| RUBRIKOS |
| ARCHYVAI |
| Trys klausimai Sausio 13-ąją
Ar visada išgirstame Dievo klausimą? Ar visada suvokiame, suprantame Jo kvietimą, prašymą ir ar visada atsiliepiame? Kiek kartų Viešpačiui prireikia pakartotinai mus klausti, raginti, prašyti?.. Viešpačiui taip pat labai svarbūs yra mūsų apsisprendimas, nuomonė. Atsakymą Jis visada pasiekia ir gauna, nes tai paslėpti ne mūsų valioje. Dievo artumą dažniausiai patiriame ir suvokiame tik labai kritiškais momentais - mirties, nelaimių, ligos ar gamtos sukrėtimų atvejais. Vieną išskirtinį atvejį noriu paliudyti. Tai palietė daugelį (tūkstančius) žmonių. Turbūt ir jūs, mieli skaitytojai, atpažinsite save toje situacijoje ir galbūt naujai apmąstysite tą dieną, kai visa tai įvyko - prieš 13 metų, sausio 13-ąją. Tada per vieną parą buvo pateikti trys klausimai šeimai, tautai ir pasaulio valstybėms. Ar įmanomas toks daugybės įvykių sutapimas vienu metu? Tokius klausimus sugalvoti ir pateikti apsisprendimui (balsavimui) galėjo tik begalinio proto Esybė. Neįmanoma to paaiškinti vien tik atsitiktinių faktų sutapimu. Sausio 13-osios išvakarėse buvau Vilniuje, prie bokšto. Tanko pabūklas išmeta į manę baltą dūmų debesį. Dengiamės veidą, ant šalikų pilame vandenį Dūmai, parako kvapas, pro ausis čaižiai švilpia kulkos, kažkur už manęs jos atsitrenkia į administracinio pastato sieną. Nusileidžiu nuo aikštės prie silpnų siūbuojančių laiptelių: per rankas perduoda ir aš ant rankų paimu sužalotą moterį, nežinau, ar jį gyva; paskui - kitą sužeistąjį. Aplink aikštę ratu, vis didindamos tą ratą, lekia tanketės. Matau žmonių kojas ir tanko vikšrus Vorelė Lietuvos policininkų atitveria žmones nuo omono. Matau, kaip sudejuoja policininkas, kuriam sutraiškė kojos pėdą. Aikštėje viskas smarkiai juda, nežmoniškai lekia laikas, o čia, žemiau, terasoje, laikas sustingo, ir žmonės nejuda. Atlikęs savo juodą darbą omonas staiga dingsta. Tik tenai bokšte Alfa kareiviai sunkiai lipa aukštyn, metodiškai spardydami visus langus stiklo šukės lekia žemyn Nusmelkia baisus jausmas kiek tame sušalusiame aikštės purve, sumišusiame su sniegu, liko sutraiškytų žmonių. Sklaidosi dūmai, šviesėja... ir stebuklas aikštėje, dešiniajame kampe, vienas vienintelis Žmogus. Jo rankose iškelta Trispalvė. Niekas nežino jo vardo. Šaltyje, be palto, Jis stovėjo liudydamas tai, kas gyvenime svarbiausia AŠ ESU. Aušo rytas, o Jis vis stovi mano mintyse kaip būsimas paminklas.
1. Klausimas šeimai Rytui auštant po tragiškų įvykių, stovėjau minioje su šviesiu puspalčiu, prisigėrusiu tanko pabūklo dūmų ir parako. Priėjo moteris ir, rodydama ranka į mane, kartu ir visų paklausė: Ar kas nori paskambinti namo? Čia pat greta namas. Aš kukliai atsakiau: Ne, ne, man nereikia. Bet po kelių minučių, nesuvokdamas kodėl, nuėjau. Paskambinau į Kauną namo. Ten mano žmona Laimutė, karščiuojanti dar nė penkerių metų neturinti dukrelė. Taikos prospektu kaukdamos lekia mašinos, jų garsiakalbiai rėkia: Žmonės, nemiegokite, kelkite! Per radiją vokiškai kalba profesorius Alfredas Smailys: Cviolf getotet Dvylika žmonių žuvo prie bokšto. Aišku, ten mano Vytukas. Žmona parkrenta ant grindų. Iškelia aukštyn rankas ir maldauja Viešpaties, kad leistų sužinoti bent ką nors apie vyrą, kas su juo nutiko. Taip praėjo 10-15 minučių ir skambutis. Aš nesuvokiau, nesupratau Kristaus kvietimo, bet Šventoji Dvasia nuvedė mane ten, kur reikia. 2. Klausimas tautai Septintą valandą ryto nuėjau prie parlamento. Tuneliu pro parlamentą pravažiavo rusų šarvuočių kolona. Dvyliktą valandą kunigas Sigitas Tamkevičius (dabar arkivyskupas) lauke prie rūmų sienos aukojo šv.Mišias. Žmonių buvo pilna aikštė ir dar aplink parlamentą - apie keliasdešimt tūkstančių. Stovėjome žmogus prie žmogaus. Pakylėjimas. Kunigas pakelia Ostiją. Kiekvienas jaučiame tą Kristaus aukos artumą ir prasmę, gal šiandien mūsų nebeliks, žūsime, bet mes vieningi, mes - Tauta. Mus vienija Kristus. Nėra baimės nei nerimo. Minioje aš vienas, ištirpęs, susiliejęs su ja. Ramybė Jokios minties... Ostija pakelta virš žmonių galvų jūros. 12 val. 25 min. Staiga už nugaros kyla šurmulys, juoda tamsi masė ritasi artyn ir artyn. Galvoje viena mintis: Tik neatsisukti. Ritasi pykčio banga. Žmonių galvos atsisuka, matau piktus, besiplūstančius žmones, kumščiai sugniaužti, pakelti ir grūmoja. Į šalį mane nustumia policininkas. Praeina trys rusų parlamentarai B.Oleinikas, A.Ter-Petrosianas ir N.Dementejus. Jie eina nuleidę galvas - ieškoti problemos sprendimo. O žmonės, pamiršę Dievo auką, Švč. Sakramentui atsuka nugaras, kad pareikštų savo neapykantą. Parlamentarai, lydimi pykčio bangos, įeina pro parlamento centrines duris. Ilgai pakeltas ir laikytas Švč. Sakramentas nuleidžiamas. Širdį suspaudžia baisi nuojauta, o galvoje kirba tik viena mintis: Pilėnai . Dalis minios pajunta, kad sudaužyta kažkas švento, sakrališko, neliečiamo. Jau nebebus taip, kaip buvo. Dingsta šventumo, apsaugos jausmas. Kyla žemieji jausmai kaip išgyventi, kaip pasiekti namus, juk keliai uždaryti, tikrinami. Ar dar pamatysiu namiškius? Nebeliko to pasitikėjimo vienas kitu. Nuo šio momento prasideda barikadų statyba. Tai jau karo stovis. Dievas išvarytas. Dar nepasibaigus šv. Mišioms, tai pajunta ir gynėjai per minią sunkiai nešama statybų armatūra. Viena aišku, kad ši minia nestovės, o išsilakstys pasirodžius tankams per daug pykčio, per maža susikaupimo ir aukos. Į pavakarę jau garsiai ištariamas žodis Pilėnai, Pilėnai . Žmonės privalo pasitraukti nuo parlamento. Iš automobilių į parlamentą kanistrais nešamas benzinas. Pro pravertą rūsio langą vieną po kito paduodu kanistrus. Viduje kiekviena patalpa užbarikaduota. Telkšo benzino balos. Vos neliesdamas laidų praskrenda malūnsparnis, o per garsiakalbį modžahedų (dušmanų) konsultantas Andrius Eiva aiškina, kaip numušti malūnsparnį, kaip su padegamaisiais buteliais žudyti, po to nuskamba amerikiečio kvatojimas: Tai padainuokime . Minia iš pradžių tyliai, o po to vis garsyn atsako: Gedulas, Gedulas . Vėliau iš balkono kalba parlamentaras Kazimieras Antanavičius: Ko čia susirinkote skirstykitės. Viskas beprasmiška . Širdyje kažkas apsiverčia, sukunkuliuoja, pasidaro negera. Ta sunki būklė prie parlamento tęsėsi iki sausio 16-osios (trečiadienio), kai į žuvusiųjų laidotuvių procesiją pro vartus iš Antakalnio kareivinių įvažiavo šarvuotis. Minia tyliai prasiskyrė ir vėl susiglaudė. Nei pykčio, nei riksmo. Pagaliau įvyko virsmas! 3. Klausimas pasaulio valstybėms Tuokart keistai sutapo įvykiai pasaulyje vienu metu sprendėsi Lietuvos valstybės ir Kuveito išvadavimo klausimai. Tą dieną pasaulio valstybių vadovų galvose nuskambėjo klausimas: Su kuo jūs, pasaulio galingieji? Su dainuojančia Lietuva? Ar gal jums svarbiau Kuveito karas ir jo auksas? Šis paskutinis klausimas žmonijos buvo apmąstytas ir plačiau nušviestas spaudoje. Tuo metu Lietuva liko vieniša pasaulio akivaizdoje, bet neužmiršta Apvaizdos. Laikui bėgant, į dalies žmonių širdis atėjo tuštuma, neviltis. Būsena, kai Dievas tyli. Įvairiai žmonės tai išgyveno ir dabar išgyvena. Praėjo lygiai trylika metų. Situacija mažai tepasikeitė ir vėl kartojasi vienas kito supratimas šeimoje, neaiškūs Prezidento ir Seimo rinkimai, jau antras Irako karas ir jo padariniai, nepadarius išvadų po pirmojo. Norėtųsi, kad pagaliau tai taptų istorija ir taip skaudžiai nebesikartotų mūsų gyvenime. Stebuklai mūsų dienomis vyksta dažnai. Ar pastebime juos? Patikėkime ir supraskime tai, ką mūsų akys mato ir ausys girdi, tik ne visada priima mūsų protas. O pamatyti ir išgirsti galime tik permąstę ir suvokę tuos svarbius įvykius mūsų gyvenime. Suvokti sausio 13-osios svarbą mums pavyks tik vėl atsigręžus veidu į Dievą, kad galėtume naujai betarpiškai bendrauti su Juo. Juolab kad prasidėjo trečiasis tūkstantmetis - didžiulės pagarbos Švč.Mergelei Marijai laikas. Vytautas JANUŠAS © 2003 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |