|
Tautos ateitis
Viktoras Alekna
Jau senokai spaudoje galima užtikti dejavimų: žmonės
skundžiasi, kad lietuvių tauta greitai išnyksianti. Kai kas numato
ir laiką - per penkiasdešimt metų. To priežastis - jaunimo bėgimas
iš Lietuvos, mažėjantis gimstamumas, savižudybės, didėjantis mirtingumas,
girtuokliavimas, yranti šeima ir valdžios abejingumas šeimai bei
dar kai kas.
Visas tas priežastis galima aptarti ir atskirai.
Bet pirmiausia norėtųsi pažvelgti į tautos raidą per tūkstantmetį.
Mat tokią sukaktį rengiamės minėti 2009 metais. Tik prisimintina,
kad mūsų protėviai prie Baltijos iš rytų ir pietryčių ar net pietų
atėjo daug seniau - prieš kelis tūkstančius metų. Tik tos labai
senos senovės atmintis yra labai apytikrė, o ir tų senųjų gyventojų
vardas nežinomas. Tad dabarties lietuviai ir apsistojo ties 1009
metais, kada viename lig šiol išlikusiame rašte parašytas žodis
Lietuva. O tos tolimos praeities tyrinėtojai žino, kad minimoje
vietoje gyvenę lietuviai.
Ši vietovė esanti į pietvakarius nuo dabartinės
Lietuvos, dabartinės Lenkijos žemėje, o vadinamieji lietuviai tada
gyvenę nuo tos vietos į vakarus iki dabartinės Elbės ir dar už jos,
į pietus iki Vyslos, į pietryčius ir rytus - net už Dniepro ir Volgos,
o į šiaurę - iki Dauguvos ir dar kažkiek už jos. Kadangi jie augino
arklius, tai, sėdę ant jų, jie nujodavę dar toliau. Net kai kurie
dabartiniai praeities tyrinėtojai teigia, kad tie senovės lietuvių
protėviai buvo ne kartą nujoję net už Pirėnų, į dabartinę Ispaniją,
raiti lankęsi Romoje, o to meto Rusios - dabartinės Ukrainos, Gudijos
ir Vakarų Rusijos - žemėse jodinėję dažnai kaip savo laukuose; buvę
ir dabartinės Suomijos teritorijoje. Kai kas linkęs teigti, kad
anų laikų mūsų protėviai plaukioję ir po Baltijos jūrą, buvę nuklydę
net už jos. Tik, matyt, Baltija nepatikusi jiems. Net iki šių dienų
laivininkystė pavilioja labai mažai lietuvių, nors jau ne kartą
buvo raginta susidomėti tuo nors per Jūros šventes. Šiandieniniai
lietuviai mėgsta švęsti visokias šventes, ne tik Jūros, bet ir Rasos.
Tik tos dažnos šventės, oi oi, labai dažnai baigiamos vakarinio
alaus paryčiais pavertimu į rasą... O kokiems nors švyturiams, gubernijoms,
kalnapiliams, uteniams ta ryto rasa po kelių dienų ateina šlamančiais
ar žvangančiais...
Tai kaip ar kas atsitiko, kad per tūkstantį metų
tas kadaise didelis ir kietas riešutas baigia susitraukti į mažytį
aguonos grūdelį, kuris rengiasi dygti kur nors Airijoje, Ispanijoje
ar dar kur nors toliau? Mat jau nemažai tų lietuviškų aguonų yra
pridygę nuo Maskvos iki pat Vladivostoko, nuo Aliaskos iki pat Ugnies
Žemės ar net tolimiausios Australijos, Zelandijos ir Tasmanijos
laukuose...
Juk jau Mindaugas beveik visus lietuvius mėgino
vienyti į vieną didelį ir kietą kumštį, Gediminas jau ir suspaudė,
o Algirdo rankose jis ir sukietėjo. Pagaliau Vytautas savo žirgą
girdė ne tik Juodojoje jūroje, bet ir po Pietų ar Vakarų Europos
kraštus jodinėjo...
Pamėginkime pažvelgti į anuos didžius laikus, kada
lietuvis netikėjo, jog belaisvis bus. Laikai buvo ne tik didūs,
bet ir minkšti. Tada ne vienam lietuviui atrodė, kad rytuos ar vakaruos
ir auksas patrauklesnis, ir laukai platesni, ir vanduo tyresnis,
ir tenykščių bernų žirgai greitesni, kardai aštresni... O tos mergos,
tos mergelės... Kas minkštų patalų Rytų Ukrainos stepėse, o kas
ir Krokuvos mūruose ieškojo ir surado. O tos mergos, tos mergelės
... Tas jų kranksėjimas lietuvio ausyse kaip lakštingalos giesmė
nučiulbėjo, o ir jis pats panoro kaip svetima varna kranksėti, savo
motinos pienu įsiurbtą volungių kalbą užmiršo, užmiršo ir lietuviu
vadintis... Tiesa, jie neužmiršo girtis, kad esą Lietuvos bajorai.
Ilgai, net kelis šimtmečius. Bet kai 1795 metais Rusijos imperatorė
nusiviliojo į Petrapilį didįjį Lietuvos kunigaikštį ir Lenkijos
karalių , tai ne vienas ir bajoras pasiskubino ten paskui valdovą
bėgti, svetima kalba kalbėti... Neliko Lietuvos lietuvių... Liko
tik Lietuvos baudžiauninkai, kuriems buvo nuolat sakoma, kad jų,
baudžiauninkų, kalbos net ir Dievas nesuprantąs. Todėl ir jie turį
lenkiškai ne tik melstis, bet ir tarpusavy kalbėtis... Ir jie visi
esą lenkai... O vakarų lietuviams jau nuo senesnių metų buvo teigiama,
kad jie esą vokiečiai ir turį vokiškai kalbėti...
Dėkui Dievui, kad 1801 metais tolimoje Žemaitijos
Nasrėnų sodoje gimė toks guvus vaikelis, kurį tėvai Valančiai Motiejumi
pavadino ir ūgtelėjusį į pasaulį išleido. Tėvai gal geidė, kad jų
vaikelis lenkiškai kalbėti išmoktų, savo kalba ir išmone lenkiškų
ponų vaikams prilygtų, bet Dievas kitų planų turėjo ir savo planams
vykdyti Motiejų pasirinko. O tas Nasrėnų Motiejukas po 48 metų į
Žemaičių vyskupo sostą atsisėdo. Tai jis, ką tik darė, kur tik ėjo,
vis lietuviškai kalbėjo, tai jis visoms savo vyskupijos avelėms
sakė, kad Dievas ir lietuviškai supranta, ir kad visos jo avelės
ne tik kasdien namuose, bet ir šventadienį nuėjusios į šventovę
lietuviškai Dievą garbintų, garsiai lietuviškas giesmes giedotų,
tyliai iš lietuviškų maldų knygų melstųsi, savo vaikelius to paties
mokytų, nes jie esą LIETUVIAI!
Lietuviai! . . Lietuviai, lietuviai... Lietuviais
esame mes gimę, lietuviais turime ir būt! - skambėjo nuo Palangos
ir Darbėnų ligi pat Vidžių, Vilniaus, Seinų ir Vištyčio. Ir suskambo
visame krašte daina Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, ten mūsų
tėvynė graži Lietuva! To krašto žmonės suprato esą lietuviai ir
pasirengėkurti savo lietuvišką kraštą - Lietuvą... Nuskambėjo nuo
pat jūros iki Vilniaus kalnelių žodžiai lietuvis, Lietuva. Okai
tas lietuvis panūdo atkurti ir Lietuvą - nepriklausomą, laisvą,
lietuvišką, tai ir stojo vyrs į vyrą, nors ir pilksermėgiai, naginėti,
tos Tėvynės Lietuvos ginti, laisvą Lietuvą kurti. Tris kartus ją
gynė. Ir apgynė. Ir kur šiandien benueis: ar ant Šatrijos kalno,
ar ant Gedimino pilies bokšto, ar pro lėktuvo sparną žvelgdamas,
vis pasakys: kokia graži graži esi - akim tyliųjų ežerų, upelių
kaspinais žydraisiais...
Tai kodėl šiandien dalis tavo sūnų tavęs išsižada,
nors tu tokia graži... akim tyliųjų ežerų, upelių kaspinais žydraisiais?
Kodėl šiandien kai kas sako, kad po penkiasdešimties metų Lietuva
liks be lietuvių.
Pirma, jaunimas ne bėga iš Lietuvos, o važiuoja
pasidairyti po laisvąjį pasaulį, kai kas ir negrįžta, pasilikęs
svetur kad ir dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto... Bet
dėl to Lietuvoje lietuvių liks dar pakankamai.
Antra priežastis: didėjantis mirtingumas ir mažėjantis
gimstamumas. Mirtingumas kažin ar didėja. Jau keletas dešimtmečių
vis daugiau ir daugiau lietuvių gyvena ilgiau, ir mirtingumas dėl
amžiaus nedidėja. Mirtingumas gal šiek tiek didėja dėl įvairių ligų
ir netinkamo gyvenimo būdo: girtuokliavimo, rūkymo, narkotikų vartojimo.
Bet reikia tikėtis, kad laikui bėgant žmonių sąmonė prašviesės ir
mirtingumas dėl šios priežasties turėtų net sumažėti. O štai žūtys
keliuose, nors automobilių Lietuvoje, palyginti su 1988-1990 metais,
padaugėjo daugiau kaip dešimt kartų, atkūrus Lietuvą kasmet pradėjo
mažėti ir dabar mažėja, todėl ši priežastis tautos ateičiai nėra
grėsminga, tik gaila, kad neretai keliuose žūva dažniausiai jauni
žmonės ir net vaikai.
Kas kita mažėjantis gimstamumas. Vakarų tautos
tą jaučia jau gana seniai - nuo prieškarinių laikų lietuvių tauta
tą reiškinį pastebėjo tik sovietiniais metais. Ir gimstamumas ypač
sumažėjo praeito amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, tai yra atkūrus
nepriklausomybę. Dabar gimstamumas jau keletą metų nemažėja, bet
yra nedidelis - beveik susilygino su mirtingumu, todėl jis kelia
rūpestį dėl tautos ateities. Ar galima jį padidinti? Yra keletas
būdų: žmonių sąmoningumas, sveikatos darbuotojų pareigingumo jausmas
šeimai, pagaliau religingumo augimas bei Dievo žodžių Adomui ir
Ievai prisiminimas: veiskitės ir dauginkitės ir pripildykite visą
pasaulį.
Šeima, tai yra tėvai ir vaikai, yra tautos ląstelė.
Kad tauta galėtų gerai gyvuoti ir nenykti, ji turi tinkamai tvarkytis.
Kadangi tautoje yra daug ląstelių - šeimų ir bešeimių (vienišas,
neturintis šeimos, žmogus taip pat yra tautos ląstelė), tai visas
tas ląstelių junginys ir turi turėti savo gyvavimo tvarkytoją -
valstybę, kuri tarsi aparatūra privalo rūpintis ląstelėmis - šeimomis,
tai yra turi tarnauti visoms šeimoms. Mūsų atsikūrusioje valstybėje,
nors ir labai keista, savo ląstelėmis šeimomis - rūpinamasi labai
prastai. Jau prieš keletą metų paskelbtas vadinamasis Šeimos kodeksas
ne tvirtina, o netgi griauna šeimą. Jame įteisintas šeimos kūrimosi
būdas sugyventinių teise įteisina šeimos nepastovumą ir laikinumą.
Laikina ir nepastovi šeima - tai serganti ir net dažnai bei greitai
mirštanti valstybės ląstelė. Tokių ląstelių gausėjimas veda į valstybės
griuvimą ir tautos laidotuves.
Pastaruoju metu apie gimstamumą susirūpino ir politikai,
ir žiniasklaidininkai. Tėvynės sąjungos pirmininkas Andrius Kubilius
paskelbė šūkį: Šeimoje - du vaikai, o Kazimiera Prunskienė sako,
kad dviejų per maža - būtinai reikia trijų. Turbūt užmiršo, kad
jau anksčiau anglai tvirtino, jog reikia keturių vaikų. O televizija
pernai spalio 6 dieną visą valandą leido grupei žmonių pasiginčyti
tuo reikalu ir nieko nenutarus išsiskirstyti.
Žiniasklaida gana dažnai iš didelio rašto išeina
iš krašto. Štai ir 2003 m. spalio 8 d. Lietuvos aidas išspausdino
Evelinos Kaminskaitės rašinį Politikų užsakymu kūdikių bumo Lietuvoje
nebus, kur autorė neapdairiai remiasi K. Prunskienės teiginiu Juk
šiandien moteris dirba lygiagrečiai su vyru, kas gimdys?. Abi užmiršusios,
kad moterį dirbti lygiagrečiai su vyru išvarė ne šiandieninė nepriklausoma
Lietuva, o sovietinė tvarka, išvariusi moteris į kolūkių laukus,
privertusi jas lipti net į traktoriaus kabiną, eiti į girią kirsti
šimtamečių pušų ar eglių, ant savo pečių užsikrauti didžiules karvides
ir kiaulides ir kelti sovietinį ūkį- siekti pralenkti Europą ar
net ir Ameriką. Štai kada moteris dirbdama priprato dirbti ir rūpintis
ne vaikų auginimu bei auklėjimu, o valstybės reikalais. Tų motinų
dukterys, ieškodamos lengvesnio darbo, išbėgo iš kolūkių į miestus
nors ir lėkščių plauti, nors ir grindų šveisti, sulindo į bendrabučius,
kur nėra vietelės nei vaikui paguldyti, nei jam košelės išvirti.
O jei ir susigavo vaikelį, tai tuojau jį atidavė į lopšelį - darželį,
internatą, o ten jos vaikelį augino jau ne motinai, tėvynei, Bažnyčiai
ar būsimai šeimai, ne Dievui, o sovietinei valdžiai, kad būtų kareivis,
kagėbistas, kosmonautas... Vagis ir net žudikas...
Štai kur tauta buvo varoma penkiasdešimt metų ir
kur ji šiandien dar tebesijaučia atsidūrusi: nereikia tų vaikų vargui
ir neteisybei, nereikia moterims vaikų nusikaltėlių, pagaliau nereikia
ir šeimos, ir to vyro, kuris po darbo pirmiau eina į kavinę, restoraną
girtuokliauti, nuogų moterų pasižiūrėti, pagaliau pasimylėti, o
grįžęs namo įbes akis į televizorių ir ten ieškos tokių pačių moterų,
kraujo, vagysčių...
Štai kodėl šiandieninė lietuvė mergina, auganti
jau laisvoje tėvynėje, rado galimybę ištrūkti iš tos baisios jai
sudarytos sovietinės vergijos ir niekaip dar negali pasijusti, kad
ji visa savo širdimi turi būti mylima žmona ir rūpestinga vaikų
motina. Bet praeis tas dvasinio pasimetimo laikotarpis, ir moteris
vėl atsistos į savo ratus - rūpinsis savo vaikučiais.
Todėl nemanau, kad dėl tos dabartinės liūdnokos
šeimos padėties reikia aimanuoti ir pranašauti tautos žūtį. Tauta
juk yra išgyvenusi daug sunkesnių laikotarpių. Tik prisiminkime
1708-1711 metų badą ir marą, 1795-1915 metų carų viešpatavimą ir
baudžiavos laikais įsigalėjusį girtuokliavimą, iš kurio sugebėjo
išgelbėti vienas vyskupas M.Valančius, prisiminkime vokiečių okupacijas
ir penkiasdešimt metų trukusį sovietinį terorą, išžudžiusį beveik
trečdalį krašto žmonių. Šiandien turime visų tų kančių padarinius.
Bet juk visos anos žaizdos užgijo. Užgis ir lietuvių tautos žaizdos.
Tautos gelmėse dar yra daug gyvybinių jėgų. Dievui padedant tauta
sugrįš į Jo avidę, nes kito kelio juk ir nėra. Kad šiandien dar
tik žodžiais, o ne veiksmais kalbama apie Lietuvą - Marijos žemę,
tai ir vėl todėl, kad žmonės - tautos ląstelės - dar nepajėgia laisvai
atsikvėpti po penkiasdešimt metų trukusio tvaiko.
Vis dėlto viena žaizda yra gana sunki: sovietinė
okupacija suniokojo Lietuvos kaimą. Trylika atkurtosios nepriklausomybės
metų nerodo, kad būtų siekiama atkurti kaimą. Juo labiau keista,
kai ir mokslo žmonės įrodinėja, neva remdamiesi Vakarų Europos pavyzdžiais,
kad dar ir dabar Lietuvos kaimuose gyveną per daug žmonių. Štai
ir visai neseniai vienas profesorius, net agrarinių mokslų habilituotas
daktaras, mėgina įrodyti, kad kuo smulkesni ūkiai, tuo jiems remti
valstybė išleidžia daugiau lėšų. O pelną atneša tik stambūs ūkiai.
Šis profesorius remiasi Petro Cvirkos romanu Žemė maitintoja,
kuriame rašoma, kaip sunkiai vertėsi naujakurys. Nevykėlių buvo
visais laikais. O tikrovė aiškiai parodė, kad kun. Mykolo Krupavičiaus
įvykdyta žemės pertvarka tų metų Nepriklausomai Lietuvai padėjo
tikriausius pamatus tautai augti ir stiprėti.
Sovietai sugriovė Lietuvos ūkį, tuo pakirsdami
tautos gyvybingumo šaknis, o atsikūrusios Lietuvos Seimas leido
tokius įstatymus, kurie žemės ūkiui leido žengti žingsnį pirmyn,
du žingsnius atgal. Šiandien Lietuvoje visas teises tebeturi buvę
kolūkiai, buvę žemės savininkai - ūkininkai niekaip neatgauna savo
ar savo tėvų žemių, o jei ir atgauna, tai randa tuščią lauką: pastatai
nugriauti, šuliniai užversti, keliai keleliai išarti, sėjomaina
išardyta, o tu, savininke, atsistojęs vidury pliko lauko, kartais
krūmais apžėlusio, kauk kiek nori - nieko neprisišauksi: valdžia
girdi tik plačialaukių balsą, tik jiems ji visokias pašalpas teikia,
tik jiems ji įsteigė Žemės ūkio rūmus. O tie plačialaukiai vis dar
buvusių kolūkiečių prakaitu remiasi. Ir tie kolūkiečiai kaip sovietiniais
laikais varė savo vaikus į miestus, taip ir šiandien tebevaro. O
miestai - tai juk tautų kapinės. Taigi ir lietuvių tautai miestų
augimas, kaimų nykimas kelia pavojų tautos išlikimui. Bet gal ir
dabar bus atrasta ta pagairė, kuri sustabdys nykimą ir sugrąžins
tautos dalį į įprastas vietas - į kaimų laukus ir pievas, kur lietuvis
pasijus visiškai laisvas...
Tikėkimės, kad Dievas atsimins savo vaikus ir juos
tinkamai parems bei paglobos: lietuvių tauta išliks.
Vilnius
© 2003 "XXI amžius"
|