Pirmasis puslapis
Lietuva
Ora et labora
Katalikų
   bendruomenėse
Krikščionybė
   šiandien
Provincija
Mums rašo
Ūkis
Rinka
Gimtas kraštas
Žvilgsnis
Aktualijos
Atmintis
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Ant ES slenksčio - ne tuščiomis

Benjaminas ŽULYS

LŽŪU Mokomojo bandymų ūkio direktorius Vladas Kurutis ir jo bendradarbė – zootechnikė selekcininkė Dana Baršauskienė Karkiškių fermoje Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Mokslas ir gamyba

Kai kurios žemės dabartinėje Noreikiškių seniūnijoje ir aplinkui ją prieškariu priklausė tuometiniam finansų ministrui Petrui Karveliui, kitiems šeimininkams. Sovietiniu metu čia ilgą laiką buvo Lietuvos žemės ūkio akademijos mokomasis ūkis, užėmęs 3000 hektarų plotą.

Apie tai dabar pasakoja šioje seniūnijoje gyvuojančio Lietuvos žemės ūkio universiteto Mokomojo bandymų ūkio direktorius agronomas Vladas Kurutis, šiose žemėse besidarbuojąs 23-ejus metus. Anksčiau kurį laiką buvo minėto mokomojo ūkio vyriausiasis agronomas, dabar štai vėl vairuoja žemės ūkį į naujus vandenis. Tiesa, dabartinio ūkio plotas žymiai kuklesnis – 430 hektarų. Bet ir jame galima daug gero nuveikti, sukurti, įgyvendinti naujų idėjų.

Kaip bylojama oficialioje charakteristikoje, ūkio tikslas – propaguoti šiuolaikišką žemės ūkį, skleisti informaciją apie pažangias žemės ūkio technologijas, bendradarbiauti su LŽŪU ir kitų mokslo bei studijų institucijų mokslininkais, palaikyti ryšius su žemės ūkio mokyklomis, Žemės ūkio rūmais, konsultavimo tarnyba.

Be to, Žemės ūkio universitetas ir Mokomasis bandymų ūkis sudaro vieningą mokymo, mokslo plėtojimo, praktinio studentų rengimo sistemą. Ūkyje organizuojami seminarai ūkininkams, studentams, mokslininkams. Universiteto studentai ūkio laukuose, fermose, grūdų sandėliuose atlieka mokomąsias bei gamybines praktikas - mokosi taksuoti pasėlius, vertinti jų, taip pat fermų agroekologinę būklę ir kt.

Šių dienų ūkio vadovas, ūkininkas nėra vienos kurios nors žemės ūkio šakos specialistas. Pavyzdžiui, nors V.Kurutis yra aukštąjį išsilavinimą turintis agronomas, tačiau jis gerai nutuokia ir apie žemės ūkio techniką, zootechniką, veterinariją, statybas, jau nekalbant apie ekonomiką, kurią privalu išmanyti kiekvienam žemės ūkio specialistui ar paprastam ūkininkui. Seniau baigti žemės ūkio mokslai jau ne visai atitinka šių dienų realijas. Tuomet niekas nekalbėjo apie Europos Sąjungą, kvotas, privatų verslą, daugybę kitų dalykų, kurie šiuo metu yra įprastas reiškinys. Todėl reikėjo ir dabar reikia nuolat lavintis, tobulėti, siekti vis daugiau žinių ir jas taikyti gyvenime. Nes ateinanti diena iš kiekvieno ūkininko pareikalaus žymiai daugiau pastangų negu dabar.

Mokomasis bandymų ūkis - daugiaplanis. Štai Karkiškėse, galvijininkystės komplekse, laikoma 330 galvijų – nuo prieauglio iki melžiamų karvių ir bulių. Turima 410 hektarų ariamos žemės, kurioje yra ganyklos, auginami javai, dobilai, eraičinas, rapsas, netgi reta pašarinė kultūra – ožiarūtis. Dar 20 ha užima bulvės. Tai ne vien gyvulininkystės, bet ir daugiamečių žolių sėklininkystės ūkis. Direktorius palankiai atsiliepia apie ožiarūtį, kurį retai kas augina. Tai esanti itin baltyminga žolė, duodanti derlių keliolika metų iš eilės, tik, suprantama, pasėlius reikia rūpestingai prižiūrėti. Po penkias tonas iš hektaro pernai atseikėjo javai. Anksčiau tai būtų kone rekordinis derlius, šiandien – norma. Iš karvės primelžiama po 6200 kg pieno, net 95 proc. jo – aukščiausios rūšies. Džiugu, kad melžiamų karvių fermai pernai suteiktas ekologinis sertifikatas ženklinti pieną (LT - 01 - 33 F.). Tai reiškia, kad tokiam pienui yra atviros durys į užsienio rinką. Kai ūkiui buvo įteiktas šis dokumentas, tokių fermų Lietuvos kaime tebuvo 32. Dabar yra šiek tiek daugiau, bet ne kažin kiek, nes reikalavimai tokiam pripažinimui keliami labai dideli. Tai - žingsnis į Europos Sąjungą.

Pieną iš Karkiškių perka bendrovė „Pieno žvaigždės”. Bet direktorius jau dairosi kito pirkėjo, nes šis moka mažokai. Ir, atrodo, pirkėjas atsiras, nes tokiu sertifikatu paženklinta pieno gamybos įmonė turi vardą, jos produkcija – paklausi, šeimininkai gali derėtis, kelti savo sąlygas.

Šeimininko požiūris

Nuvykę į Karkiškių gyvulininkystės kompleksą, melžiamų karvių fermoje radome zootechnikę selekcininkę Daną Baršauskienę. Visi drauge pereiname pastatą. Karvės stiprinosi šienainiu. Paimame po saują, pauostome – kvepia šviežia duona. Tai vienas iš gero šienainio ypatumų. Tai suprantama – abejotinos vertės pašaro šioje fermoje nebūna, be to, produktyviam gyvuliui vien šienainio nepaduosi, reikia ir kitų priedų, tik tada bus tie tūkstančiai litrų pieno.

Čia - 120 juodmargių, nors pastatas rekonstruotas ir pritaikytas 150-iai. Tik šeimininkai neskuba visko užpildyti, gyvenimas patikslins, kiek ko reikia laikyti. Fermoje dirba tik trys melžėjos, iš jų viena – pakaitinė.

Pabrėžtina fermos savybė – visos karvės laikomos palaidos, kiekviena jų žino savo vietą, toliau nevaikštinėja. Tai irgi vienas Europos Sąjungos reikalavimų dėl gerų gyvulių laikymo sąlygų. Pasisotinusios vertingu pašaru, karvutės pasitraukė kiek atgal ir sugulė ant sausų šiaudų.

Pakilę laipteliais, įžengiame į šviesią patalpą. Už stiklo pertvaros - visas kompleksas modernios įrangos. Tai vadinamoji apžvalgos aikštelė studentams. Čia jie stebi, kaip karvės melžiamos, tvarkoma produkcija ir kt. Ateityje karvės vasaros sezono metu nebus laikomos ganyklose, o bus vien tvarte, tik išleidžiant jas pasivaikščioti gryname ore. Tai irgi viena ES nuostatų. Tad daugiau pašarų teks vežti iš pievų, prireiks daugiau žemių augalininkystei plėsti. O iš kur jų paimti, jei dabar viskas surikiuota iki smulkmenų? Išeitis jau subrendusi. Teks atsisakyti tų 20 hektarų bulvių. Ūkio vadovo, agronomo nuomone, jei yra noro užsiimti bulvininkyste, tai reikia daryti šiek tiek platesniu mastu, reikėtų turėti bent 60 hektarų. Bet nėra iš kur tiek paimti, be to, ar verta specializuotis dar vienoje ūkio šakoje, tai pareikalautų nemažai papildomų išlaidų.

Beje, šių eilučių autorius prisimena įdomų nuotykį iš sovietinių laikų, kai V.Kurutis tuometiniame LŽŪA mokomajame ūkyje dirbo vyr. agronomu. Tuomet bulves masiškai lauke kasdavosi, tiksliau, vogdavo atkakę savo lengvaisiais automobiliais miestiečiai (Kaunas – ranka pasiekiamas) ir, prisikrovę maišus, skubiai dingdavo. Kartą, važinėdamas po laukus, vyr. agronomas kaip tik užtiko tokių vagišių grupelę ir pareikalavo nešdintis iš lauko. „Ką, tau valdiško turto gaila?”- ėmė vienas gėdyti ir jis bei dar pora atėjūnų ėmė grėsmingai artintis prie agronomo. Tik nė vienas jų nežinojo, kad šis jaunas žmogus – klasikinių imtynių penkiskart Lietuvos čempionas, SSRS sporto meistras. Kivirčo baigtis buvo nelaukta, bet aiški – po kelių ar keliolikos sekundžių užpuolikai spruko...

Žinoma, dėl kelių maišų valdiškų bulvių tuometinis stambus ūkis daug žalos nebūtų patyręs. Bet toks yra Vladas. Jis - šeimininkas. Jam ne vis viena, kaip kas dirba, ar kiekvienas daiktas yra savo vietoje, ar nerūdija, negenda, ar taupiai naudojama elektra ir panašiai.

Šiam ūkiškumui, sąžiningumui tikriausiai nemažai įtakos turėjo jo šviesios atminties tėvas - buvęs politinis kalinys, tremtinys, ne vienerius metus praleidęs Vorkutoje. Sūnui (Vladas gimė jau Lietuvoje) jis diegė doros, pareigingumo, darbštumo, nepakantumo blogiui ir neteisybei savybes, ir tos pastangos, asmeninis pavyzdys davė ir duoda gerą rezultatą.

Tik nenuleiskime rankų...

LŽŪU Mokomajame bandymų ūkyje vidutinis vieno dirbančiojo atlyginimas „į rankas” - 650 litų, o melžėja gauna apie 900 litų. Kaime tai nemenki pinigai, nes, kaip žinoma, kone kiekvieno sodiečio tvarte kriuksi kiaulaitė, mykia karvutė, tupinėja naminis paukštis, už lango – daržas ir sodas. Gyventi galima.

Ūkio rentabilumas – 12 proc. Kone iš to pelno reikia visiems gyventi. Ne vien patiems išgyventi, bet ir pirktis technikos, statyti, rekonstruoti. V.Kurutis nesigiria, kad jie jau pasirengę gyventi Europos Sąjungos sąlygomis. Ypač jaučiamas šiuolaikinės žemdirbystės, augalų priežiūros technikos stygius.

Juk naujoviškos, šiuolaikiškos technologijos reikalauja ir didesnio darbo našumo, naujesnės įrangos. O ji brangi. Prieš kurį laiką ūkis mažesne kaina įsigijo du naudotus vakarietiškus traktorius, bet jiems jau reikia naujų dalių, vadinasi, papildomų išlaidų. Jų bus ir bus visą laiką, nes pažangai ribų nėra.

Direktorius neblogai žino savų žmonių nuotaikas, su jais pasikalba apie ateinančią dieną. „Didelės baimės dėl Europos Sąjungos žmonės nejaučia, – sako vadovas. – Tik ne vienam kyla vienokių ar kitokių neaiškumų, jų kils ir ateityje. Mano manymu, kaimo žmonės daugiau uždirbs žemės ūkio susivienijimuose, tiesioginiame darbe, o nuosavas sklypas aprūpins pienu, mėsa, daržovėmis, kitais produktais. Nereikia pamiršti ir Europos Sąjungos paramos. Vienokio ar kitokio dydžio, ją galės gauti dažnas ūkininkas. Tiesa, čia bus daug formalumų, bet tokia tvarka yra Europos Sąjungos šalyse. Matyt, ūkiai ir toliau stambės, bet ir smulkesnieji neturėtų nukentėti. Lietuviai buvo ir yra darbštūs žmonės, nepražūsime. Tik nereikia visko matyti vien tamsiomis spalvomis, tik nereikia nuleisti rankų”.

V.Kurutis sako, kad dabartinėje žemės ūkio ekonomikoje labai pasigendama stabilumo, pagal dabartinę tvarką sunku ūkyje prognozuoti perspektyvą. Štai vienais metais už pieno kilogramą supirkėjai moka 65 centus, o kitais – 35. Už grūdų toną – tai 320, tai 440 litų. Europos Sąjungoje gyvuoja stabili tvarka, kvotų sistema. Tiek ūkininkui, tiek žemės ūkio bendrovei, kitai žemės ūkio organizacijai bus lengviau numatyti konkrečias savo veiklos gaires. Žinoma, lengviau negu dabar nebūsią, iškils neaiškumų, nenumatytų sunkumų, nesutarimų tarp įvairių žinybų žmonių. Bet tai - gyvenimas. „Prie šalto vandens priprantama palaipsniui”, – sportiškai svarsto Vladas.

Sumoderninti žemės ūkio technikos parką, toliau diegti pažangias gamybos technologijas - viena ūkinės veiklos krypčių. Ateis lėšų iš ES – vėl ženklus pliusas. Jų bus ir daugiau.

Noreikiškės, Kauno rajonas

© 2003 "XXI amžius"