Meilė iš pirmo žvilgsnio...
Lolitos Genienės mintys apie
Kęstutį Genį
Retas kuris Lietuvoje nebuvo
girdėjęs Laisvės šauklio Kęstučio Genio skaitomų eilių. Tarsi
kalėdaitį Kęstutis dalijo save Lietuvai, visiems mums miestuose
ir miesteliuose. Pakalbinti Lolitą Genienę rūpėjo seniai. Juk
žmona gyveno visais Kęstučio rūpesčiais, lydėjo gyvenimo kelyje
sunkiausiomis akimirkomis. Buvusi Daubos gatvė pavadinta jos vyro
Kęstučio Genio vardu. Sutarėme pakalbėti apie bendro gyvenimo
metus, jo vingius, Kęstučio vaidmenis teatre, Atgimimo kelyje,
jo charakterį, pasiaukojimą Lietuvai.
Dažnai buvo kalbama apie judviejų meilę iš pirmo žvilgsnio...
Tikrai taip. Pamilome vienas kitą
visam gyvenimui. Kęstutis sugebėjo praturtinti mūsų santykius
tokia romantika, kad kito vyro savo kely tiesiog negalėjau įsivaizduoti.
Mano atmintis išsaugojo tik gražius ir gerus dalykus. Deja, jau
penkeri metai, kai jo nebėra...
Mes abu visą laiką bijodavome išsiskyrimų. Kęstutis žinojo, kuo
jis serga. Norėjau, kad žinotų. Jis laikėsi labai didvyriškai.
Buvo toks be galo energingas, pilnas vilčių. Nesitikėjo, kad taip
greitai viskas įvyks.
Jūs ėmėte rengti popietes, vakarus,
kviesdama į namus žmones, pažinojusius jūsų vyrą, įrengėte Kęstučio
Genio memorialinį kambarį-muziejų, pati surinkote visus eksponatus
iš lagaminų, dėžių. Kaip gimė mintis įamžinti savo vyro atminimą?
Praėjus maždaug metams po vyro mirties,
aš tvirtai nusprendžiau - šituose namuose turi būti Kęstučio Genio
muziejus. Vyko remonto darbai. Reikėjo sutvarkyti jo laiškus,
rankraščius. Norėjau, kad ant sienų kabėtų Kęstučio nuotraukos
iš jo vaidintų spektaklių. Buvo labai daug darbo: teko rinkti
iš segtuvų, dėžių, paruošti iš tiesų gerą, kvalifikuotą ekspoziciją.
Kaip pavyko, tegu sprendžia žiūrovas, lankytojas. Man malonu matyti
žmones, kurie su juo bendravo, kartu dirbo, kūrė. Kęstutis labai
mylėjo žmones, turėjo daugybę pažįstamų - nuo žinomų visuomenės
veikėjų iki aplinkinių kiemų vaikų. Vaikai jį vadindavo vardu,
Kęstučiu. Man ta jo bičiulystė, tas mokėjimas bendrauti su vaikais
visada buvo toks keistas, toks nuostabus dalykas. Vaikai jam išsipasakodavo
viską - ar mokykloje kas nepasisekė, ar šeimoje kokie sunkumai.
Einame gatve ir girdime vaikišką balselį šaukiant: "Kęstuti!"
Tokia mergaitė, Kristina, jau dabar suaugusi, baigusi mokslus,
atėjo pas Kęstutį pasitarti. Norėjo studijuoti. Kęstutis davė
patarimų, kuriais pasinaudojo, o dabar ji labai dėkinga.
Žinau, kad jūsų namai retai būdavo
be žmonių klegesio, susibūrimų, juk Kęstutis mėgo aktyviai bendrauti,
diskutuoti.
Su Kęstučiu tuštumos pojūtis būtų
buvęs tiesiog neįmanomas, jis vienas galėdavo užpildyti bet kokią
erdvę. Ir svečius jis mėgo be galo, pas jį nuolat kas nors užsukdavo.
Būdavo ir vaišių, ir šiaip susėdimų, kalbų, diskusijų iki paryčių.
Dabar galima priminti - mūsų namų rūsyje buvo pogrindinė laikraščio
"Kauno aidas" leidykla, ruošiami straipsniai, maketuojama.
Vyrai dirbo naktimis, o aš juos valgydindavau, viriau kavą, ruošdavau
sumuštinius. Kiek daug buvo patriotizmo, pasiaukojimo. Buvo mažiau
kalbų, daugiau darbų.
Esate žinomo aktoriaus, Atgimimo
dainiaus, Laisvės šauklio žmona. Teko patirti, ko gero, visokių
dalykų.
Žinoma, Kęstutis buvo ne tik talentingas
aktorius, bet ir nepaprastai patrauklus vyras. Jo išvaizda ir
iškalba visuomet patraukdavo žvilgsnius. Teatre buvo aiškiai,
tiesiai pareiškęs, kad vadinamasis socialistinis realizmas yra
niekalas. Ir į saugumo rūmus kartu tekdavo važiuoti - dėl Kęstučio
kalbų, dėl jo eilėraščių jį kvietėsi ne kartą. Sykį, pamenu, vienoje
kavinėje, užsilipęs ant stalo, jis sugiedojo Lietuvos himną -
tai įvyko dar gūdžiu sovietmečiu. Laimei, kad apie tai niekas
nepranešė saugumui, būtume lengvai neišsisukę. Kiek kartų drebėjome,
kad konfiskuos mūsų namą arba dar blogiau nutiks.
Kaip, kokiomis sąlygomis Kęstutis
rašydavo savo eilėraščius?
Dažniausiai naktimis. Jį kamavo nemiga.
Būdavo, sėdi savo kambaryje iki paryčių, o vėliau keldavo mane
iš miego ir aistringai skaitydavo sukurtas eiles. Buvau pirmoji
jo eilių klausytoja, vertintoja, kritikė.
Ką Kęstutis dar mėgo daryti?
Mėgo keliauti po Lietuvą. Aplankėme
gražiausius kampelius - Nidą, visą Neringą, Aukštaitijos, Dzūkijos
miškus ir ežerus. Buvo aistringas grybautojas. Išbandė senovės
lietuvių kelią - brido slaptąja kūlgrinda, esančia Žemaitijoje
tarp Lūksto ir Paršežerio ežerų.
Kęstučio netektis labai sukrėtė
visą Lietuvą, patriotus anapus Atlanto, o labiausiai, žinoma,
jus ir jūsų šeimą.
Gal ir keista, bet nesijaučiau gyvenanti
Kęstučio šešėlyje. Aš tik be galo jo pasiilgstu. Jei tik galiu,
važiuoju į kapines. Pabūnu, pasikalbu, nusiraminu. Žinau, kad
Lietuvoje yra daug žmonių, kurie labai myli ir gerbia Kęstutį
už jo eilėraščius, žmogiškumą, draugiškumą. Man jo visada stinga
kaip artimo, mylimo žmogaus.
Ar Lietuvos Vyriausybė yra apdovanojusi
Kęstutį Genį už Sąjūdžio laikų veiklą, pasiryžimą kovoti už Lietuvos
laisvę ir nepriklausomybę?
Tikrai ne. Ir sovietmečiu neturėjo
"nusipelniusio" rango, apdovanojimų, ir dabar, Lietuvai
tapus nepriklausoma. Jis to ir nesiekė. Jam visada reikėjo žmonių
dėmesio, o pasakyti jis turėjo ką. Turėjo talentą savo eilėmis
pasakyti daugiau negu daugelis politinių veikėjų Lietuvoje. Man
visada malonu, kai aplanko Kęstučio bendražygiai, bičiuliai. O
jų tiek daug. Ačiū Dievui, kad neužmiršta ir patriotinė spauda.
Dėkojame už pokalbį.
Kalbėjosi Kazimieras DOBKEVIČIUS
© 2002 "XXI amžius"