| Deginanti apsivalymo
ugnis
Antanas Uosis
1991-ųjų sausis. Palengva tragiški tų dienų įvykiai
grimzta į nebūtį, virsdami naujausiąja Lietuvos istorija. Po truputį
kruvinoji Sausio 13-osios drama virsta legenda, apipinta heroizmo
vainiku. Mūsų vaikai ir vaikaičiai jau kalba apie tuos įvykius kaip
apie kažką tolima ir sunkiai įsivaizduojama. Taip gimsta naujas
pozityvus mūsų tautos mitas, įprasminantis ne tik Sausio didvyrių
žūtį, bet ir daugelio tūkstančių Lietuvos dukterų ir sūnų kančias
bei aukas, sudėtas per visą pusšimtį sovietinės vergijos metų.
Švenčiame tryliktąsias kruvinųjų įvykių metines.
Šiemet jos ypatingos nežinia, ar dėl to nelemto skaičiaus trylika,
ar dar dėl ko. Velnio tuzinas visada neša nelaimę, pasakytų koks
astrologas. Ir tikrai tryliktos Sausio 13-osios įvykių metinės
sutinkamos nelinksmai. Regis, lietuvių tautai tąsyk trylika simbolizavo
ne tik žuvusius didvyrius, bet ir skambią moralinę pergalę, parodžiusią
pasauliui mažos pavergtos tautos laisvės siekį.
Skambūs žodžiai, pasakytumėte. Šiemetė Sausio
13-osios sukaktis sutinkama visuomenei piktai erzeliuojant. Tauta
pasidalijo į dvi nesutaikomas stovyklas: Prezidento mylėtojų ir
jo nekentėjų. Svaidomos piktos replikos, emocijos veržiasi lauk
keiksmų ir grasinimų lavina. Atvirų peštynių dar pasitaiko gana
retai, tačiau dvasinė piliečių pusiausvyra pažeista, šalis ir jos
gyventojai suskilo. Aistros nė nemano nurimti, o pesimistiškesni
prognozuotojai mums žada politinę suirutę. Kiti pažeria ir dar niūresnių
ateities įvykių puokštę
Ar būta dėl ko ginčytis? Juk visa ši košė užvirė
tik dėl vieno ambicingo politiko, susitapatinusio su visa Lietuvos
Respublika. Liguistos ambicijos, ypač politikoje, nėra jau toks
retas dalykas. Pagaliau juk ir kareivis, kuris nesvajoja tapti
generolu, yra blogas kareivis. Blogai būna tada, kai to politiko
asmeniniai interesai užgožia visos valstybės ir jos piliečių interesus,
ima jiems kenkti. Tada smarkiai kenčiame mes visi.
Tokioje situacijoje atsidūrė ir 2004-ųjų sausio
Lietuva. Prisimenant prieš trylika metų sudėtą auką mūsų laisvei,
užplūsta daug prieštaringų minčių. Skaudžiausia iš jų turbūt yra
ta, kai prisimename tuometę visos tautos vienybę mirtino pavojaus
akivaizdoje. Tų dienų vienybė ir ryžtas kaip diena nuo nakties skiriasi
nuo šių dienų pykčio ir pasimetimo. Pats savęs imi klausti: negi
mes, lietuviai, sugebame susiburti draugėn tik akivaizdžios grėsmės
atveju? Negi reikalingas koks stiprus sukrėtimas, kad šiandien atsivertų
akys? Ir kokio stiprumo turi būti tas sukrėtimas, kad ateitų praregėjimo
minutė?
1991-aisiais galvojome, kad ta auka bus paskutinė
ir lemiama. Niekas net košmariškiausiame sapne negalėjo susapnuoti,
kad tik po keliolikos metų pasikartos tokia krizinė situacija. Istorikai
tokius momentus vadina lūžio taškais. Šįmetis valstybingumo lūžio
taškas ypatingas tuo, kad jis iš pirmo žvilgsnio visai kitoks, koks
buvo Sausio 13-ąją. Akivaizdžių grėsmių valstybei neliko, visuomenė
ilgai migdyta sėkmingų integracijų (deja, dar nebaigtų) iliuzija
ir popieriniu ekonominės sėkmės miražu. Bet grėsmė neišnyko, ji
liko mumyse. Tai tas prakeiktas baudžiauninko kompleksas, tūnantis
giliai kiekvieno iš mūsų širdyje. Tai tas sotaus vergo fenomenas.
Lietuvis mėgsta, kad jam komanduotų svetimi. Lietuviai pripratę
prie rusų (valdžios), - liūdnai ir ironiškai dar 1939 metais yra
pastebėjęs pats A.Smetona.
Grėsmė išliko, o mes pramiegojome kažką svarbaus.
Mūsų valstybingumo oponentai nesnaudė. Veikta labai subtiliai, per
mūsų vidų. Širdyse sėtas nerimas, neviltis ar pasimetimas. O dažnai
ir pyktis. Šalia to gilėjo (ir ne tik gilėjo, bet ir buvo išreklamuota)
socialinė nelygybė, patyliukais per trečiuosius asmenis supirkinėjamos
strateginės mūsų ūkio šakos. Greta senųjų politinių lyderių beveik
nėra naujos kartos atstovų, kuriuos būtų galima pavadinti patriotais,
jų vietas vis dar užima senųjų kolaborantų atžalos. Tik ėmė augti
naujųjų tautos gelbėtojų kohorta, demagogų padermė. Keisčiausia,
bet dažniausiai tie gelbėtojai yra visai ne iš tos liaudies, o iš
okupacijos laikų veikėjų.
Sausio metinių fone besiginčijantys lietuviai
užmiršta pagrindinį dalyką. Dabar jau kalbama ne apie tai, kad vieni
myli ar nemyli R.Pakso. Esmė tai, kad valstybės vadovu buvo išrinktas
žmogus, paremtas buvusios okupacinės armijos karininko, įtartinomis
aplinkybėmis tapusio milijonieriumi. Kalbant visai paprastai, tas
postas dabartiniam valstybės vadovui buvo nupirktas už rusiškus
pinigus. Ar žinote kokį panašų atsitikimą, kai kokios ką tik iš
kolonijinės priklausomybės išsivadavusios tautos lyderis būtų beveik
nesislėpdamas išrinktas už vakarykščių okupantų pinigus?
Jau vien už tai, kad jis paėmė rusiškus pinigus,
jį (Prezidentą) reikėtų vyti lauk , - sunkiai atsidūsta mano pašnekovas,
paprastas žmogus iš gūdaus Lietuvos užkampio. Tas žmogus visai ne
iš elito. Ir jokiame sugalvotame sąmoksle prieš įmagnetintą ar užhipnotizuotą
valstybės vadovą jis nedalyvauja. Jam tik skaudu dėl visos valstybės
likimo.
Beje, Lietuvos istorijoje jau buvo laikotarpis,
kai mūsų valdovai, tuomečiai Lietuvos-Lenkijos karaliai, būdavo
renkami už svetimų valstybių pinigus. Tai buvo madinga XVIII amžiuje,
kai jau buvo prasidėjęs minėtos valstybės saulėlydis. Po žiaurių
ilgamečių karų su beveik visais kaimynais atėjo kelerių dešimtmečių
ramybės ir stabilaus ekonominio augimo laikotarpis. Bet krašto gerovė
jau neliudijo apie valstybės didybę, nes tikrieji valstybės likimo
kalviai gyveno Peterburge, Berlyne ir Vienoje. Valstybinio mąstymo
tradicija buvo jau sugraužta paperkamosios ir nuperkamosios demokratijos
vėžio. Kuo mums visa tai baigėsi, gerai prisimename.
Sausio laužai 1991-aisiais ne tik šildė sužvarbusias,
bet ryžtingas laisvės gynėjų širdis. Tai buvo ir dvasinio apsivalymo
liepsna. Visai neatsitiktinai šiemet tuomečių įvykių dalyvis kun.
R.Grigas kalbėjo apie dvasinio apsivalymo būtinybę. Jis kalbėjo
apie apvalantį balsavimą Seime. Tai lyg tų dienų ugnis, kurią būtina
pereiti. Kalbėta ir apie Stebuklą, išgelbėjusį Lietuvą.
Ar sulauksime naujo stebuklo, praskaidrinančio
mūsų širdis ir protus? Ar esame jo verti? O gal jau praradome realybės
jausmą ir neskiriame juodo nuo balto?
Sausio laisvės gynėjų laužai įpareigoja mus nesuklupti.
Ir nepaniekinti kruvinos tų dienų aukos už Lietuvos laisvę.
© 2003 "XXI amžius"
|