| Visuomenės pilietiškumas
neatsiras savaime
Andrius KUBILIUS
Sausio 13-oji yra apgintos Laisvės diena.Tai diena,
kuri mokė ir mokys mus, kad Laisvę reikia ginti.
Iškankintos Lietuvos istorinis paradoksas yra
tai, kad šiandien, prabėgus trylikai metų po Sausio 13-ios, mes
turime vėl kalbėti apie grėsmes Laisvei. Ir turime kalbėti ne vartydami
istorijos puslapius, bet skaitydami šių dienų laikraščius.Tada,
prieš trylika metų, Laisvę gynėme nuo tankų. Šiandien pradedame
suprasti, kad Laisvei sunaikinti nereikia ir tankų. Tauta Laisvę
praranda ne tik tada, kai jos žemė yra okupuojama, bet ir tada,
kai jos piliečių protai yra okupuojami. Šiandien jau suprantame,
kad protus okupuoti yra lengviau nei Televizijos bokštą ar šalies
teritoriją. Dabar daugelis žmonių Lietuvoje sako: tie, nuo kurių
sėkmingai apsigynėme tada, Sausio 13-ąją, sugrįžta. Jie sugrįžta
per nešvarius pinigus rinkimuose, per išmoningas specialiąsias tarnybas,
per įvairius almaxus. Ir per lietuviškąjį cinizmą - veržtis prie
valdžios bet kokia kaina.
Ciniškoji politika yra ir ciniškas požiūris į
nešvarius pinigus. Už tai mokame didžiulę kainą: nešvarių pinigų
ir Rusijos specialiųjų tarnybų įtaka Lietuvoje pakilo iki pavojingai
aukštų postų. Tada, prieš trylika metų, tauta apgynė Seimą ir kartu
apgynė Laisvę. Seimas nebuvo okupuotas, ir Laisvė nebuvo sunaikinta.
Dabar Seimas turi apginti tautą. Apginti nuo to, kam pats Seimas
per trylika metų leido išsikeroti. Apginti nuo ciniškosios politikos,
nuo naujalietuviško laisvės supratimo - kad politikoje viskas galima,
viskas leidžiama, nuo politikos, visiškai atskirtos nuo elementariausių
moralės, garbės ir sąžiningumo principų. Apginti nuo pavojų Laisvei,
kuriuos atneša paprasčiausi demokratiniai rinkimai, per kuriuos
nusivylusieji pasiduoda ciniškosios politikos pažadų pagundoms.
Nusivylusiųjų protas yra okupuojamas ciniškais pažadais ir ciniškomis
pagundomis, nes jie yra nusivylę, kitokia, neciniškąja, rimtąja
politika.
Visi mes, esantys ir kairėje, ir esantys dešinėje,
esame kalti, kad leidome ciniškajai politikai Lietuvoje užimti tokias
plačias erdves. Lietuvos žmonės nėra dėl to kalti. Jie nėra kalti
dėl to, kad mes juos užmiršome. Džiaugiamės Vilniaus klestėjimu
bei BVP augimu ir užmirštame, kad toliau nuo Vilniaus, provincijoje,
beveik 30 proc. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Ir šis skaičius
nemažėja. Užmirštame, kad dirbančiųjų atlyginimų skirtumas tarp
Vilniaus ir Tauragės per pastaruosius penkerius metus išaugo dvigubai.
Ir šis skirtumas yra linkęs tik didėti. Užmirštame, kad per penkerius
metus dvigubai, iki 20 tūkstančių, išaugo asocialių šeimų ir juose
augančių vaikų skaičius, kuris dabar siekia jau 50 tūkstančių. Užmirštame,
kad per pastaruosius dešimt metų, vaikų, gimusių ne šeimoje, skaičius
išaugo penkis kartus ir šiandien siekia jau beveik 30 nuošimčių,
o šeimų, susietų santuokos saitais, sumažėjo dvigubai.
Žmonės mato šalia savęs kasdienį neteisingumą,
skurdą, yrančias šeimas, tėvus alkoholikus ir betėvius vaikus, -
ir jie klausia, kas bus toliau? Kas bus su jų vaikais, jų šeimomis
ir jų kaimynais, su jų miesteliais ir su jų valstybe?
Aiškių atsakymų jie neišgirsta, ir todėl jie pyksta
arba paprasčiausiai lieka abejingi. Pykdami, per rinkimus jie pasiduoda
pagundai atkeršyti. Tuo ir naudojasi ciniškoji politika. Tuo ir
naudojasi tie, kurie tokiose nuotaikose mato palankią terpę savo
specialiųjų tarnybų veiklai. Pagundos keršyti apimtas protas nėra
laisvas ir negali būti pilietiškas.
Visų mūsų pilietiškumą sunaikino sovietmetis,
išmokęs, kaip reikia mąstyti ir gyventi neturint laisvės. Anksčiau
mūsų mintis siekė užvaldyti Kremlius, dabar - dideli, praktiškai
nekontroliuojami pinigai, skiriami politinei reklamai. O ir tie
pinigai, kaip parodė šiandieninė krizė, yra Kremliaus žymėti.
Tik švari politika gali apginti Laisvę.
Šiandien Lietuvos politikai gali pasirinkti du
kelius lengvesnį, stengiantis patiems vis labiau ir išradingiau
manipuliuoti žmonėmis, kol įsisiūbavęs manipuliacijų smagratis sugriaus
pačią valstybę, arba sunkesnį, iš esmės gydantį šią nepilietiškumo
ligą. Renkantis šį kelią, reikia susitarti, kad partijos nežais
populizmu ir vis naujomis politikomis neskatins keršto jausmo.
Politikai yra atsakingi už tai, kad visuomenė
išmoktų rinktis politikos turinį, o ne vien jos reklamą. Visuomenės
pilietiškumas neatsiras savaime. Jį išugdysime, jei gerbsime rinkėjus,
ir nesieksime jų patraukti vien įtaigiais viešaisiais ryšiais.
Šiandien Laisvės gynybai reikalinga nauja, kitokia
Gynybos sutartis tarp visų neciniškųjų politinių partijų. Tokioje
sutartyje turėtų būti sutarta, kaip Lietuvos rinkėjai bus apginti
nuo nešvarių pinigų, nuo korupcijos, nuo reklaminių manipuliacijų
jų jausmais. Tai turi būti sutartis dėl Lietuvos žmonių protų apsaugos
nuo naujos okupacijos, nuo ciniškosios okupacijos.Tai turi būti
nauja sutartis su Lietuva. Tai šiandien, Sausio 13-ąją, mes privalome
pasižadėti padaryti. Tokia yra Laisvės gynėjų valia.1991-aisiais
tokia sutartis buvo pasirašyta žuvusiųjų krauju. Joje buvo įrašyti
keturi pagrindiniai tikslai - nepriklausomybė, demokratija, rinkos
ekonomika ir integracija į Vakarus.
Naujoje sutartyje su Lietuva turime aiškiai pasakyti,
kad Lietuva yra juos mylinti Tėvynė visiems, ne vien tiems, kuriems
pasisekė.Turime aiškiai pasakyti ir tai, kad pilietiškumas, patriotizmas
ir atsparumas ciniškajai politikai yra išugdomas ir išauklėjimas
sveikose šeimose, kaimyniškose bendruomenėse ir stipriose mokyklose.
Stipri pilietinė visuomenė prasideda nuo stiprių, sveikų šeimų ir
nuo vaikų, užaugintų tokiose šeimose.
Mes visi esame didelė šeima. Joje yra visko. Kai
kas mūsų šeimoje pavojingai žaidžia degtukais. Kaip vis dar neišaugę
iš vaikiško amžiaus. Ir tuo naudojasi kiti. Iš istorijos žinome,
kad Laisvė yra labai lengvai sudeginama vaikiškų ambicijų. Todėl
vaikus ir reikia auklėti, kitą sykį ir griežtai, bet teisingai baudžiant.
Ir tai šiandien, Sausio 13-ąją, mes privalome pasižadėti padaryti.
Tokia yra Laisvės gynėjų valia.
Kalba Lietuvos Respublikos Seimo iškilmingame
posėdyje Laisvės gynėjų dienai paminėti
© 2003 "XXI amžius"
|