Pirmasis puslapis
Lietuva
Ora et labora
Katalikų
   bendruomenėse
Krikščionybė
   šiandien
Provincija
Mums rašo
Ūkis
Rinka
Gimtas kraštas
Žvilgsnis
Aktualijos
Atmintis
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Bažnyčia ir kaimo kultūra – neatskiriami

Raimondas JASINSKAS

Basųjų karmeličių vienuolė Jėzaus Širdies Marija ir kunigas iš Didžiosios Britanijos svečiuose Batniavos pagrindinėje mokykloje

Batniavos kultūros centro meno vadovė Irena Ramanauskienė svečiuose pas 80-metį švenčiančią tremtinę Konstanciją Vosylienę

Batniavos saviveiklininkės 75-mečio proga sveikina buvusį vargonininką, kompozitorių Juozą Antanavičių

Pranciškonų vienuolis pas vaikučius Batniavos vaikų darželyje

Batniavos kultūros centro etnografinio ansamblio dalyviai prie Kūčių stalo

Kai Irena Ramanauskienė su Vilniaus kultūros mokyklos baigimo diplomu rankose atvyko į Batniavą, ši netoli Kauno esanti gyvenvietė garsėjo ne tik čia auginamomis daržovėmis, vaisiais, bet ir naujaisiais kultūros namais. Tuo metu Batniavos kultūros namai su 400 vietų žiūrovų sale, moderniai įrengtais repeticijų kambariais, puikia scena buvo žinomi visoje šalyje. Čia dažnai koncertuodavo ne tik meno saviveiklos kolektyvai iš visos Lietuvos, bet ir profesionalūs atlikėjai. Batniaviškių neaplenkdavo teatrai, cirko trupės, profesionalūs orkestrai.

Neabejingi kultūrai, menui, grožiui buvo ir patys batniaviškiai. Po dienos darbų daržininkystės ūkyje, jauni ir pagyvenę žmonės rinkdavosi kultūros namuose, kur grodavo kaimo kapeloje, repetuodavo dramos būrelyje. Čia veikė liaudies šokių kolektyvas, vaikų dramos būrelis.

Deja, neilgai jaunajai specialistei I.Ramanauskienei teko džiaugtis puikiomis darbo sąlygomis (moteris tuo metu vadovavo dramos būreliui bei skaitovams), tarsi Nemuno vandenys kunkuliuojančiu miestelio kultūriniu gyvenimu.

Kultūrinis gyvenimas merdėjo

Subyrėjus vienam garsiausių Lietuvoje Batniavos daržininkystės tarybiniam ūkiui, apmirė ir kultūrinis gyvenimas. Buvę saviveiklininkai, netekę darbo, ėmė laimės ieškoti mieste – tad laiko repeticijoms bei koncertams nebeliko. Buvęs ūkio direktorius, kiti specialistai „prichvatizavo“ ne tik geriausią žemės ūkio techniką, gyvulius, bet nepasibodėjo įkišti nosį ir į kultūros namus – buvo išgrobstyta ne tik brangi aparatūra, muzikos instrumentai, bet ir nukabintos užuolaidos, išvežtos kėdės. Atjungus šildymą, buvusių kultūros namų sienos ėmė pelyti, pradėjo trupinėti bei skeldėti plytos. Neturintys kur dėti energijos, vietos vaikėzai akmenimis ėmė daužyti didžiulius langus, lupinėti dar likusias uosio duris.

Naujosios rajono valdžios įsakymu Batniavoje buvo įkurtas kultūros centras. Šiam kultūros centrui rajono klerkai „nepagailėjo“ ir patalpų – buvusiame medicinos punkte atidalijo devynių kvadratinių metrų darbo kabinetą ir „salę“, į kurią geriausiais norais sutelpa 20-25 žmonės. Centro direktorė Kristina Gvildienė bei meno vadovė I.Ramanauskienė prisimena, kad joms tuo metu atrodė, jog dirbant tokiomis sąlygomis vargu ar galima ką nors padaryti.

Pažįsta kiekvieną žmogų

„Tačiau nėra padėties be išeities“, - su šypsena prisimena šiandien seną liaudies išmintį I.Ramanauskienė. Pirmuoju mūsų pagalbininku tapo Feliksas Baltrušaitis – buvęs daržininkystės ūkio direktoriaus pavaduotojas. Batniavoje išdirbęs keturis dešimtmečius ir gerai pažįstantis kiekvieną žmogų“. F.Baltrušaitis dabar pensininkas - daug metų buvo Batniavoje rengiamų švenčių organizatorius. Šį žmogų muzika lydi nuo pačios vaikystės.

Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Šiaulių apylinkėse garsėjo trijų brolių Baltrušaičių iš Repšių kaimo kapela. Kapelai vadovavo vyriausias brolis Stanislovas. Felikso tėvas pats savo rankomis pasidarė smuiką. Nors šis instrumentas labai viliojo ir mažąjį Feliksą, tačiau tėvas savo instrumento niekam neleisdavo net paglostyti. Smuikas senajam Baltrušaičiui buvo neįkainojamas turtas. Noras priversti juoktis ar naudoti keturstygį muzikos instrumentą buvo toks begalinis, jog Feliksas nutarė pats pasidirbinti šį stebuklą. Ir pasidirbdino. Iš tuščių konservų dėžučių ir telefono laidų… Tik po trejų metų jam pavyko susitaupyti pinigų tikram, prieš šešiasdešimtmetį pagamintam smuikui.

Šiandien F.Baltrušaičiui sunku suskaičiuoti, kiek jis su savo ištikimuoju smuikeliu ir nepavargstančia armonika linksmino jaunavedžius, kiek vakarų ir naktų grojo gegužinėse. Pasak Felikso, dramatiškiausi buvo pokario metai. Dar ir šiandien suvirpa senojo muzikanto širdis, prisiminus Lietuvos partizano ir jaunutės ūkininkaitės vestuves, kai, pragydus pirmiesiems gaidžiams, linksmą jaunikio juoką nutraukė pasalūnė kulka, paleista pro langą.

Mokydamasis Vilniaus aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje, F.Baltrušaitis susipažino su kompozitoriumi Jurgiu Gaižausku. Maestro tuomet vadovavo mokyklos kaimo kapelai. Vadovą sužavėjo nepriekaištingas pirmakursio grojimas tiek smuiku, tiek armonika, triūba ar kontrabosu, puikus jo balsas.

Vėliau dar daug kartų J.Gaižauskas lankė muzikantą ir jo tėvą Stanislovą. F.Baltrušaitis - taip pat dažnas svečias kompozitoriaus ir jo žmonos Zoselės namuose Vilniuje. Muzikantas iš Batniavos grojo net šešių kompozitoriaus vaikų vestuvėse, o dukros Rūtos sutuoktuvėse jam teko būti piršliu.

I.Ramanauskienė talkon pasikvietė ir kitą Batniavoje žinomą muzikantą - Juozą Antanavičių. Šis žmogus prieškariu vargoninkavo Griškabūdžio ir Kauno Panemunės bažnyčiose, drauge su kauniečiu, žinomu prieškario inžinieriumi Strazdu (libreto autoriumi) sukūrė operetę, parašė nemažai dainų, kurias dainavo to meto profesionalūs dainininkai. Neužmiršo I.Ramanauskienė ir ilgametės Paštuvos bažnyčios choristės Onos Rakauskienės, bibliotekininkės Angelės Ramonienės, vienos vyriausių Batniavos gyventojų Marijos Račkauskienės.

Taip tada gimė folklorinis ansamblis, garsinantis Batniavą ne tik rajone, bet ir skinantis laurus respublikinėse apžiūrose.

Bažnyčia padeda organizuoti renginius

Daug padėjo kultūrinio darbo organizatorėms buvęs Paštuvos bažnyčios klebonas kun. Petras Tavoraitis, šiuo metu dirbantis ganytojiškąjį darbą Ukmergėje. Buvęs klebonas ne tik geru žodžiu, gražiais palinkėjimais skatino saviveiklininkus kilniam darbui, bet ir užleido senąsias klebonijos patalpas repeticijoms, įvairiems susibūrimams. Neabejingas kultūriniam gyvenimui ir dabartinis Paštuvos bei Kulautuvos parapijų klebonas kun. Jonas Katulis.

Erdvi Kulautuvos bibliotekos salė vos sutalpino žmones iš miestelio, Batniavos, Vilkijos, Čekiškės ir Kauno, susirinkusius į šio klebono poezijos knygos aptarimą. Šių apylinkių gyventojai savo kukliomis lėšomis padėjo klebonui išleisti aukšto įvertinimo susilaukusį poezijos rinkinį.

Dar ir šiandien vietos gyventojai, aplinkinių parapijų žmonės prisimena šv. Jono šaltinio atstatymo ir pašventinimo iškilmes, kurias surengė bažnyčia ir Batniavos kultūros centras. Vasarą prie šaltinio organizuojami įvairūs kultūriniai renginiai, prasidedantys šv. Mišiomis Paštuvos bažnyčioje.

Daug žmonių sutraukia ir prie Nemuno rengiama kasmetė Petrinių šventė. Išklausę šv. Mišių Paštuvos bažnyčioje ar basųjų karmeličių vienuolyne, žmonės būriais patraukia prie Nemuno, kur ligi aušros skamba dainos, muzika, liepsnoja laužai, prisimenama turininga ir garbinga šio krašto, menančio Vytautą Didįjį, Antaną Smetoną bei kitus žymius žmones, istorija.

Kalbėdamas apie atgyjantį kultūrinį Batniavos gyvenimą, kultūros centro darbuotojos K.Gvildienė bei I.Ramanauskienė daug gerų ir nuoširdžių žodžių pasakė Paštuvos basųjų karmeličių vienuolyno gyventojoms, kurios drauge su saviveiklininkais bei vietos moksleiviais nuolat apsilanko su dovanėlėmis pas aplinkiniuose kaimuose gyvenančius senelius, tremtinius, buvusių šio krašto knygnešių artimuosius. Dovanėles – kavą, cukrų, miltus, kruopas, konservus – parūpina vienuolės. Tapo gražia tradicija Sausio 13-osios minėjimus rengti vienuolyno koplyčioje. Čia pirmosiomis lapkričio dienomis aukojamos šv.Mišios už mirusiuosius.

Renginiai suburia batniaviškius

Kultūros centro darbuotojos, bibliotekininkės Angelė Ramonienė ir Danutė Mejerienė dažnos viešnios Batniavos pagrindinėje mokykloje. Čia rengiamos Užgavėnių šventės, knygų aptarimai. Moksleiviai bei darželio auklėtiniai neužmirš susitikimų su pranciškonų vienuoliais, svečiais iš Didžiosios Britanijos – karmelitų ordino kunigu bei vienuole Jėzaus Širdies Marija.

Prieš keletą metų Batniavoje duris atvėrė Seimo nario dr. Vlado Žalnerausko kaimiškos prekybos centras „Poliaris“ su nemaža iškilmių sale. V.Žalnerauskas neliko abejingas kultūros darbuotojų prašymui šioje salėje susiburti vietos gyventojams į profesionalių atlikėjų – dainininkų, skaitovų koncertus. Dažnai čia savo spektaklius rodo vietos dramos būrelio nariai. O tų spektaklių batniaviečiai pastatė išties nemažai. Tai Augustino Griciaus „Ponaitis“, Gražinos Mareckaitės „Penkios mylimos“, Juozo Pavalkio-Vijūno „Bobutės susipyko“ ir kt.

* * *

Pačiame Batniavos centre stovi didžiulis pastatas su juodomis langų kiaurymėmis, užkaltomis durimis. Tai kažkada buvę garsūs kultūros namai… Išblėso visos viltys juos prikelti antram gyvenimui. Tačiau gražus, prasmingas kultūrinis gyvenimas tarsi feniksas iš pelenų kyla naujam skrydžiui. Skleidžia savuosius sparnus. Tebūna jie tvirti ir galingi.

Kauno rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2003 "XXI amžius"