Pirmasis puslapis
Lietuva
Ora et labora
Katalikų
   bendruomenėse
Krikščionybė
   šiandien
Provincija
Mums rašo
Ūkis
Rinka
Gimtas kraštas
Žvilgsnis
Aktualijos
Atmintis
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Tyčiotis iš kunigų – mada ar nauda?

Kryžių kalnas Šiaulių rajone. Tuo takeliu aš prieš 50 metų ėjau su savo močiute Iš autorės asmeninio albumo

Kuo toliau, tuo labiau man kelia nerimą susidariusi padėtis Lietuvoje. Atrodo, jau neliko nieko švento, nyksta dievobaimingumas. Čia turiu mintyje laikraščių, televizijos įvairiausius pasityčiojimus iš kunigų, vyskupų, net iš Popiežiaus. Tyčiojamasi iš Seimo narių, šalies, Vyriausybės vadovų, gydytojų, kitų sričių darbuotojų. Kad tik įgeltų, įkąstų, pasijuoktų. Ir, atrodo, daugeliui skaitytojų ar žiūrovų tai patinka – tai irgi skaudu.

O gal tai toks lietuvių bruožas? Ne vien šių dienų lietuvių. Štai prieš daugelį metų, sovietiniais laikais, mano dėdė 25 metams buvo ištremtas kalėti į lagerius. Grįžęs jis papasakojo, kokie bjaurūs buvo kai kurie lietuviai, drauge kalėję lageryje. Kai spiriami bado visi valgė varles ir sušalusias bulves, tada gražiai sutarė. Tačiau kai iš namų kai kurie ėmė gauti siuntinius, tas sutarimas baigėsi. Dažnas toliau badavusiam tėvynainiui duonos kąsnio nepasiūlė, tik pats žiaumojo žvairuodamas į kitus. Kai po kurio laiko daug tremtinių paleido į namus, tai iš traukinio išlipę latviai, estai vienas su kitu gražiai atsisveikino, atsibučiavo. Tik nemaža dalis lietuvių kuo skubiausiai skirstėsi, sudie vienas kitam nepasakę. Dėdė netvirtino, kad visi tokie lietuviai buvę. Bet tokių buvę nemažai.

O dabar kas darosi Lietuvoje? Tikriausiai tie žurnalistai, kurie labiau pasijuoks, pasityčios iš kunigo, vyskupo, daugiau uždirba. Bet manau, kad tikintysis iš tų scenų tikrai nesijuoks, o vien pasipiktins. Gal tų laikraščių ir televizijos laidų kai kurie darbuotojai, kol nesusiduria su ligomis, kitomis nelaimėmis, tol jiems nei Dievas, nei tikėjimas nesvarbu. Bet gyvenime visko gali atsitikti, tad puikuotis nederėtų. Kad nereikėtų kreiptis pagalbos į tuos pačius kunigus, kuriuos dabar šmeižia.

Mano močiutė, mokydama mane poterių, linkėdavo, kad tie šventi žodžiai išliktų mano širdyje visą gyvenimą. Tas linkėjimas išsipildė, tuo džiaugiuosi. Tikėjimas man buvo ir tebėra šventas dalykas.

O mūsų kunigams, vyskupams linkiu ištvermės, kantrybės, nenusiminti. Nes tikinčiųjų Lietuvoje yra labai daug.

Vanda RAKŠNIENĖ
Linkuva, Pakruojo rajonas

© 2003 "XXI amžius"