Pirmasis puslapis
Lietuva
Ora et labora
Katalikų
   bendruomenėse
Krikščionybė
   šiandien
Provincija
Mums rašo
Ūkis
Rinka
Gimtas kraštas
Žvilgsnis
Aktualijos
Atmintis
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Pašaukimų pastoraciją turi
lydėti asmeninis liudijimas

Kardinolas Zenonas Grocholevskis dalijasi
kelionės į Rusiją įspūdžiais

Kardinolas Zenonas Grocholevskis

Praėjusių metų rugsėjį švenčiant Sankt Peterburge veikiančios Marijos, Apaštalų Karalienės, katalikų kunigų seminarijos įkūrimo dešimtąsias metines, Rusijoje lankėsi Vatikano Katalikiškojo mokymo kongregacijos prefektas lenkų kilmės kardinolas Zenonas Grocholevskis, kuris gana įdomiai dalijosi įspūdžiais apie pokomunistinės visuomenės tikinčiųjų gyvenimą, paminėjo galimo Popiežiaus vizito į Rusiją aktualumą, taip pat aiškino dvasinių pašaukimų ir kunigų rengimo perspektyvas. Jis sakė, kad sielovadai yra svarbūs ne „specifiniai efektai“, siekiant patraukti žmones, bet „atkaklus kasdienis darbas“ bei paties kunigo asmeninis pamaldumo liudijimas.

Kardinolas Z.Grocholevskis didžiąją savo bažnytinės tarnystės dalį yra praleidęs Romos kurijos institucijose. Jis gimė Brodkų miestelyje Lenkijoje 1939 m. spalio 11 d. , kunigu Poznanėje įšventintas 1963-iųjų gegužės 27 d. 1972 metais nukreiptas dirbti į Apaštalinę Signatūrą, Bažnyčios aukščiausią apeliacinį teismą. Po dešimties metų buvo paskirtas šios Šventojo Sosto dikasterijos sekretoriumi ir 1983-iųjų sausio 6 d. popiežiaus Jono Pauliaus II konsekruotas vyskupu. 1991 metais jam suteiktas arkivyskupo titulas, o 1998-aisiais buvo paskirtas Apaštalinės Signatūros prefektu. Netrukus, 1999 metų lapkritį, arkivyskupas Z.Grocholevskis buvo paskirtas vadovauti Katalikiškojo mokymo kongregacijai, kuri prižiūri pasaulyje veikiančias katalikiškas mokyklas, universitetus ir seminarijas.

Kitaip nei gana diskretiškas darbas Apaštalinėje Signatūroje, vadovavimas Katalikiškojo mokymo kongregacijai kardinolui Z.Grochlevskiui suteikė geras galimybes viešai pasisakyti ir rašyti pareiškimus aktualiais bažnytinio gyvenimo ir ypač jo dikasterijai rūpimais studijų klausimais. Štai prieš kelerius metus Lenkijoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje dėl dvasinių pašaukimų skatinimo kardinolas sakė, kad kunigų stygius daugelyje Vakarų valstybių ženklina tikėjimo į Kristų ir į Bažnyčią krizę.

Kalbėdamas apie kunigo tarnystės tapatumą, jis pažymėjo, kad kunigas nėra parapijos bendruomenės rinktas „delegatas“ ar svarbių reikalų organizatorius. Kunigas pirmiausia yra ganytojas, kuris veikia Kristaus asmenyje aukodamas Eucharistiją. Taip pat ir Bažnyčia yra „mistinis Kristaus Kūnas“ ir „žmonių giminės išganymo visuotinis sakramentas“. Būtent todėl jauni žmonės turi būti skatinami „įžvelgti ir išgyventi šią Bažnyčios mistinę plotmę ir šitaip įgyti pasitikėjimą jos mokymu“. Jaunas žmogus, bendraudamas su kunigu, turi gebėti pajusti dvasininko „karštą prisirišimą prie savojo pašaukimo, jo stiprų ir visišką atsidavimą Kristui“.

2003 metų gegužės mėnesį popiežius Jonas Paulius II, įsteigdamas naują Vatikano komisiją dėl lotynų kalbos prideramos vietos atstatymo Katalikų Bažnyčioje, jos pirmininku paskyrė kardinolą Z.Grocholevskį. Tuo nereikia stebėtis, nes, kaip pastebima tarptautinėje katalikų žiniasklaidoje, kardinolas Z.Grocholevskis labai prisirišęs prie lotynų kalbos ir šia kalba geriau kalba nei savo gimtąja lenkų kalba. Be to, tam paskyrimui, matyt, turėjo įtakos ir kardinolo užimamos Katalikiškojo mokymo kongregacijos prefekto pareigos. Šventasis Tėvas pastaruoju metu ne tik stipriai pasisako už lotynų kalbos platesnį vartojimą liturgijoje, bet ir rekomenduoja skirti šios tradicinės Bažnyčios kalbos studijoms didesnį dėmesį kunigų seminarijose.

„Turi stiprėti kandidatų į kunigystę meilė šiai kalbai“, - pažymėjo Popiežius 2002 metų vasarį paskelbtame kreipimesi, skirtame popiežiaus Jono XXIII apaštalinės konstitucijos „Veterum Sapientia“ paskelbimo 40-osioms metinėms. Tame dokumente palaimintasis Jonas XXIII patvirtino lotynų kalbos, kaip oficialios Bažnyčios kalbos, vaidmenį ir nurodė, kad senosios kalbos paveldas „priklauso žmonijos civilizacijai“. Popiežius Jonas Paulius II taip pat aiškino, kad lotynų kalbos „paveldas yra būtina sąlyga tinkamam santykiui tarp antikinės senovės ir šių laikų, dialogui tarp skirtingų kultūrų ir katalikiškosios kunigystės tapatumui atstatyti“.

Mindaugas BUIKA

Skaitytojų dėmesiui pateikiamas interviu, kurį kardinolas Z.Grocholevskis praėjusį rudenį davė Rusijos katalikų savaitraščiui „Svet Evangelija“.

Jūsų Eminencija, ar jums jau teko būti Rusijoje?

Pirmą kartą lankiausi Rusijos Federacijoje 1997 metais, kai dalyvavau šventinant naują katedrą Novosibirske. Prieš tas iškilmes vyko simpoziumas šeimos gyvenimo temomis, kurio metu pastebėjau didelį žmonių susidomėjimą religiniais klausimais. Aš prašiau kalbėtojų pranešimus skaityti trumpesnius ir konkretesnius, kad klausytojai patys galėtų pasisakyti ir užduoti klausimus. Ta diskusija pasirodė labai vaisinga ir tapo puikiu tikėjimo liudijimu.

Novosibirske pirmą kartą pajutau tokį stiprų domėjimąsi krikščionybe. Prisimenu, su prelatu Kazimieru Pivovarskiu nuėjome į kavinę pasistiprinti. Prie mūsų priėjo nepažįstamas inteligentiškos išvaizdos žmogus ir, sužinojęs, kad mes dvasininkai, pradėjo pasakoti apie save. Pasirodo, jis nekrikštytas, nes sovietmečiu nebuvo maldos namų. Mūsų pašnekovas taip pat prisipažino, kad jis – komunistas, bet sakė, kad tiki Dievą, nusipirko Bibliją ir jau du kartus perskaitė Naująjį Testamentą. Mes su juo beveik valandą aptarinėjome įvairias temas, susijusias su Šventuoju Raštu. Pokalbio pabaigoje jis mums už tai nuoširdžiai padėkojo.

Galima daug pasakoti apie panašius atsitikimus. Išvažiavau iš Sibiro susijaudinęs, nes dar kartą akivaizdžiai įsitikinau, kad kiekvieno žmogaus sieloje yra gyvas poreikis tikėti Dievą.

Dar vienas atvejis: važiavome iš Novosibirsko universiteto su vienu italu dvasininku ir užsukome pas jo pažįstamą, kuris dirbo milicijoje, statė sau namą ir kartu su juo – koplyčią. Prieš tai jis niekada nebuvo girdėjęs gero žodžio apie Dievą, nebuvo katechizuotas, tačiau jautė, kad privalo statyti koplyčią. Jo giminaičiai ragino už likusius pinigus pirmiausia pastatyti iki galo namą, o jau paskui galvoti apie koplyčią, tačiau jis atkakliai stengėsi namą ir koplyčią statyti vienu metu.

Be Rusijos, esu aplankęs ir kitas buvusios Sovietų Sąjungos šalis. Du kartus buvau Baltarusijoje, Gardine: 1994 metais per iškilmes, skirtas šv.Maksimilijonui Kolbei, ir 2000-aisiais, kai jau buvau Katalikiškojo mokymo kongregacijos prefektu ir dalyvavau švenčiant dešimtmetį seminarijos, kurią Gardine įkūrė tuometis vyskupas Tadeušas Kondrusievičius. (Dabar arkivyskupas T.Kondrusievičius vadovauja Maskvos katalikų diecezijai – M.B.)

Prieš trejus metus buvau Šventojo Tėvo legatu Kazachstane ir pašventinau pirmąją katalikų šventovę Alma Atoje, tada taip pat lankiausi ir Karagandoje. Tada mane labiausiai sujaudino minėtos šventovės patepimo šventąja mira slėpinys. Buvau sužavėtas, kai pamačiau, su kokiu jauduliu šešiasdešimtmečiai septyniasdešimtmečiai tikintieji priėmė šį slėpinį.

Kokie jūsų įspūdžiai iš dabartinio vizito į Maskvą ir Sankt Peterburgą?

Tos dienos dar labiau sustiprino dvasią. Vėl pamačiau žmonių troškimą pasiekti Dievą – po viso to, kas čia dėjosi komunistų valdymo laikais.

Turiu pasakyti, kad Rusijos katalikams per pastaruosius metus pavyko daug padaryti: pastatytos ir atstatytos šventovės, parapijos, dirba kunigai, veikia seminarija. Be abejonės, mes turime pripažinti, kad ne viskas vyksta, kaip norėtųsi, pavyzdžiui, seminarijai trūksta dėstytojų, bendradarbių, dvasios vadovų,pagaliau ir seminaristų mažoka. Čia, į Rusiją, atvažiuoja tarnauti užsieniečiai , kurie dažnai nežino vietinių sąlygų. Kiekvieno jų savas supratimas, ką reikia daryti, ir dėl to kartais kyla nesusipratimų.

Tačiau aš esu įsitikinęs, kad pas jus yra visos sąlygos, kaip reikia tvarkytis seminarijoje: jau yra absolventų, turinčių diplomus ir mokslinius laipsnius, yra patalpos. Galima sakyti, praėję dešimt metų buvo daugiau laikas, skirtas įsitvirtinti, o ne visavertei seminarijos veiklai. Aš žinau apie sunkumus, tačiau seminarijos aplankymas man suteikė optimizmo. Ji turi ateitį, apie kurią liudija daugelis prielaidų – materialinės, dvasinės, mokslinės: yra kur gyventi, kur melstis, kur maitintis, kur mokytis. Vizito metu turėjau garbę pašventinti naujas erdvias bibliotekos patalpas – tai labai svarbus mokymo proceso elementas.

Lurdo Dievo Motinos ir Šv.Kotrynos Aleksandrietės bažnyčiose atkreipiau dėmesį į tai, su kokiu suinteresuotumu žmonės klauso pamokslo, kaip jie dalyvauja pamaldose. Taip pat mane sukrėtė neseniai grąžintos Šv.Elzbietos Aplankymo bažnyčios išvaizda: kokį barbariškumą ten įvykdė ateizmas! Sunaikindami kultūros ir meno paminklus, ateistai stengėsi sunaikinti žmogaus širdį, jo mintis, jo kūrybą. Tačiau aš labai vertinu tos bažnyčios kleboną kunigą Miroslavą Pučidlovskį, kuris stengiasi kaip galima greičiau suremontuoti bažnyčią ir sustiprinti vietinę bendruomenę. Tai – puiku.

Kaip vertinate katalikiškojo švietimo lygį Rusijoje?

Jis daro pažangą, bet man atrodo, kad pagrindine problema lieka dialogas su žmonėmis, ieškančiais Dievo, ir visų pirma – su inteligentais. Reikia rūpintis perduoti tikėjimo pagrindus tiems žmonėms, kurie daugelį metų tam neturėjo galimybių, reikia, kad jų klausimai neliktų be atsakymo. Manau, kad šia kryptimi reikia dar daug nuveikti, ir ne tik Maskvoje, bet ir kituose miestuose. Mokymo įstaigose apie tikėjimą, jo įvairius aspektus reikia kalbėti paprasta kalba, suprantama tiems žmonėms.

Žinoma, jeigu kas nors norėtų pagilinti savo žinias, jis gali tęsti studijas, bet aš ne kartą mačiau, kad išsilavinę žmonės ieško paprastų tikėjimo pagrindų. Yra geras istorinis pavyzdys. Vienas didžiųjų Anglijos mąstytojų, intelektualas, rimtai susidomėjo katalikybe. Tačiau prieš krikštą jis nuėjo pas paprastą parapijos kunigą ir būtent jo paprašė pamokyti tikėjimo pagrindų.

Kad tikėjimas suklestėtų, pirmiausia reikia ne žinių, bet suartėjimo su Kristumi. Prisiminkime mokinius, kurie ėjo į Emausą: kada Viešpats Jėzus jiems aiškino Raštą, jų širdys užsidegė, bet jie vis tiek Jo nepažino. Jie pažino Jį tik per duonos laužymą, Eucharistiją.

Pakrikštytasis, sueidamas į bendravimą su Dievu, patiria buvimo su Juo džiaugsmą – tik taip tikėjimas gali išsiskleisti.

Kaip manote, ką pirmiausia turėtų daryti vyskupai, kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai Rusijoje, kad Bažnyčios atgimimas būtų vaisingas, kad būtų daug pašaukimų?

Tai, kas visada buvo fundamentaliu dalyku, - pamokslai. Reikia skatinti kunigus, kad jie kuo daugiau sakytų pamokslų pašaukimų temomis. Reikia, kad jie kalbėtųsi su jaunuoliais – protingais, gabiais, kad kviestų juos būti ministrantais, padėti parapijai savąja tarnyste. Na, ir, žinoma, siūlyti stoti į seminariją.

Aš visuomet prisimenu tą faktą, kad jeigu mano klebonas kadaise nebūtų man pasiūlęs stoti į seminariją, tai aš niekada ir nebūčiau tapęs kunigu. Man tai netgi nebūtų atėję į galvą, aš maniau, kad Dievas pašaukia tik šventus žmones. Todėl kunigo palaikymas jauniems žmonėms yra labai svarbus.

Taip pat svarbu, kad kiekvienoje bažnyčioje vyktų rimtas ganytojiškas darbas – sakramentai, katechizacija, bendravimas su žmonėmis. Kad kunigas bendrautų su visais žmonėmis – ir tikinčiais, ir netikinčiais, gerbtų visų žmonių pažiūras ir suprastų, kad kiekvieno tikėjimo išpažinimo pagrindu yra Dievo troškimas ir ieškojimas.

Kai kuriose šalyse dalis kunigų tikisi patraukti žmones išoriniais efektais. Jie galvoja maždaug taip: perstatysime altorių, pakeisime apipavidalinimą, eisime į liaudį – ir viskas bus gerai. Aš netikiu „specialiaisiais efektais“, jie nieko nepakeis. Reikia rimto kasdienio darbo. Prancūzijoje man teko susipažinti su kunigais darbininkais ir labai stebėjausi tuo, kad šv.Mišių jie iš viso viešumoje neaukojo. Aš jų klausiau kodėl, ir jie atsakydavo: „Nėra kam“. Vienas jų vežiojo pieną ir buvo tuo darbu taip užsidegęs, kad turėjau jam padaryti pastabą: „Tu bendrauji ne su žmonėmis, bet su savo mašina ir su pienu. Kodėl nevedi žmonių į tikėjimą?“ Jis atsakė: „Kad jie pas mane neateina“. Tada pasakiau: „Jeigu gerai sakysi pamokslus, žmonės pas tave ateis“.

Be to, bendruomenė turi matyti, kad kunigas tarnauja iš meilės Dievui ir žmonėms. Žmonės jaučia, kada kunigas meldžiasi, o kada ne, net jeigu jie to nemato.

Jūs esate vienas artimiausių Šventojo Tėvo bendradarbių. Mes žinome apie didelį Popiežiaus norą atvažiuoti į Rusiją. Tačiau čia yra žmonių, kurie tvirtina, kad Jonas Paulius II nori „sukatalikinti“ Rusiją, ją užimti ir pajungti Vatikanui. Kokie argumentai galėtų pakeisti šią jų nuomonę ir būtų atsisakyta katalikams Rusijoje primetamos „agresyvumo prezumpcijos“?

Panašūs tvirtinimai – visiškas absurdas. Kada žmogus ieško Dievo, tai mes visi – stačiatikiai, katalikai ir kiti tikintieji – privalome parodyti jam kelią pas Dievą. Popiežiaus troškimas atvykti į Rusiją liudija jo meilę šiai šaliai, kuri taip vargsta ir kurioje tikėjimas – pats brangiausias dalykas – patyrė kankinystės dešimtmečius.

Šventasis Tėvas nori atvažiuoti, kad pagerbtų tuos, kurie kentėjo dėl Kristaus, ir sustiprintų tikėjimą tų, kurie buvo persekiojami. Jis nori padrąsinti ir stačiatikius. Visur, kur tik Popiežius nuvyksta, jis susitinka ne tik su katalikais, bet ir su kitų konfesijų ir religijų išpažinėjais – protestantais, stačiatikiais, musulmonais, judėjais, budistais ir kt.

Prisimenu, vienas žymus advokatas iš JAV susitiko su Popiežiumi, su juo kalbėjosi. Po to jis su entuziazmu man parašė, kaip jį dvasiškai praturtino šis susitikimas su Jonu Pauliumi II. Jis pabrėžė, kad neatsivertė į katalikybę (kaip buvo judėjas, taip ir juo liko), bet sulaukė stipraus dvasinio palaikymo.

Manau, kad Šventojo Tėvo atvykimas praturtintų Rusiją – ne tik katalikus, bet ir visus žmones. Popiežius nenori atimti tikinčiųjų iš kitų konfesijų ir religijų – jis nori sustiprinti visų jų tikėjimą ir atiduoti pagarbą Rusijos žmonių didžiajai kankinystei.

Kai dėl agresyvumo, tai pirmiausia nereikia įsižeisti. Atvirkščiai, taip teigiantiems žmonėms reikia atsakyti meile ir pagarba, nepriklausomai nuo to, koks jų požiūris į mus.

Kristus mus siuntė, kad mes mylėtume visus, nes kiekvienas žmogus – slėpinys, kiekvienas turi orumą, todėl kiekvienu reikia rūpintis.

Per šias dienas sutikau daug stačiatikių, kurie gerai vertina Katalikų Bažnyčią. Jie suvokia, kad mes pašauti kartu liudyti Kristų. Lankiausi įvairiose šventovėse ir mačiau, kad jos pilnos paprastų žmonių, tikinčiųjų, kurie karštai meldžiasi, bučiuoju ikonas. Manau, kad Dievas labai vertina jų tikėjimą. Mes turime juos labai gerbti. Aš esu įsitikinęs, jog kada nors viskas baigsis tuo, kad mūsų Bažnyčios susijungs. Pasidalijimas užgydomas ne abipusiais kaltinimais, bet meile.

© 2003 "XXI amžius"