|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
Kas skatina melstis už mirusiuosius? Jų atminimas. Dar dėkingumas. Ir dar skolos jausmas. Prisimename tuos, su kuriais bendravome, kuriuos mylėjome, su kuriais pykomės, ginčijomės, kuriuos kartais įskaudindavome, kartais paguosdavome, o dar dažniau patys norėjome būti jų paguosti. Nors ir nebėra šalia, tačiau jaučiame jų buvimą, jaučiame tebesantį bendravimo ryšį, dažnai graužatį, jog buvome jiems nemieli, nepadarėme to, ką dabar tikrai padarytume, jaučiame neparodyto gerumo skolą. Ir ta skola, ir dėkingumas už buvimą, už kartu išgyventą gėrio palaimos valandėlę suvirpa širdyje noru ką nors gera tam, buvusiam šalia, o dabar tebesančiam to buvimo jausmo atmintyje, padaryti. Tuomet su jais kalbamės, už juos meldžiamės. |
||
|
|
||
|
Tyčiotis iš kunigų mada ar nauda?
Kuo toliau, tuo labiau man kelia nerimą susidariusi padėtis Lietuvoje. Atrodo, jau neliko nieko švento, nyksta dievobaimingumas. Čia turiu mintyje laikraščių, televizijos įvairiausius pasityčiojimus iš kunigų, vyskupų, net iš Popiežiaus. Tyčiojamasi iš Seimo narių, šalies, Vyriausybės vadovų, gydytojų, kitų sričių darbuotojų. Kad tik įgeltų, įkąstų, pasijuoktų. Ir, atrodo, daugeliui skaitytojų ar žiūrovų tai patinka tai irgi skaudu. |
||
|
|
||
|
Milda su Julium tuokėsi iš didelės meilės atrodė, kad pats likimas juos suvedė poron visam gyvenimui. Aišku, nėra namų be dūmų būdavo kartais ir kivirčų, bet didesnių nuosėdų jie nepalikdavo. Kai pirmasis sūnelis Saulius pradėjo lankyti mokyklą, Milda pagimdė antrą vaiką. Deja, ligonį. Po pusmečio nelaimingasis mirė. Skaudi nelaimė ėmė tolinti vieną nuo kito. Julius vis dažniau grįždavo namo vėlai, nekalbus, užsidaręs, kartais net su kvapeliu. O Milda jautėsi vieniša, nesuprasta, kartais net nelaiminga. Gal todėl ir pralinksmėjo sutikusi kitą vyriškį |
||
|
|
||
|
Per televizijos laidą Dviguba teisybė girdėjau, kaip komunistai teigė, jog jie kovoja už lygybę, kad nebūtų ponų. Aš nesakau, kad dabartiniai Lietuvos demokratiški ponai geri, bet žinau, kokie geri buvo diktatoriški ponai. O kokiais ponais nori būti komunistai, kovodami su dabartiniais ponais? Suprantama, jie kovoja su ponais, nes patys nori būti ponais, gerais, diktatoriškais, kurių žodžiai skiriasi nuo darbų. Kadangi jiems nusibodo būti paprastais žmonėmis, todėl nori būti ponais, kuriems priklausytų pirtelės, įvairios paskyros, parduotuvės su majonezu, konservuotais žirneliais, tirpia kava, ananasiniais saldainiais ir t.t. Jų rankose viskas ir teisė duoti kitiems tų gėrybių ar neduoti. Žodžiu, duos bus geri, o tą išmaldą kai kas ir dabar prisimena (bet tik ją) ir ilgisi tų gerų laikų... |
||
|
|
||
|
Pastaruoju metu visa žiniasklaida kalba, svarsto apie moterų diskriminaciją. Kai vienoje radijo laidoje, svarstydami šią temą, kalbėtojai galiausiai priminė nepakankamą finansavimą, net garsiai aiktelėjau ir vėl pinigai! Bet palaukit! O kur visa to pradžia? Ar gali pačiai moteriai, motinai būti didesnė savastis, kaip jos vaikas? O kas juo labiausiai džiaugiasi, rūpinasi, jį myli, auklėja, ypač iki septynerių - dešimties metų? Mama, močiutė, auklė, vaikų darželio auklėtoja ir pradinės klasės mokytoja. (Ar bent vienas vyras dirba darželyje auklėtoju?) Kas pasėjama, tas ir pjaunama. |
||
|
|
||
|
Kaip nesiderina du dalykai invalidumas ir degtinė. Žmogus vaikšto sveikas, laimingas. Tik staiga, užklupus ligai, tampa invalidu. Tokiu atveju, manyčiau, reikia imti rožinį į rankas ir karštai melstis. Tik malda gali padėti sergančiajam. Pažįstu keletą invalidų, kurie atsisako maldos, o griebiasi stikliuko, skandina alkoholyje savo sielvartą ir nelaimę. Begerdamas degtinę nieko nepasieksi, tik dar pablogės sveikata. Kaip baisu žiūrėti, kai matai žmogus eina dviem lazdom pasiremdamas, ir girtas. Pargriūva ir tada sunku atsistoti. Žmonės, matydami neblaivų invalidą, nelabai skuba jam padėti. |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |