Iš bendro lovio
Petras KATINAS
Lietuvos rašytojų gretos pasipildė dar vienu autoriumi
Henriku Daktaru, daugiau žinomu slapyvardžiu Henytė. Jau daugiau
kaip dešimt metų ši pavardė neišnyksta iš pirmųjų dienraščių puslapių
ir televizijos ekranų kartu su visokiausiomis žvaigždėmis, estrados
princais arba beveik be jokių drabužėlių įvairiausiais top modeliais
ir pan. Taigi H.Daktaras, jau atsėdėjęs mažumėlę ten, kur kiti turėtų
jau seniai ir ilgiau sėdėti, paskelbė knygą Išlikti žmogumi. Joje
iš peties vanojami Seimo pirmininkas A.Paulauskas, policijos generalinis
komisaras V.Grigaravičius, kai kurie Seimo nariai, kurie, pasirodo,
ne tik įkišo už grotų Henytę, bet ir sužlugdė klestėjusį sovietų
Lietuvos ūkį
Knygą išleido anoniminė leidykla. Nenurodytas ir jos
tiražas. Bent jau iš padorumo galėjo būti parašyta, kas gi yra šios
knygos bendraautoriai. Juk net sovietiniais laikais partinių veikėjų
ir kagėbistų memuaruose buvo nurodoma, kas iš tiesų parašė tuos
istorinius veikalus. Tiesą sakant, tų bendraautorių toli ieškoti
nereikia. Jie pakankamai aiškūs. Tai tie patys, kurie pastaruoju
metu tuos H.Daktaro knygoje minimus asmenis paskelbė sąmokslininkais,
siekiančiais nuversti prezidentą R.Paksą. Išties keisti sutapimai.
Tiktai įdomu, ar dabar Henytė bus pakviestas tapti Rašytojų sąjungos
nariu. Ir nebūtų čia nieko nuostabaus. Juk kuo gi skiriasi H.Daktaro
kūrinys nuo liaudies rašytojo, ištikimiausiu sąjūdiečiu save
pristatančio V.Petkevičiaus paskvilio Durnių laivas ar pagaliau
M.Ivaškevičiaus opuso Žali, kuris net Frankfurto knygų mugėje
buvo pristatytas kaip šiuolaikinis lietuvių literatūros šedevras.
Atrodo, kad Prezidento komanda laisvalaikiu nuo
Prezidento pasakėlių sekimo Lietuvos provincijos gyventojams nusprendė
pasitelkti ir literatūrą. Ir ne tik. Ne be reikalo, prasidėjus masiniam
komercinių televizijų supirkinėjimo vajui, Prezidento įvaizdžio
kūrėjas A.Katkevičius pareiškė, kad artimiausiu metu Lietuvos žiniasklaidos
požiūris į Prezidentūros skandalą pasikeis. Galima manyti, kad viskas
bus taip, kaip dabar daro TV-4 televizijos žvaigždė R.Grinevičiūtė,
į savo laidą Korida pasikviesdama vis tuos pačius V.Uspaskich,
R.Pavilionį, J.Veselką, visiems iki gyvo kaulo pabodusį rezistentą
Pancerną bei panašius. Beje, vienoje paskutiniųjų Koridos laidų
jos vedėjos vos neištiko infarktas, kai filosofas A.Šliogeris, buvęs
vienas didžiausių prof. V.Landsbergio priešų, pareiškė, kad vienintelis
žmogus, kuriam bus pastatytas paminklas už nuopelnus Lietuvai, bus
V.Landsbergis
Taigi TV-4 jau tapo Prezidento rėmėjų nuosavybe.
Negalima atmesti galimybės, jog netrukus tokiomis taps ir kitos.
Taip pat Prezidento susitikimuose su žmonėmis neatsitiktinai eskaluojama
mintis uždrausti tokiems žurnalistams kaip A.Siaurusevičiui, A.Matoniui,
R.Miliūtei, A.Bačiuliui, R.Valatkai, E.Jakilaičiui vesti televizijos
laidas ir rašyti straipsnius, nes jie esą yra politiniai samdiniai.
Ko gero, kai kam iš paminėtųjų naujieji savininkai ir uždės apynasrį.
Bet grįžkime prie literatūros. Būtent prie V.Petkevičiaus
stalinietišku stiliumi parašyto kūrinio Durnių laivas, kuris,
anot rašytojos Jurgos Ivanauskaitės, tėra gryni prasimanymai ir
šmeižtas. Bet juk čia nieko nauja. Sena tradicija, besitęsianti
nuo pat sovietinės okupacijos pradžios. V.Petkevičius ir panašūs
į jį rašytojai elgiasi lyg pagal dar 1946 metų nurodymus, kai Vilniuje
dvi dienas vyko lietuvių rašytojų perauklėjimo, tiksliau, stuburo
perlaužimo susirinkimas. Kaip tik tada ryškiausiai ir atsiskleidė
rimbo ir meduolio politika, vertusi visus Lietuvoje likusius rašytojus
sakyti balta vietoj juoda ir atvirkščiai arba visai nutilti.
Nors ir tylėjimas buvo nusikaltimas, o nemažai rašytojų už tai atsidūrė
Sibire, po žeme arba buvo begėdiškai prievartaujami. Užtat tie,
kurie atnašavo savo didesnius ar mažesnius talentus bolševikų tvarkai,
kilo kaip ant mielių. Štai vienam iš Stalino liaupsintojų A.Venclovai
už analfabetiškas eiles vado garbei buvo suteikta Stalino premija
(50 tūkst. rublių). Tuomet visi spaudos organai citavo Stalino
atsakymą į klausimą, kaip parašyti gerą literatūros kūrinį
Rašykite
tiesą, trumpai atsakęs tautų vadas ir mokytojas.
Tad tradicijos tęsiamos. Bene įdomiausia tai,
ką atsakė V.Petkevičius, prieš pat tragiškosios Sausio 13-osios
minėjimą vieno dienraščio žurnalistės paklaustas, kaip jis vertina
prof. V.Landsbergio kreipimąsi į prokuratūrą dėl bylos iškėlimo
V.Petkevičiui, nes šis savo Durnių laive grubiai apšmeižė jau
mirusį jo tėvą V.Landsbergį-Žemkalnį, pavaizdavo jį vos ne kaip
žydšaudį. Taigi V.Petkevičius atsakė, kad nieko neužmiršęs, o savo
kūrinį rašęs remdamasis sovietų kagėbistų Viačeslavo Šironino
knyga Kontržvalgybos akiratyje ir kito kadrinio KGB pulkininko
Aleksandro Slavino knyga Pompėjos žlugimas. Nieko sau tiesos
šaltiniai! Galima priminti, kad V.Šironino knygą kasdien vežiojosi
savo portfelyje sąžinės kalinys, buvęs krašto apsaugos ministras,
kyšio prievartautojas, dabar tapęs perversmų specialistu, A.Butkevičius
ir nuolat ją citavo. Dabar A.Butkevičius irgi giriasi padėjęs ne
tik R.Paksui laimėti rinkimus, bet ir pakeitęs Gruzijos valdžią!
Štai kur talentas, štai kur Šironino ir Slavino mokykla! (Tiesa,
į Prezidento postą R.Paksą atvedęs įrodinėja ir visiems žinomas
J.Borisovas.) Dabar, sutvarkęs nežinia kokius reikalus Tbilisyje,
vėl atsirado Vilniuje. Taigi galima neabejoti, kad vėl bus rengiama
kokia nors purvina intriga ne vien prieš sąžinės kalinio priešą
prof. V.Landsbergį. Juk neatsitiktinai Prezidentas, vos ne kasdien
besikviečiantis generalinį prokurorą A.Klimavičių, STT vadovą V.Junoką
ir kitus svarbiausių teisėsaugos institucijų vadovus, rengia kompromatą
ir renka informaciją apie aukščiausiųjų pareigūnų neteisėtą veiklą.
Tą patvirtino ir vyriausiojo patarėjo pareigas faktiškai einantis
G.Šurkus, pareiškęs, kad Prezidento komandai dabar labiausiai rūpi,
kaip įveikti apkaltą, o ne formuoti naują patarėjų korpusą. Ir A.Butkevičius
kaip tik labai pravers tvarkant šį reikalą. Neatsitiktinai jis jau
tariasi su svarbiausiu R.Pakso įvaizdžio kūrėju A.Katkevičiumi.
Jeigu reikės, pasikvies specialistų iš Maskvos. Netrūks ir pinigų
atsilyginti už paslaugas.
Dabar vėl grįžkime prie V.Petkevičiaus kūrybinio
įkvėpimo šaltinio KGB pulkininko A.Slavino ir jo knygos Pompėjos
žlugimas. Be abejo, V.Petkevičius puikiai žino, kad A.Slavinas
kasė duobę Lietuvos nepriklausomybei nuo pat ankstyvosios jaunystės.
Aišku, Pompėjos žlugimas parašytas, kaip ir priklauso, rusų kalba,
nors būsimasis KGB šnipas gimė ir užaugo Kaune, čia baigė gimnaziją,
studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Tuo pačiu dirbo Maskvai
rengiant Lietuvos valstybės okupaciją. Be to, šmeiždamas buržuazinę
Lietuvą, o prof. V.Landsbergio tėvą ir kitus 1941 metų birželio
Laikinosios vyriausybės narius paskelbdamas žydšaudžiais, pats būdamas
žydas, A.Slavinas kartu su kitu gerai žinomu kagėbistu, irgi žydu
D.Todesu, dalyvavo rengiant ir vykdant baisųjį 1940 metų A.Sniečkaus
pasirašytą Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų,
liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockininkų,
socialdemokratų, eserų, šaulių ir kito vadovaujančio sąstato likvidacijos
paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos planą. Taigi A.Slavinas
sudarinėjo likvidacijos, tiksliau sakant, mirties sąrašus. O tuose
sąrašuose buvo ne tik lietuviai, bet ir turtingiausieji Kauno ir
Lietuvos žydai, kurių turtą pasisavindavo A.Slavinas su sėbrais.
Taigi dar prieš ateinant žydšaudžių Laikinajai vyriausybei, A.Slavinas
jau buvo apiplėšęs turingiausius Lietuvos žydus ir juos išvežęs
į Sibirą kančioms ir mirčiai.
Beje, Slavino giminė iškart vėl atsirado Lietuvoje,
net nesulaukusi SSRS žlugimo, kai tik 1988-1989 metais LKP, vadovaujama
dabartinio Premjero, ėmė skubiai grobti ir dalytis ne tik SSKP,
bet ir Lietuvos turtą. Taip sostinės prestižinėje vietoje atsirado
firmos Vilbara parduotuvė, kurią atidarė šio KGB pulkininko duktė.
Tokias firmas galėjo tuo metu (ir vėliau) atidarinėti tik KGB ir
SSKP veikėjai. Tik jokiu būdu ne tų kagėbistų sunaikintų ir ištremtų
aukų giminės. Beje, vienas verslininkas, antrosios A.Slavino dukters
vyras, toks Romas Juraitis minimas ir VSD dokumentuose, pateiktuose
tiriant Prezidentūros skandalą. Be to, A.Slavinas Pompėjos žlugime
labai giria buvusius savo bendražygius Nepriklausomoje prieškario
Lietuvoje - J.Paleckį, R.Šarmaitį, D.Todesą, J.Jurginį ir kitus
sovietų agentus, beje, išaugintus ir valgiusius Nepriklausomos Lietuvos
duoną. Dar 1993 metais žurnalistas V.Vasiliauskas klausė, kodėl
šie tada jauni, pakankamai inteligentiški žmonės pardavinėjo Lietuvą
Maskvai. Ir pats atsakė į šį klausimą: Todėl, kad daugiau mokėjo!
O kas mokėjo sąjūdiečiui V.Petkevičiui, kuris didžiausių Lietuvos
nepriklausomybės priešų laikraštyje Tarybų Lietuva 1990 metų rudenį
kreipėsi į Lietuvos valstiečius: Susiorganizuokit. Vieną kartą
pasakykit: Ša! Gana!. Jeigu jūs šitaip elgiatės, mes nevežam jums
pieno, nevežam mėsos. Taškas!
Atkuriamas senas lietuviškas subankrutavęs
Smetonos fašizmas. Ateis laikas, tokius kaip kai kurie parlamento
berniukai tribunoluose teisim! Štai kokia neapykanta Sąjūdžio dėka
atgimusiai Lietuvai ir jos tuomečiams vadovams jau tada degė tariamas
sąjūdietis! Ir dabar V.Petkevičius savo nuostatų nepakeitė nė per
nago juodymą. Bent jau taip rašo savo paskvilyje. Tyčiojasi netgi
iš tų partijos bičiulių, kurie drįso nukrypti nuo SSKP ir KGB kurso.
O Rašytojų sąjungos vadai ir liaudies rašytojo
kolegos nė žodeliu nereaguoja į tai. Tiktai vienas Kazys Saja išdrįso
paskelbti atvirą laišką šiam Lietuvos nepriklausomybės priešui ir
pareiškė išstojąs iš Rašytojų sąjungos. O kurgi visi kiti, netgi
tautos sąžine besiskelbiantys? Tyli. Na, dar nebent J.Ivanauskaitė,
nepaliaujanti stebėtis mūsų visuomenės apkvailinimo laipsniu, kai
panaši lektūra susilaukia didžiulio pasisekimo. Dabar, aišku, ir
Henytės bestseleris susilauks tokio pat populiarumo. Tad ko stebėtis,
jeigu netrukus pasirodys rinkoje dar viena rašytojos, garsiosios
Renatos Smailytės panaši knyga. Ji vėl bus graibstoma. Tuo labiau
kad pats Prezidentas žada pasodinti į Lukiškes to paties V.Petkevičiaus
paskelbtus priešus. Bet ar pajėgs? R.Paksas vis dar neatsigauna
nuo skandalo pradžios. Štai praėjusio pirmadienio spaudos konferencijoje
jis vėl prajuokino visą Lietuvą. Dar kartą konkrečiai neatsakydamas
nė į vieną žurnalistų klausimą, Prezidentas tarsi koks budistas
nuolat kartojo savotišką mantrą gerai išmoktą vis tą patį jau
šimtus kartų girdėtą tekstą apie savo nekaltumą. Niekas, žinoma,
ir nesitikėjo išgirsti ko nors konkretaus. Užtat visi susirinkę
žurnalistai leipo juokais, kai po vidurdienio surengtoje spaudos
konferencijoje pasveikino juos su labu rytu, o užbaigė
palinkėdamas
gero savaitgalio. Ir tai pasakyta pirmadienį. Todėl nereikia pykti,
kai sąmokslininkai vis dažniau prabyla apie valstybės vadovo sveikatos
būklę.
© 2003 "XXI amžius"
|