Mintys apie
aukščiausiojo autoriteto pripažinimą
Žmogaus sielos būvis yra tiesiogiai
priklausomas nuo išpažįstamo autoriteto.
Esama žmonių, kurie nenori pripažinti jokių autoritetų. Taip jie
tariasi esą laisvi ir verti tokios laisvės. Iš tikrųjų tai tariamas
autoriteto nepripažinimas ir išsisukinėjimas nuo privalomos pareigos.
Autoritetas tada pasirenkamas savavališkai ir lengvinant sau keliamus
reikalavimus.
Tokių žmonių mąstymas ir sielos būsena - ateistiniai. Ateizmas
nėra tiesiogiai susijęs su kokios nors partinės ar kitokios grupuotės
veikla. Tai žymiai platesnis ir sielai pavojingesnis reiškinys.
Ateistu gali būti net visai nejučia, netyčia. Taip pražudai esmingiausia
savyje - sielą.
Aukščiausiasis autoritetas yra Dievas. Jis - Amžinas ir Visagalis
Asmuo, Sąmonė, Intelektas. Jis - anapusinis, dieviškas. Žemėje
Jo nėra. Krikščionybei Jis - Dievas Tėvas. Drauge su Juo - Jėzus
Kristus ir Šventoji Dvasia.
Jėzus - Amžinasis Dievo Sūnus, žmonijos Mokytojas. Jis išpažino
savo Tėvo autoritetą besąlygiškai, ir tai įrodė savo gyvenimu
žemėje, Asmenybe ir darbais. Krikščionims Jis - Kelias, Tiesa
ir Gyvenimas. Kelias į Dievą Tėvą, Jo Tiesą ir Amžinybę. Bet -
po Savo Tėvo ir drauge su Juo. Jis sėdi Dievo Tėvo dešinėje. Jis
- galingas, veiklus. Ir toks yra amžinas ir veikia bei veiks amžinai.
Aukščiausiąjį Dievo Asmenį kaip neginčijamą autoritetą pripažįsta
ir kitos - nors ir ne visos - pasaulyje vyraujančios religijos.
Ir tai - kokios jos bebūtų skirtingos - jungia jas su Dievu. Tokio
mąstymo žmonės supranta, kad pasaulį valdo amžina, transcendentinė
ir pirmapradė asmenybė. Ji yra negimusi ir didžiausia.
Kad tokio mąstymo bei religijų esama ir kad siūloma jų kaip aukščiausio
prioriteto laikytis, rodo šventieji raštai. Jie yra tiesiai iš
Dievo, per Jį. Atėję vienu ar kitu būdu bei pavidalu, jie atspindi
Jo valią ir begalinę malonę.
Šventasis Raštas - po ir šalia Dievo Asmens - yra antrasis pagal
svarbą autoritetas. Jis įkūnija Dievą, Jo mintį, valią. Tuo pačiu
yra privalomas kiekvienam žmogui pripažinti ir vykdyti. Tai taip
pat yra ne pasirinkimo klausimas, o privalomas dalykas. Niekam
nedarai malonės Dievą išpažindamas per Šventąjį Raštą. Tai begalinė,
neišsemiama Dievo malonė tau.
Visos didžios asmenybės išpažino ir išpažįsta bei vykdo Šventąjį
Raštą. Toks pavyzdinis asmuo yra ir Romos Katalikų Bažnyčios Popiežius.
Tokia yra Bažnyčia, Jos šventieji, kankiniai, dvasininkai. Jie
skleidžia Aukščiausiojo valią. Vis dėlto absoliučiai tobulas yra
tik Pats Dievas ir Jo paliktas Šventasis Raštas. Jis yra Tiesa.
Tos Tiesos suvokimo būdai jau yra kita problema. Apie ją - kito
numerio Mintyse.
P.S. Kas akimirksnį žemė pražysta naujomis sielomis. Jos atpuola
į čia ir turi tik dvi galimybes - dar labiau pulti ar kilti. Tebūna
žmogaus likimas kylanti šviesa, srautas, vedantis į dieviškumą.
Ten laukia išsipildymo žiedai. O dabar yra žemė ir mūsų žingsniai
per ją.
J.I.
© 2001 "XXI amžius"