Pirmasis puslapis
Lietuva
Ora et labora
Krikščionybė
     ir visuomenė
Katalikų
   bendruomenėse
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Žmogaus teisės – ne tik sveikiesiems

Mindaugas BUIKA

Proto negalią turinčių asmenų orumas

„Neįgalūs žmonės, net jeigu jie turi protinį atsilikimą arba sensorinių ir intelektualinių sutrikimų, yra tokie pat žmogiškieji subjektai su šventomis ir neatskiriamomis teisėmis, kaip ir kiekvienas žmogiškasis sutvėrimas, - pabrėžia popiežius Jonas Paulius II sausio 8 dieną paskelbtame laiške dėl proto negalią turinčių žmonių orumo. – Tik tada, kai silpniausiųjų visuomenės narių teisės yra pripažįstamos, galima sakyti, kad visuomenė grindžiama teise ir teisingumu“.

Šis Šventojo Tėvo dokumentas, kuriame pirmą kartą gvildenami žmonių su protine negalia, taip pat ir intymaus gyvenimo klausimai, yra skirtas sausio pirmojoje pusėje Romoje vykusio tarptautinio simpoziumo, kurį surengė Tikėjimo mokslo kongregacija, dalyviams. Tris dienas trukusiu susitikimu, kurio tema „Žmonių su proto negalia teisės ir asmens orumas“, užbaigti pernai Europoje minėti Tarptautiniai neįgalių žmonių metai. Tarp konferencijos pranešėjų buvo teisės, medicinos, psichologijos, žmogaus teisių ir neįgaliųjų pastoracijos ekspertai.

Minėtas Popiežiaus teiginys dėl neįgaliųjų, taip pat ir protiškai atsilikusių asmenų teisės yra dalis bendrojo Katalikų Bažnyčios mokymo, kad kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo gyvenimo etapo ir sąlygų bei turimų gebėjimų, turi unikalų orumą ir išskirtinę vertę nuo pirmosios prasidėjimo akimirkos iki natūraliosios mirties. „Žmonių su negalia, su didesniais ar mažesniais ribotumais bei kentėjimais, gyvenimas skatina mus pačius su reikiama pagarba ir išmintimi pasvarstyti apie žmogiškojo slėpinio esmę“, - rašo Jonas Paulius II. Ir kuo labiau yra įsigilinama į žmogiškosios realybės tamsiąją ir nepažįstamąją sritis, tuo labiau yra suvokiama, kad būtent sunkiausiomis ir didžiausią susirūpinimą keliančiomis sąlygomis „iškyla žmogiškosios būtybės orumas ir didingumas“.

Todėl negalios ištiktų asmenų pažeistas žmogiškumas turi paskatinti visuomenę juos pripažinti, priimti ir jais rūpintis kaip broliais ir seserimis, dėl jų, kaip Dievo sukurtų žmonių, nepalyginamo vertingumo, aiškina Šventasis Tėvas. Jis primena, kad „bendruomenės gyvenimo kokybė plačiąja prasme yra vertinama pagal pasirengimą rūpintis silpniausiaisiais ir labiausiai stokojančiaisiais, rodant pagarbą šių vyrų ir moterų orumui“. Dabar pasaulio šalyse nuolat kalbama apie įvairiausias žmonių ir jų grupių teises, bet šis „teisių pasaulis“ negali būti tik sveikųjų prerogatyva.

„Visuomenė, kuri veikimo erdvę darytų tik visaverčio funkcionalumo nariams, kurie yra visiškai savarankiški ir nepriklausomi, tokia visuomenė nebūtų verta vadintis žmogiška“, - rašo Jonas Paulius II. Iš tikrųjų žmonių su negalia marginalizavimas reikštų jų diskriminavimą naudingumo ir efektyvumo pagrindu, o toks diskriminavimas yra ne mažiau smerktinas, kaip ir tas, kuris vyksta rasiniu, lytiniu ar religiniu pagrindais. Tuo pat metu Popiežius nurodo ir kitą diskriminavimo formą bei pavadina ją „subtilia diskriminacija“, kada švietimo sistemoje ar profesinėje veikloje neįgalusis priverstas slėpti ar neigti savo trūkumus, kad galėtų gyventi „kaip visi“, kitaip būtų pažemintas. Toks priverstinis gyvenimo būdas arba siekiai, kurie neatitinka realių galimybių, yra kupinas kentėjimų ir neteisingumo.

Neįgalių žmonių dalyvavimas visuomenės gyvenime, studijose ir profesinėje veikloje turi būti pritaikytas jų galimybėms, ir, padedant jiems, neįgalieji turi išvystyti savo turimą potencialą fizinėje, psichinėje ir dvasinėje plotmėse. „Teisingumas reikalauja atidžiai ir su meile išklausyti kiekvieną ir atsiliepti į individualius bei skirtingus kiekvieno asmens poreikius, įvertinant jo arba jos gebėjimus bei ribas“, - nurodo Šventasis Tėvas. Jis pastebi, kad svarbiausias tikslas yra ne tai, kad kiekvienas turi daryti, ką daro kiti, bet padėti kiekvienam asmeniui „daryti tai, kas tikrai jam yra gera, vystyti jo turimą dvasinį turtingumą ir kad jis ištikimai galėtų sekti savo žmogiškuoju bei antgamtiniu pašaukimu“.

Taigi neįgalių žmonių teisių pripažinimas turi būti įprasminamas nuoširdžiu pasiryžimu sukurti jiems visiems konkrečiai sutvarkytas gyvenimo sąlygas su atitinkamomis struktūromis bei juridinėmis garantijomis. Tai apima ne tik neįgalių žmonių „augimo dinamikos“ užtikrinimą, bet ir paramą visiems tiems, kurie jais rūpinasi, ir pirmiausia artimiems giminaičiams, šeimos nariams. „Žmonėms su protine negalia turbūt reikalingas dar didesnis rūpestis, artuma, supratimas ir meilė, - pastebi Jonas Paulius II. – Jie negali būti palikti vieniši, bejėgiai ir neapsaugoti sunkaus gyvenimo uždavinio akivaizdoje“.

Rodyti pagarbą intymumo poreikiui

Didelio susidomėjimo susilaukė Popiežiaus laiške tarptautinio simpoziumo dalyviams iškeltas neįgalių asmenų „nuolatinio ir diskretiško švietimo bei auklėjimo“ reikalas, taip pat dėmesio atkreipimas į jų gyvenimo emocinę bei seksualiąją plotmes. Jis pripažįsta, kad šis aspektas dažnai yra ignoruojamas arba priimamas su tam tikru išankstiniu menkinančiu ar net ideologiniu nusistatymu. „Tačiau seksualinis dėmuo yra vienas sudėtinių dėmenų asmens, kuris, būdamas sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, iš prigimties yra pašauktas išreikšti save bendrystėje ir susitikime su kitais asmenimis“, - rašo Jonas Paulius II.

Kaip tik todėl yra reikalingas rūpestingas neįgalių asmenų emocinis ir seksualinis auklėjimas, kuris turi remtis prielaida, kad šiems žmonėms, ypač jauniems, būtinas artimumo ir prisirišimo pojūtis kaip ir visiems kitiems žmonėms. „Žmogus su negalia turi tokį pat poreikį mylėti ir būti mylimas, turi poreikį švelnumui, artimumui ir intymumui“, - rašo Popiežius. Deja, iš tikrųjų dažnai asmuo su proto negalia šiuos savo teisėtus ir prigimtinius poreikius išgyvena nepalankiomis sąlygomis, sutikdamas grubumą, nesupratimą ar net išnaudojimą, kas ypač ryšku pereinamuoju iš vaikystės į paauglystę bei į suaugusio žmogaus amžių laikotarpiu.
Neįgalus žmogus, nors turi protinių trūkumų ir tai atsiliepia tarpasmeniniams santykiams, nori, kad šie santykiai būtų nuoširdūs ir jis būtų vertinamas bei pripažintas kaip asmuo. Šventasis Tėvas ragina skleisti teigiamą patirtį specialiai neįgaliųjų globai skirtų krikščioniškų grupių, tokių kaip kanadiečio kunigo Žano Vanjė įkurtos „L’Arche“ („Arka“) bendruomenės. Jose dirbamas tinkamas švietėjiškas ir auklėjamasis darbas, skatinamas intensyvus neįgaliųjų gyvenimas, palaikomi draugiški santykiai su tam tikslui parengtais žmonėmis, ugdomas sveikas kuklumo jausmas, rodant pagarbą asmeniniam intymumui. „Tai dažniausiai įgalina pasiekti asmens su proto negalia emocinę pusiausvyrą, o tai veda į dvasiškai turtingą, vaisingą ir patenkinantį tarpasmeninių santykių patyrimą“, - rašoma Šventojo Tėvo laiške.

Toks neįgalių žmonių poreikių supratimas, atidus jų išklausymas ir kantri parama leidžia jiems pajusti, kad jie yra mylimi, gerbiami, kad „mūsų akyse jie turi vertę“. Popiežius simpoziumo dalyviams taip pat priminė, kad žmonių su negalia gyvenimo sąlygų „radikalus trapumas“ atskleidžia ir šių dienų pasaulio ydas. „Mūsų pasaulyje, taip persmelktame hedonizmo, besižavinčiame efemerišku bei netikru grožiu, jų sunkumai dažnai priimami kaip skandalas ir provokacija, jų problemos – kaip našta, kurią reikia eliminuoti arba išspręsti kiek įmanoma greičiau“.

Tačiau žmonės su negalia yra nukryžiuoto Dievo Sūnaus gyvieji paveikslai. Jie tarytum atskleidžia slėpiningą grožį To, kuris visiškai išsekino save dėl mūsų atpirkimo „ir tapo klusnus iki mirties“. Būtent dėl to galima sakyti, „kad asmenys su negalia yra privilegijuoti žmoniškumo liudytojai“, rašo Šventasis Tėvas. Baigdamas laišką jis pabrėžia, kad šie asmenys „gali kiekvieną pamokyti, kas yra išganomoji meilė, ir gali tapti naujojo pasaulio skelbėjais, pasaulio, kuriame nedominuotų jėga, prievarta ir agresyvumas, bet meilė, solidarumas ir priėmimas“. Toks naujasis pasaulis būtų perkeistas Kristaus mokymo šviesos, tos Kristaus mokymo šviesos, „Dievo Sūnaus, dėl mūsų įsikūnijusio, nukryžiuoto ir prisikėlusio“.

© 2003 "XXI amžius"