso santykis
su Bažnyčia, kai jis ją padalijo į dvi dalis, išlindo kaip yla iš
maišo: buvęs romus avinėlis Bažnyčios vadovams viešai ragus parodė.
Daugeliui atrodo, kad prezidentinė krizė per ilgai
užsitęsė, kad slogi padėtis vargina, supriešina žmones. Kaip rodo
apklausų duomenys, R.Pakso populiarumas sparčiai mažėja, vadinasi,
mažėja ir susipriešinusiųjų skaičius. Kai neganda staiga užeina
ir staiga praeina, žmogus iš jos dažniausiai nei pasimoko, nei patirties
įgyja, greitai pamiršta. Užsitęsusi krizė skatina analizuoti, vaizdžiai
tariant, ausis ir akis atsikrapštyti, susivokti, ateityje atsakingai
elgtis, per rinkimus ne į blizgesį, o į turinį žiūrėti.
Viešas blizgesio, įvaizdžio arba kaukės nuo aukščiausio
valstybės vadovo pašalinimas yra savotiškas pilietiškumo ugdymo
seminaras visuomenei. Tegul krizė tęsiasi, kol regimą naudą duoda.
Iš pilietinės negalios vaduojasi ir pats R.Paksas: turi gražaus
laiko susipažinti su Konstitucija, išnagrinėti Prezidento teises
ir pareigas, prisipažinti (bent sau), kad pažadus žarstė neturėdamas
nei teisių, nei galių juos ištesėti, atsiversti Dešimt Dievo įsakymų,
įtikėti, kad negalima kalbėti netiesos, negalima tarti Dievo vardo
be reikalo (net atsistatydinant).
Kai kam atrodo, kad Prezidento atsistatydinimas
ar atstatydinimas yra jo asmens tragedija. Tikrai taip nėra. Jei
čia ir yra Dievo pirštas, tai tik ne baudžiantis, o gal tik rodantis
R.Pakso vietą visuomenėje, Bažnyčios bendruomenėje, politikoje.
Gal ir pagrasinantis vengti draugų iš Rytų, kaip krikščioniui
netikėti burtais, nesiimti valstybės vairo (ji ne lėktuvas ir ne
motociklas). Tragedijos nėra, verkšlenti neverta, netikros ašaros
ant Tauro kalno tikrai nebepajėgs įsukti Maskvos malūno girnų.
Žiemos ramybėje neskubėkime, rimtai stebėkime,
įsiklausykime į komisijų ir teisėsaugos institucijų išvadas, įsižiūrėkime,
mąstykime, susivokime; kas nebuvo padaryta prieš Prezidento rinkimus,
teįvyksta dabar. Labai svarbu, kad visuomenė iš klaidų pasimokytų,
pilietinės atsakomybės jausmą įgytų. Netruks ateiti kiti nauji rinkimai,
nauja gelbėtojų partija su rusišku vadovu be jokių nuopelnų jau
dabar populiarumu kitas lenkia, nes vadovas auksu žiba, labdaringai
lietuviams ledus dalija, Rusijai cerkves statydina, scenoje pašoka,
padainuoja.
Algimantas ZOLUBAS
Vilnius
© 2003 "XXI amžius"
|