Pirmasis puslapis
Lietuva
Ora et labora
Krikščionybė
     ir visuomenė
Katalikų
   bendruomenėse
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Ar tai, kas vyksta šiandien,
nėra iškreiptos žmogaus
sąžinės nuopuolis?

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS

Sostinės Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo, kaip ir kasmet, liepsnojo atminimo laužai, ant sniego degė šimtai žvakių liepsnelių Tomo Bauro (ELTA) nuotrauka

Sausio 13-oji giliai įsirėžusi į kiekvieno lietuvio atmintį. Kasmet vis iš naujo ir iš naujo prisimename tuos svarbius mūsų tautai įvykius, su jauduliu žvelgiame į jau istoriniais tapusius televizijos kadrus, kuriuose šmėkščioja įtūžę kareiviai, užsimoję ant beginklio žmogaus, išdrįsusio pastoti jam kelią; matome bejausmę karinę techniką, bandančią sutriuškinti viltį; matome minią žmonių, įveikusių baimę ir su nuoširdžiu tikėjimu kartojančių maldos žodžius… Kautynių lauke susitiko pyktis, neapykanta, mirtis ir laisvės troškimas, tikėjimas bei malda. Keista tai kova! Dar keistesnė atrodė pergalė.

Sausio 13-oji – besąlyginės
istorinės globos tąsa

Kun. Robertas Grigas

Per praėjusius trylika atgautosios Nepriklausomybės metų daugybę kartų 1991-ųjų Sausio fenomenas buvo svarstytas politikos, karybos, teisės ir daugeliu kitokių požiūrių. Tačiau mums, Laisvės stebuklo liudytojams ir dalyviams, yra nepaneigiamai aišku, kad svarbiausias šiame didingame, dramatiškame ir paslaptingame vyksme buvo dvasinis, religinis matmuo. Dievo, žmogaus ir laisvės paslapties matmuo.

Sausio 13-oji iš tikrųjų buvo mažųjų pergalė, tikinčios ir mylinčios tautos pergalė prieš perdėm suracionalintą, pragmatišką ir šia prasme bedievišką mąstyseną bei fizinės jėgos politiką. Gyvenimo Viešpats iš savo gailestingumo atskleidė mums, lietuviams, ir nustebusiam pasauliui, kad istorijos vyksmas nesileidžia prognozuojamas ir lemiamas vien geopolitinių jėgų santykio, melagingos diplomatijos, galios ir pinigų faktorių. Kad šioje dažnai nešvarioje ir kruvinoje painiavoje išlieka blogio nekontroliuojama erdvė „x“, kurioje veikia kiti dėsniai, kurioje likiminį žodį taria tikėjimas, ištikimybė ir meilė, besiaukojanti iki mirties.

Trys klausimai Sausio 13-ąją

Vilniuje, Televizijos bokšto papėdėje, pirmadienio vakare buvo pagerbtas 1991-ųjų sausio 13-osios naktį žuvusių Laisvės gynėjų atminimas Tomo Bauro (ELTA) nuotrauka

Ar visada išgirstame Dievo klausimą? Ar visada suvokiame, suprantame Jo kvietimą, prašymą ir ar visada atsiliepiame? Kiek kartų Viešpačiui prireikia pakartotinai mus klausti, raginti, prašyti?.. Viešpačiui taip pat labai svarbūs yra mūsų apsisprendimas, nuomonė. Atsakymą Jis visada pasiekia ir gauna, nes tai paslėpti ne mūsų valioje. Dievo artumą dažniausiai patiriame ir suvokiame tik labai kritiškais momentais - mirties, nelaimių, ligos ar gamtos sukrėtimų atvejais.

Vieną išskirtinį atvejį noriu paliudyti. Tai palietė daugelį (tūkstančius) žmonių. Turbūt ir jūs, mieli skaitytojai, atpažinsite save toje situacijoje ir galbūt naujai apmąstysite tą dieną, kai visa tai įvyko - prieš 13 metų, sausio 13-ąją. Tada per vieną parą buvo pateikti trys klausimai – šeimai, tautai ir pasaulio valstybėms. Ar įmanomas toks daugybės įvykių sutapimas vienu metu? Tokius klausimus sugalvoti ir pateikti apsisprendimui (balsavimui) galėjo tik begalinio proto Esybė. Neįmanoma to paaiškinti vien tik atsitiktinių faktų sutapimu.

Tautiškumo naikinimo metai

Erškėčiais klota mūsų tautos istorija. Okupacija sekė po okupacijos. Tūkstančiai patriotų krito garbingoje laisvės kovoje. Dešimtis tūkstančių okupantai išžudė, nukankino Sibiro katorgoje. Sunaikino tautos elitą – geriausius, patriotiškiausius. Okupantai supriešino mūsų tautą į partijas, „liaudies priešus“, „liaudies gynėjus“, priveisė agentų ir šnipų. Patriotizmo, tautiškumo, dvasingumo pamatai suardyti.

Lietuvėlė pakilo. Šiandien esame pusiau laisvi, nes neįvyko desovietizacija. Ji neįvyko ir daugelio tautiečių sąmonėje. Tautinės – patriotinės visuomenės dar neturime. Ekskomunistinė valdžia ir partijų bei partijėlių maišalynė nekuria tautinės-patriotinės bendruomenės. Žvejoti parankiau drumstame vandenyje.

Tautą subrandina švietimas ir teisėtvarka. Trys kartos augo sovietinėje sistemoje, kur diegta: „Mano tėvynė – SSRS“. Antižmogiškoji komunistinė ideologija ir beribis teroras išgujo žmonių dvasingumą, tautos moralines vertybes. Tauta liko karkasas be tautinio turinio. Iš tokių „tautų“ buvo planuojama sukurti komunistinę visuomenę.

Deginanti apsivalymo ugnis

Antanas Uosis

1991-ųjų sausis. Palengva tragiški tų dienų įvykiai grimzta į nebūtį, virsdami naujausiąja Lietuvos istorija. Po truputį kruvinoji Sausio 13-osios drama virsta legenda, apipinta heroizmo vainiku. Mūsų vaikai ir vaikaičiai jau kalba apie tuos įvykius kaip apie kažką tolima ir sunkiai įsivaizduojama. Taip gimsta naujas pozityvus mūsų tautos mitas, įprasminantis ne tik Sausio didvyrių žūtį, bet ir daugelio tūkstančių Lietuvos dukterų ir sūnų kančias bei aukas, sudėtas per visą pusšimtį sovietinės vergijos metų.

Švenčiame tryliktąsias kruvinųjų įvykių metines. Šiemet jos ypatingos – nežinia, ar dėl to nelemto skaičiaus trylika, ar dar dėl ko. Velnio tuzinas visada neša nelaimę, pasakytų koks astrologas. Ir tikrai – tryliktos Sausio 13-osios įvykių metinės sutinkamos nelinksmai. Regis, lietuvių tautai tąsyk trylika simbolizavo ne tik žuvusius didvyrius, bet ir skambią moralinę pergalę, parodžiusią pasauliui mažos pavergtos tautos laisvės siekį.

Visuomenės pilietiškumas
neatsiras savaime

Andrius KUBILIUS

Sausio 13-oji yra apgintos Laisvės diena.Tai diena, kuri mokė ir mokys mus, kad Laisvę reikia ginti.

Iškankintos Lietuvos istorinis paradoksas yra tai, kad šiandien, prabėgus trylikai metų po Sausio 13-ios, mes turime vėl kalbėti apie grėsmes Laisvei. Ir turime kalbėti ne vartydami istorijos puslapius, bet skaitydami šių dienų laikraščius.Tada, prieš trylika metų, Laisvę gynėme nuo tankų. Šiandien pradedame suprasti, kad Laisvei sunaikinti nereikia ir tankų. Tauta Laisvę praranda ne tik tada, kai jos žemė yra okupuojama, bet ir tada, kai jos piliečių protai yra okupuojami. Šiandien jau suprantame, kad protus okupuoti yra lengviau nei Televizijos bokštą ar šalies teritoriją. Dabar daugelis žmonių Lietuvoje sako: tie, nuo kurių sėkmingai apsigynėme tada, Sausio 13-ąją, sugrįžta. Jie sugrįžta per nešvarius pinigus rinkimuose, per išmoningas specialiąsias tarnybas, per įvairius almaxus. Ir per lietuviškąjį cinizmą - veržtis prie valdžios bet kokia kaina.