|
Ar Bažnyčia privalo padėti Lietuvos krikščionims
demokratams (LKD)?
Perskaitęs XXI amžiuje (2003, Nr.95) straipsnį
Kam naudinga izoliacija?, kurios autorius pasirašo kaip Lietuvos
krikščionių demokratų partijos narys, ilgokai galvojau, kokios partijos.
Prasidėjus 2004 metams, pravartu apie daug ką pagalvoti, prisiminti.
Su kai kuriais minėto straipsnio autoriaus teiginiais galima sutikti:
pavyzdžiui, kad Lietuvos krikščionių demokratų partija po 1918 metų
buvo pakankamai stipri. Nebloga pradžia buvo padaryta atkuriant
partiją po Kovo 11-osios. Autoriaus žiniomis, KGB agentų pateko
ir į Vatikano aplinką. Manau, jog nemažai jų atsirado įvairiose
Lietuvos partijose. Ne išimtis ir buvusi LKDP. Tiesa, kad dalis
jos narių vengė bendradarbiavimo su Bažnyčia, tokių dabartiniame
LKD darinyje dar daugiau.
Nenorėčiau sutikti, kad LKD neturi atstovų Seime
jų yra trys. Bėda kita - kartais tenka abejoti, ar jie Seime visada
elgiasi krikščioniškai. Netiesa, jog Bažnyčia pralaimėjo. Prieš
ją kovoja ateistinės jėgos, puolimas tampa vis atkaklesnis. Liūdna
tiesa, kad skaldytojai švenčia pergalę. Norėčiau plačiau panagrinėti
šį klausimą. Kas, kada ir kodėl skaldė ir galėjo skaldyti LKDP?
1989 metais V.Petkus sukūrė LKDS - Lietuvos krikščionių demokratų
sąjungą. Vėliau E.Klumbys LAF (Lietuvos ateities forumą). Nepasižymėjo
organizaciniais sugebėjimais A.Saudargas ir P.Katilius. Dėl asmeninių
ambicijų atsiskyrė V.Bogušis, įkūręs modernistus.
Tačiau didžiausias sukrėtimas įvyko tada, kai partijai
vadovavo tolerantiškasis akademikas Z.Zinkevičius. Tai atsitiko
ne jo ar eilinių narių noru. Dalis partijos vadovų po pralaimėtų
rinkimų, užuot pradėję galvoti, kaip pagerinti veiklą, pradėjo derybas
su K.Bobeliu. P.Gražulio veiklos dėka iširo senieji skyriai Kazlų
Rūdoje, Kalvarijoje ir galbūt dar kai kur. Dalis buvusių partijos
narių paliko jos gretas, dalis išėjo į kitas partijas. Susijungti
su asmenine K.Bobelio partija Lietuvoje daugelis eilinių narių,
kuopų pirmininkų neturėjo noro. Tuo metu susijungimo šalininkų klausiau:
kodėl reikia jungtis? Man buvo paaiškinta: K.Bobelis populiarus,
todėl pakils partijos patrauklumas. Kai sakiau, kad K.Bobelis gana
ambicingas, dažnai nenuspėjami jo veiksmai, nedidelis jo vadovaujamų
narių skaičius, kartais gana keistas krikščioniškos demokratijos
supratimas, man buvo atsakyta: Paversime juos tikrais krikščionimis
(manau, kol kas nelabai pavyko). Na, o Kaziukas greitai numirs
(keistas krikščioniškas noras trokšti greitesnės vado mirties).
Atstatydinti jį iš vadovo pareigų neleidžia ydinga susijungimo sutartis,
dar ir baimė. Baimė, kad jis vėl nekurtų LKDS. Taip viena nusilpusi
partija jungėsi su dar silpnesne sąjunga. Taigi kažkada buvusi stipri
partija savo noru nukrito iki politinės organizacijos ar draugijos
lygio. Manau, kad daugelio susijungusiųjų nedžiugina tokia padėtis.
Apie laukiamas blogas susijungimo pasekmes daug kartų kalbėjo, rašė
tikintieji, kunigai, tarp jų ir Lietuvos dvasios galiūnas monsinjoras
A.Svarinskas bei kiti.
Buvusiai LKDP svarbi buvo vadovų problema, todėl
K.Bobelis tapo lyg gelbėjimosi ratas skęstančiajam. Susijungiantieji
kalbėjo: Nenorime jungtis, bet nematome kitos išeities. Taigi
įvyko skaldantysis susijungimas ne iš meilės, bet iš baimės. Tačiau
vadovo problema, matyt, LKD liko ir po susijungimo. Todėl turbūt
yra suprantamas dalies K.Bobelio junginio narių noras vadintis Lietuvos
krikščionių demokratų partijos nariais. Deja, tokio pavadinimo partijos
šiuo metu Lietuvoje nėra. K.Bobelio reikalavimu, pritariant daliai
junginio narių, neliko žodžio partija. Oficialus šio politinio junginio
pavadinimas pagal išduotą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
2001 m. liepos 4 d. pažymėjimą Nr 2-PO (perregistravimas) yra Lietuvos
krikščionys demokratai.
Neprisijungusieji LKDP nariai (juos pavadinčiau
tradiciniais), kurie niekur neišbėgiojo, 2001 m. birželio 30 d.
Plungėje surengtoje konferencijoje aptarė susidariusią padėtį. Vyko
pasitarimai Šiauliuose, keletas Vilniuje. Jiems, po ilgo Teisingumo
ministerijos delsimo, kai kurių P.Gražulio intrigų, 2003 m. sausio
28 d. pavyko užregistruoti patikslintu pavadinimu Lietuvos krikščioniškosios
demokratijos partiją (senojo pavadinimo vartojimui prieštaravo LKD
vadovai).
Nuo 1989 metų buvau LKDP nariu, kuopos pirmininku,
valdybos nariu. Teko dalyvauti rinkimų komisijos darbe. Analizuojant
rinkimų rezultatus, ne kartą paaiškėjo, kad už partijos kandidatus,
kandidatų sąrašus į Seimą ar į vietines tarybas balsuodavo ne visi
kunigai, vienuoliai, katalikiškų gimnazijų mokytojai ir net partijos
nariai. Tikriausiai kai kurie jų balsuodavo už krikščionis, esančius
kitose partijose, arba visai nedalyvaudavo rinkimuose. Kartais žmonės
klausia: kiek yra Lietuvoje krikščioniškų politinių organizacijų
ir partijų, kas kam priklauso? Kad skaitytojams nekiltų abejonių,
reikėtų priminti: kad tie, kuriems vadovauja K.Bobelis, - Lietuvos
krikščionys demokratai, o tie, kuriems vadovauja I.Uždavinys, yra
Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partijos nariai.
Gaila, kad susiskaldė ne tik partijos, bet ir Lietuva.
Tokioje aplinkoje atsirado daug pavojingų gelbėtojų partijų: Darbo
partija, kelia galvą tikrieji komunistai. Dėl Prezidentūros krizės
iškilo grėsmė valstybei. Deja, kai kas jos nemato. Kai kas yra suinteresuoti
, kad krizė kuo ilgiau tęstųsi. Tokių gretose matome V.Šustauską,
K.Prunskienę ir tuos, kurie žvalgosi į Rytus. Nereikėtų stebėtis,
kad tarp jų pasirodo ir V.Ivanovas. Keista, kad šalia šios grupės
pastebime ir P.Gražulį.
LKD vadovų nuomonė kartais skiriasi nuo Bažnyčios
vadovų nuomonės. Todėl ir kyla klausimas, ar Bažnyčia besąlygiškai
visada privalo padėti LKD? Be to, krikščioniškų darinių atsirado
Tėvynės sąjungoje - Krikščionių demokratų frakcija. Ir tai nėra
taip blogai, kaip mano P.Gražulis ir K.Bobelis. Anksčiau aš buvau
kėlęs mintį, kad junginyje LKD liktų Lietuvos krikščionių demokratų
partijos frakcija. Man buvo pareikšta, jog K.Bobelis su tuo nesutinka.
Būtų neblogai, jog ir K.Glavecko vadovaujamoje bei kitose partijose
atsirastų krikščioniškų grupių . Svarbu, kad tai nebūtų tik pavadinimas,
bet ir tikrai krikščioniška veikla. Nedera kaltinti Bažnyčios, jos
vadovų. Bažnyčia nieko neatstumia, o nuo jos atitolsta pačios partijos.
Lietuvos Prezidentas lyg ir krikščionis, bet kartais jo veiksmai
kelia abejonę jo krikščioniškumu. Tad kam gi naudinga izoliacija?
LKD patys save izoliavo. Teisingas šio rašinio pradžioje minėto
straipsnio autoriaus teiginys, kad sutelkti suskaldytas jėgas reikia
proto ir meilės, bet LKD vadovams dar kai ko reikia nusileisti
iš puikybės sosto, tada atsiras galimybė pakilti ir prisikelti.
Manu, ateis laikas, tikriausiai dar po didesnių nusivylimų, kai
LKD vadovams nebus baisus Lietuvos krikščioniškosios demokratijos
partijos pavadinimas.
Antanas JAKŠYS
Marijampolė
© 2003 "XXI amžius"
|